Džina Donauskaitė. Skurdas per krizę žiniasklaidoje buvo pristatomas valdžios ir verslo lūpomis

www.kf.vu.lt nuotrauka Skurdas per ekonomikos krizę žiniasklaidoje dažniausiai buvo pristatomas...

www.kf.vu.lt nuotrauka
Skurdas per ekonomikos krizę žiniasklaidoje dažniausiai buvo pristatomas iš valdžios ir verslo perspektyvų, nebuvo ieškoma sisteminių krizės priežasčių, o atsakomybę už sprendimus buvo linkstama perkelti ant pačių skurstančiųjų pečių. Tokių išvadų priėjo žurnalistė Džina Donauskaitė, atlikusi tyrimą, kaip per krizę Lietuvos interneto portalai vaizdavo skurdo problemą šalyje ir ką tai rodo apie Lietuvos žiniasklaidos kokybę.

Daktaro disertaciją „Žiniasklaidos vaidmuo skurdo mažinimo politikoje: Lietuvos interneto dienraščių 2008 m. krizės metu atvejis“ Vilniaus universitete apsigynusi Dž. Donauskaitė išanalizavo beveik 900-tus portaluose DELFI.lt ir lrytas.lt publikuotų tekstų ir vaizdo įrašų.

–  Kodėl  žiniasklaidos tyrimai ypač aktualūs ekonomikos krizės laikotarpiu?

– Paprastai per ekonomikos krizę visuomenė patiria šoką, ieško patikimos informacijos, todėl tai, ką rašo žiniasklaida, kaip aiškina situaciją, tampa svarbu auditorijai. Dėl to ir pačios žiniasklaidos vaidmuo tampa svarbesnis. Be to, ekonomikos krizės metu keičiasi viešoji politika – visi gerai atsimena 2009 m. naktinę mokesčių reformą, kurios vertinimai buvo labai įvairūs. Koks yra žiniasklaidos vaidmuo demokratinėse sistemose? Mes suvokiame, kad ji turėtų būti demokratijos garantas. Man kilo klausimas, ar iš tikrųjų, vykstant toms staigioms, kartais netikėtoms permainoms, mūsų žiniasklaida veikia. Konkrečiai šiuo atveju dar įdomus interneto dienraščių vaidmuo, nes prieš krizę jie nebuvo tokie populiarūs, kokie tapo po krizės. Tai, ką ir kaip jie rašė, taip pat turėjo tam įtakos. Spauda per ekonomikos krizę ėmė ypač smukti. Interneto dienraščiai taip pat patyrė sunkumų, bet atsigavo, ir jų pajamos, gaunamos iš reklamos, kyla.

– Papasakokite apie tyrimo metodą. Minėjote tam tikros temos rėminimą žiniasklaidoje. Ką tai reiškia ir kodėl jis svarbus kalbant apie skurdo problematiką žiniasklaidoje?

– Žiniasklaida išskiria tam tikrus socialinės tikrovės aspektus ir juos akcentuoja. Ji niekada nekalba apie viską. Rėminimo metodas leidžia pamatyti, kokios yra tendencijos žurnalistams atrenkant informaciją, kokia informacija akcentuojama. Formuojant, keičiant socialinę politiką, labai svarbios vykstančios diskusijos. Taigi nuo to, kokia diskusijų kokybė dominuoja žiniasklaidoje, priklauso ir mūsų socialinė politika. Žiniasklaida – viena iš galios institucijų, kuri valdo viešąją erdvę ir kuri turi nuolat siekti išlikti toje galios pozicijoje. Išskyriau tris elementus, kurie padeda įgyvendinti žiniasklaidos siekį išlikti toje galios erdvėje. Tai – rinkos strategija, profesionalumo strategija ir politinė pozicija. Žiniasklaida taip pat turi politinę poziciją. Ji nėra neutrali – tyrinėjant diskursą, galima pastebėti tam tikras tendencijas ir požiūrius, išreiškiamus net ir netiesiogiai.

– Vis dėlto per krizę pagrindinis kriterijus žiniasklaidai buvo ne profesionalumas, o išlikimas rinkoje?

– Dominuojanti strategija išlikti buvo rinkos ir politikos interesų tenkinimas. Žiniasklaida labai mažai investuoja į žmones, į žurnalistus, kurie galėtų kalbėti apie skurdą, keltų tas temas. Ji perspausdina labai daug medžiagos iš naujienų agentūrų ir regioninės žiniasklaidos. Interneto žiniasklaida per krizę veikė kaip tam tikras kanibalas, nes suvalgė spaudą. Iš tikrųjų nemažai tekstų buvo gaunama iš spaudos ir tai interneto dienraščiams užtikrino nepertraukiamą ir nuolat atsinaujinantį srautą, kuris yra vienas pagrindinių jų verslo modelio elementų.

– Paminėjote, kad vienas pagrindinių šaltinių yra naujienų agentūros. Kodėl tai blogai? Kodėl tai lemia prastesnę informacijos kokybę ir skurdo problemos analizės trūkumą?

– Nesakyčiau, kad agentūrų produkcija yra bloga. Vis dėlto naujienų agentūros seka, kas šiuo metu vyksta, kokie sprendimai yra priimami, bet todėl yra labai priklausomos nuo politikos darbotvarkės. Tokiu būdu matome, kad skurdas žiniasklaidoje dažniausiai pristatomas būtent iš valdžios perspektyvų. Kadangi trūksta analitiškumo, mes beveik neturime alternatyvaus skurdo rėminimo. Žiniasklaidoje dominuoja ne itin kritiškai iš valdžios institucijų perimtas skurdo rėminimas.

– Pastarosiomis savaitėmis kalbėta apie nelygybės ir skurdo problemą globaliu mastu. Kaip viena priežasčių, kodėl gilesnių diskusijų apie šią problematiką nėra, buvo įvardyta tai, kad žiniasklaidoje dominuoja siauros grupelės turtingų žmonių interesams atstovaujantys ekonomistai. Tie patys bankų, finansinių institucijų atstovai. Ar tyrimas patvirtino šitas įžvalgas?

– Sakyčiau, tikrai taip. Antra grupė po valdžios institucijų, kuri buvo cituojama, buvo verslo organizacijos. Didžioji dauguma – bankų ekspertai. Labai dažnai verslo atstovai rėmino skurdo problematiką pritardami valdžios institucijų priemonėms ekonomikos krizės metu. Taigi išėjo tam tikras konglomeratas.

– Kai analizuojamas galios santykis visuomenėje vienu arba kitu klausimu, pastebima, kad mažiau privilegijuotos grupės yra „tylinčiųjų klasė“, nes jų balsas diskusijose negirdimas. Kaip yra Lietuvoje?

– Žiniasklaida, konstruodama tuos pasakojimus, vadovėliškai iš tiesų kreipiasi į tuos [skurstančius] žmones – nueina pasižiūrėti jų sąskaitų už komunalines paslaugas, pakalbina turguje prekiaujančią močiutę ir pan. Vis dėlto klausimas, kiek tos tikrosios patirtys atsiskleidžia. Žiniasklaida apskritai linkusi užimti auklėjamąją poziciją. Yra dvi labai aiškios tendencijos, kaip žurnalistai tas istorijas atskleidžia gana stereotipiškai. Viena grupė – nusipelniusių paramos ir užuojautos, kita – nenusipelniusių paramos ir užuojautos.

Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebėjau, kad labai dažnai Lietuvos žiniasklaidoje vaizduojamos ribinės skurdo grupės (benamiai, valkatos), kurių statistiškai nėra daugiausia. Labiausiai skurstančios grupės yra vienišos mamos, vieniši tėvai arba daugiavaikės šeimos, bet jos pristatomos labai mažai. Pati didžiausia pristatoma grupė yra vaikai. Vaikai Lietuvoje iš tiesų yra viena labiausiai skurstančių grupių. Jie labai dažnai pristatomi įvairių labdaros akcijų, pramoginiame kontekste ir pan. Tačiau visiškai nuo valstybės politikos atsietos priemonės, tokios, kaip labdara, televizinė parama ir pan., skurdo problemos neišsprendžia. Tai – momentinės priemonės, kurios, netgi galima sakyti, yra kenksmingos, nes atitraukiamas dėmesys nuo priemonių, kurios galėtų būti ilgalaikės ir pastovios.

– Jūsų literatūros apžvalga parodė, kad būtent krizės laikotarpiu mažėja stereotipinių diskusijų, kai skurdo problema suvokiama kaip individo problema, ir pradedama ieškoti sisteminių priežasčių, kodėl nelygybė didėja arba kodėl atsitinka krizės. Ar kažką panašaus atradote analizuodama ir Lietuvos žiniasklaidą?

– Kaip apie skurdo priežastis kalbėta apie verslų bankrotus, dideles būtinųjų prekių kainas, nedarbą ir pan. Tačiau, kai žiniasklaida svarsto, kokios gali būti išeitys iš skurdo, ji mato, kad reikėtų daugiau leisti veikti individui užsitikrinant savo gerovę. Ji nebemato socialinės politikos ir struktūrinių priemonių.

– Jūsų išvados tarsi parodė, kad bent jau krizės sąlygomis Lietuvoje žiniasklaida neatlieka demokratinės funkcijos. Kokių tai turi pasekmių visuomenei?

– Viena vertus, ekonomikos krizė parodė, kad skurdo veidas gali labai greitai pasikeisti – netgi tie, kurie prieš krizę gyveno pakankamai pasiturimai arba vidutiniškai pasiturimai, labai lengvai įkrito į skurdą. Jų atžvilgiu žiniasklaida nekėlė socialinio teisingumo klausimo, moralizavo, kad jie patys kalti ir pan., neieškojo išeičių, todėl tie žmonės pasijuto ne kaip pilietinės bendruomenės nariai, nejautė užnugario ir solidarumo. O valstybė ir turėtų būti tokia, kur nepražūvi kaip pilietis netgi ir padaręs blogą sprendimą, nes veikia tam tikri socialinio saugumo tinklai. Žiniasklaida, nekeldama klausimo, kodėl tie tinklai nesuveikė, neatliko savo pilietinės, politinės bendruomenės suvienijimo pareigos. Kita vertus, visi yra suinteresuoti, kad valstybė funkcionuotų ir kad būtų valdoma pačių piliečių, todėl žiniasklaida, kuri neužduoda svarbių klausimų, nemato įvairių problemos aspektų, piliečiams nėra naudinga.

– Ar Lietuvos žiniasklaida atrodo kitaip, žvelgiant ne iš „vidaus“, bet iš akademinės perspektyvos?

– Nors mano tyrimo išvados labai pesimistinės, toje tekstų daugumoje, kurią analizavau, pasimetė ir gerieji pavyzdžiai. Jie tiesiog nėra dominuojantys. Bet tai nereiškia, kad nėra profesionalių žurnalistų, kurie nesugebėtų kritiškai rašyti. Tačiau dabar veikiantis modelis nepalankus kokybiškai žurnalistikai. Man kilo įvairių idėjų, kaip būtų galima tai pakeisti, pavyzdžiui, eksperimentuoti su įvairiais žurnalistikos modeliais, galbūt pasitelkti ne komercinį, o visuomenės finansavimą. Kiek man žinoma, Lietuvoje tokių eksperimentų nebuvo, todėl reikėtų ieškoti, bandyti, užsiimti dalyvaujamuoju tyrimu net iš akademinės pusės. Nėra jokių garantijų, ar tai veiks, ar neveiks, bet nesinori tikėti, kad yra tik vienas kelias.


Susiję straipsniai

Ekonomika 2736859936360479128

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item