Ištraukos iš Vatikano II susirinkimo dokumentų, kurias turėtų žinoti kiekvienas katalikas

Šiais metais minime 50-ąsias Vatikano II susirinkimo (1962-1965) uždarymo metines. Nors visi sut...


Šiais metais minime 50-ąsias Vatikano II susirinkimo (1962-1965) uždarymo metines. Nors visi sutaria, kad Susirinkimas buvo lūžinis taškas Bažnyčios istorijoje, tačiau iki šiol ginčijamasi dėl jo šešiolikos oficialių dokumentų tikslų ir taikymo. Daugybė nukrypimų nuo Bažnyčios doktrinos buvo vykdomi prisidengiant „Susirinkimo dvasia". Būtent todėl katalikams vertėtų žinoti, ką iš tikrųjų skelbė Susirinkimas. Kadangi ne visi gali leisti sau prabangą susipažinti su šimtais puslapių medžiagos, verta išryškinti bent jau kai kurias ištraukas, parodančias, kaip neteisingai ir melagingai prisidengus dokumentais buvo vykdomi įvairūs nukrypimai nuo Doktrinos. Toliau pateikiamos septynios ištraukos, kurias turėtų žinoti kiekvienas katalikas.

1) „Šventosios liturgijos reglamentavimo teisė priklauso Šventajam Sostui ir, kai nustato įstatymai, vietiniam vyskupui. Todėl joks kitas žmogus, netgi kunigas, negali pats savavališkai pridėti, pašalinti ar kažką keisti liturgijoje“ (Sacrosanctum Concilium, #22).

Po Susirinkimo „vienodumas“ tapo didžiausiu blogiu, o „kūrybiškumas“ tapo didžiausia siekiamybe. Susirinkimo ir taip įvykdyti stambūs liturgijos pakeitimai paskatino dar didesnius kunigų savavališkus eksperimentavimus, vedusius net iki liturginių šokių ar lėlių teatro Mišių metu. Tačiau šie asmenys praleido pagrindinį aukščiau cituotą kriterijų, pagal kurį turi būti vertinami liturgijos pakeitimai. Juos smerkia tas pats Susirinkimas, kurį jie pasitelkia tam, kad legitimizuotų savo veiksmus.

2) „Lotynų kalba lotyniškų apeigų Mišiose turi būti išsaugota“ (Sacrosanctum Concilium, #36).

Mano draugas kartą sutiko vieną senyvo amžiaus Bažnyčios lankytoją, kuri aktyviai džiaugėsi dėl to, jog Vatikano II susirinkimas iš liturgijos pašalino lotynų kalbą. Mano draugas jos paklausė, ar ji yra kada skaičiusi Susirinkimo dokumentus, skirtus liturgijai, ir atsakymas, žinoma, buvo „ne“. Nors Susirinkimo Konstitucija dėl šventosios liturgijos ir sudaro sąlygas žymiai platesniam vietinės kalbos vartojimui, ji taip pat apibrėžia ir lotynų kalbos išsaugojimo būtinybę, net teigdama, jog „turėtų būti imamasi veiksmų, kad tikintieji mokėtų melstis ar giedoti Šventųjų Mišių dalis kartu ir lotyniškai“ (#54).

3) „Bažnyčia pripažįsta, kad Grigališkąsis choralas yra ypač tinkamas liturgijai: todėl, jam esant lygiam su kitais dalykais, vis dėlto liturginėse apeigose jam turėtų būti suteikta ypatinga vieta“ (Sacrosanctum Concilium, #116).

Yra mažai geresnių pavyzdžių, kaip daug dvasininkų po Susirinkimo elgėsi visiškai priešingai jo tikrajam turiniui, nei šis. Paskutinius 50 metų dvasininkai plačiai manė, jog Vatikano II susirinkimas laikė Grigališkąjį choralą ir šventąją polifoniją (taip pat skatintą Susirinkimo) mažiausiai priimtina Mišių muzika. Jų sprendimas buvo pakeisti tai tuo, ką kardinolas Josephas Ratzingeris pavadino „praktiška muzika", taip sutrypiant Susirinkimo bandymus paversti liturgiją tikra žmogaus ir nuostabaus Dievo grožio susitikimo vieta.

4) „Bet kolegija ar kitas vyskupų organas neturi galios tol, kol nėra suprantamas kaip vientisa institucija kartu su Romos popiežiumi, Šv. Petro įpėdiniu. Popiežiaus pirmumo galia prieš visus, tiek dvasininkus, tiek kitus tikinčiuosius, išlieka tokia pati ir yra neliečiama. Popiežius yra Kristaus vietininkas ir visos Bažnyčios ganytojas, todėl turi pilną, aukščiausią ir visuotinę veikimo Bažnyčioje galią. Ir jis visada yra laisvas šia galia naudotis. Vyskupų organas, turintis apaštališką tęstinumą, taip pat turi aukščiausią ir pilną galią visuotinėje Bažnyčioje, tačiau tada, kai šį organą suprantame kaip vientisą su Romos popiežiumi ir niekada be jo. Ši galia gali būti naudojama tik su Romos popiežiaus leidimu“ (Lumen Gentium, #22).

Kolegialumas buvo viena iš Vatikano II susirinkimo karštųjų temų. Daug dalyvių norėjo judėti tolyn nuo to, ką jie laikė perdėtu galios sukoncentravimu viename popiežiaus asmenyje. Susirinkimas nemažai padarė, kad pagilintų mūsų supratimą apie svarbą ir rolę tiek pavienių vyskupų, tiek ir vyskupų kolegijos kaip visumos. Tačiau kai kurie šį kolegialumą ištempė tiek, jog paneigė popiežiaus galias ir atsakomybes, kurias apibūdino Vatikano I susirinkimas XIX a. pabaigoje. Pavyzdžiui, savo knygoje „Besikeičianti Bažnyčia: Vatikano II susirinkimo progreso apmąstymai“, disidentinis teologas Hansas Kungas teigia, jog Susirinkimo mokymas apie vyskupų kolegijos svarbą ir galią buvo „svarbus lūžis, palyginus su Vatikano I susirinkimo vienpusiška popiežiaus aukščiausios galios definicija“. Tačiau Susirinkimas nustato aiškias vyskupų kolegijos ribas ir eilinį kartą patvirtina Kristaus vietininko aukščiausią galią ir pirmenybę visoje Bažnyčioje.

5) „Bet užduotis autentiškai interpretuoti Dievo žodį, užrašytą ar kitaip perduotą, buvo patikėta išskirtinai egzistuojančiai Bažnyčios institucijai, kurios valdžia reiškiama Jėzaus Kristaus vardu“ (Dei Verbum, #10).

Vatikano II susirinkimas davė impulsą Šventojo Rašto studijoms, ypač tarp pasauliečių. Tačiau tam, kad nesuteiktų viešpatavimo individualistinei hermeneutikai, vėl pabrėžė ekleziologinio ir ypač magisteriumo konteksto Šventojo Rašto studijoms svarbą.

6) „Nors jie vienas nuo kito skiriasi savo esme, ne tik laipsniu, tačiau paprastas tikinčiųjų patarnavimas ir hierarchinė kunigystė yra vienas su kitu susiję: kiekvienas iš jų atlieka savo funkcijas dalyvaudami vienoje Kristaus kunigystėje“ (Luman Gentium, #10).

Posusirinkiminė Bažnyčia patyrė milžinišką identiteto krizę. Pasauliečiai ir moterys dabar prie altoriaus atlieka tuos ritualus, kuriuos anksčiau atlikdavo tik kunigas. Dvasininkija suartėjo su pasauliečiais išmetę apykakles ir sutanas bei pradėję rengtis marškinėliais ir šortais, ir - kai kurių vienuolių atveju - apleisdami atsiskyrusius vienuolynus ir vietoje to apsigyvendami apartamentuose mieste.

Dažnai pamirštama atkreipti dėmesį į pirmąjį cituotos ištraukos sakinį, kuris nustato, kad skirtumas yra ne laipsnio, bet esmės. Kitaip tariant, dvi kunigystės nėra skirtinguose spektro pusėse, bet skirtingomis savo funkcijomis viena kitą papildo. Visi Bažnyčios tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje aukodamiesi, priimdami sakramentus, dorybingai gyvendami ir pasauliui skelbdami Evangeliją, o hierarchiniai kunigai dalyvauja paslaptingoje identifikacijoje su pačiu Kristaus Asmeniu (veikdami „in persona Christi“), taip įgalindami duonos ir vyno pavertimo Kristaus Kūnu ir Krauju stebuklą bei sakramentinį nuodėmių atleidimą. 

7) „Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, [šis Susirinkimas] moko, kad Bažnyčia, dabar laikinai gyvenanti žemėje kaip tremtyje, yra būtina išganymui. Kristus, gyvas mums per savo Kūną, kuris yra Bažnyčia, yra vienintelis kelias į išganymą. Jis pats visiškai tiesiai patvirtino tikėjimo ir krikšto būtinybę ir todėl taip pat patvirtino ir Bažnyčios būtinybę, nes per krikštą, kaip per duris, žmonės patenka į Bažnyčią. Kas, žinodamas, kad Katalikų Bažnyčia buvo padaryta būtina paties Kristaus, vis tiek atsisakys įžengti arba joje likti, negalės būti išgelbėtas“ (Lumen Gentium, #14).

Vatikano II susirinkimas pripažino galimybę būti išganytiems ir nekatalikams (Lumen Gentium, #14-16). Tai sukūrė tikrą audrą Bažnyčios viduje ir už jos ribų, nes atrodė, kad tai paneigia Bažnyčios daugiametį mokymą, teigiantį, kad „už Bažnyčios nėra išganymo“. Daug žmonių pradėjo klausti, ar tuomet reikalingos Bažnyčios misionieriškos pastangos, nes jei nekatalikai irgi gali būti išganyti, tuomet kam stengtis juos atversti? 

Viskas labai paprasta: tie, kurie žino apie Bažnyčios būtinumą išganymui, negali likti už jos ribų ir tikėtis būti išganyti. Tačiau visada yra tikimybė, kad yra žmonių, kurie to nežino, būtent apie tokius žmones ir kalba Susirinkimas, vadindamas juos nekatalikais. Tokiu atveju, jei žmogus nieko nežino apie Bažnyčią ir jos egzistavimą, misionierių nėra su tuo supažindintas, žinoma, kad jo negalima vertinti taip pat, kaip žmogaus, turinčio džiaugsmą pažinti Bažnyčią.

Galima būtų cituoti ir daug kitų ištraukų, bet užtenka ir šitų tam, jog pamatytume, kaip toli nuo Susirinkimo dokumentų teiginių nuklydo kai kurie, savo veiksmus pridengdami tais pačiais dokumentais. 

Versta iš Crisismagazine.com


Susiję straipsniai

Religija 2306244895971641276

Rašyti komentarą

  1. Taip, toji identiteto krizė padarė milžinišką žalą tikintiesiems. Daugelis iš nuolankumo sutiko ir nemąstydami pritarė mokymo ir liturgijos iškraipymams. Tiems, kurie viso to nepriėmė, buvo labai skaudu. Kai kurie (tarp jų ir dvasininkai) atsitolino nuo Bažnyčios, nebelankė iškraipytų Mišių ir nebepriėmė sakramentų. Lojalūs nekatalikiškiems pakeitimams tikintieji su įkarščiu neigė lotynų kalbą kaip sakralinę, nevengdami net pašaipų, entuziastingai sutiko pastatytus vietoj altorių stalus kaip pažangos, "atsigręžimo į žmones" reiškinį.
    Visa tai dar nesibaigia, o galbūt net gilėja.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item