Dwight Longenecker. Kelios sunkios tiesos apie skyrybas ir šv. Komuniją

Populiarioje spaudoje sukasi gandai, kad popiežius Pranciškus greitai patvirtins laisvesnį ir at...


Populiarioje spaudoje sukasi gandai, kad popiežius Pranciškus greitai patvirtins laisvesnį ir atlaidesnį Katalikų Bažnyčios požiūrį į išsiskyrusius ir antrą kartą susituokusius žmones. Reuters agentūroje pasirodžiusiame tekste teigiama, kad išsiskyrė arkivyskupo Gerhardo Müllerio, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovo, ir kardinolo Óscaros Maradiagos, kuris yra vienas iš aštuonių popiežiaus patarėjų, nuomonės.

Pirmiausia turėtume prisiminti, ką Bažnyčios mokymas kalba apie skyrybas ir antras santuokas. Katalikų Bažnyčia moko, kad Santuokos sakramentas yra neišardomas ir paremtas Viešpaties žodžiais, jog tai, ką Dievas sujungė, žmogus negali perskirti.

Visgi Bažnyčia pripažįsta, kad dėl žmogiško silpnumo santuokos sužlunga. Kartais vienintelė išeitis yra atsiskyrimas ar netgi civilinės skyrybos. Tačiau jeigu santuoka yra galiojanti, pora (net išsiskyrusi civiliškai) yra laikoma susituokusia. Taigi, jeigu tie asmenys sukuria antras šeimas, jie svetimauja bei gyvena santuokoje, kurios Bažnyčios akyse negali būti. Tuomet iškyla klausimas, ar pirmoji santuoka iš viso įvyko. Vyskupijų Bažnyčios tribunoluose dirba kvalifikuoti teisininkai, kurie sprendžia, ar Santuokos sakramentas galioja, ar ne. Jeigu ne, santuokos niekada nebuvo ir patvirtinamas negaliojimo dekretas.

Kiekviena santuoka laikoma galiojanti, nebent įrodoma kitaip. Kol neįrodoma, kad pirmoji santuoka negaliojanti, išsiskyrę ir antrą kartą susituokę tikintieji negali priimti šv. Komunijos, nes gyvena svetimaudami. Daugelis kunigų vertina šią traktuotę kaip per daug juridišką, griežtą ir teisiančią. Atsakydamas Vokietijos vyskupams, kurie palaiko atlaidesnį požiūrį, arkivyskupas G. Mülleris teigė, kad šiuo klausimu negali būti pakeitimų. Tuo tarpu kardinolas O. Maradiaga ginčijo šį pareiškimą sakydamas: „Broli, gyvenimas yra ne toks.“ 

Problema sudėtinga, o sprendimai gali būti dar sudėtingesni. Palaikantieji laisvesnę poziciją remiasi Viešpaties begaliniu gailestingumu ir klausia, ar Jėzus, kuris priimdavo visus, nuvytų nuo savo stalo žmones vien dėl nemoralios jų santuokos padėties. Jie primena Jėzaus žodžius svetimavusiai moteriai: „Nė aš tavęs nepasmerksiu.“ O tie, kurie palaiko griežtesnę poziciją, pabrėžia tolesnius Jėzaus jai pasakytus žodžius: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Jėzus siūlo gailestingumą, bet laukia atgailos ir gyvenimo pakeitimo. 

Kažkokiu būdu turime priimti visus su Kristaus gailestingumu susijusius nurodymus, išsaugodami santuokos neišardomumą ir santuokos įžadus visam gyvenimui. Kardinolas O. Maradiaga remiasi praktine pastoracijos patirtimi sakydamas, kad „gyvenimas yra ne toks“. Tačiau Katalikų moralinis mokymas niekada nenustatomas pagal aplinkybes. Moralumas priimamas vadovaujantis objektyviais kriterijais. Kardinolas iš Hondūro teigia, kad dalykai nėra tokie juodi ar balti, bet reikėtų pabrėžti, jog negalėtume turėti pilkų šešėlių, jei nebūtų baltos ir juodos spalvos. Kitais žodžiais tariant, nesilaikant objektyvių standartų, apskritai jų nelieka, todėl objektyvūs standartai yra nejudinami, nors ir atrodytų griežti.

Ką galime padaryti, susidūrę su šia pastoracine dilema? Jeigu pavieniai kunigai ims teisę į savo rankas ir, nuoširdžiai bandydami būti gailestingi, leis žmonėms, kurie gyvena nemoraliose santuokose, priimti šv. Komuniją, jie gali daryti daugiau žalos nei gėrio. Neigiamų pasekmių, kai kunigas pasirenka liberalesnį požiūrį, yra daugybė.

Pirmiausia, kai santuoka sugriūva dėl neištikimybės ir vienas asmuo yra paliekamas vienišas, ką galime pasakyti tam žmogui, kai jo neištikimas sutuoktinis yra be jokių pasekmių grąžinamas į sakramentinę bendrystę?

Antra, ką sakysime subyrėjusių šeimų vaikams ir anūkams? Sušvelnindami Bažnyčios mokymą, mes pripažintume, kad vienos santuokos gali žlugti ir būti sukurtos naujos. Net jei neturime to omenyje, atlaidus požiūris tyliai toleruoja skyrybas ir naują santuoką, kenkdamas ateities kartų supratimui apie santuokos įžadus. Toleruodami antrąsias santuokas mokome vaikus, kad po skyrybų sukurti antrą šeimą yra priimtina.

Trečia problema ta, kad laisvesnis požiūris į skyrybas ir pakartotines santuokas nebūtinai suteiks tai, ko trokšta gailestingieji kunigai. Jie nori grąžinti žmones į visišką vienybę su Bažnyčia ir pasiūlyti jiems Kristaus priėmimą. Iš savo asmeninės patirties galiu liudyti, kad ne kartą potencialūs nauji Bažnyčios nariai ar tie, kurie atsitraukė nuo tikėjimo, nėra patenkinti gailiaširdžių kunigų nerūpestingu požiūriu į jų pačių Bažnyčios mokymą. Viena buvusi baptistė, norėjusi pereiti į Katalikų Bažnyčią, paliko parapiją, kurioje katalikų kunigas vadovavosi tokiu paties susišvelnintu požiūriu į jos santuoką. „Kodėl turėčiau tapti katalike, – klausė ji, – jeigu kunigas nesilaiko savo paties Bažnyčios tvarkos ir traktuoja sudėtingą mano santuokos situaciją taip paviršutiniškai?“

Atlaidesnis požiūris moko išsiskyrusius ir antrą kartą susituokusius žmones, kad jų santuokos įžadai nelabai svarbu. Kai kunigas ignoruoja anuliavimo procesą, jis sako tiems žmonėms: „Jūsų santuoka ir gyvenimo pasirinkimai nėra man pakankamai svarbūs, kad priimčiau juos rimtai.“ Šiuo požiūriu santuoka vertinama taip pat lengvabūdiškai, kaip ir pasaulis: žmonės susituokia gerai neapmąstę ir neapsvarstę, o santuokos pabaiga ne taip ir svarbu.

Taip pat išlieka realių pastoracinių sunkumų. Ką reikėtų daryti su tokia daugybe žmonių, kurie yra atokiau nuo Bažnyčios dėl sugriuvusių šeimų? Svarbiausia, ką daryti su nekaltomis sugriuvusių šeimų aukomis? Kodėl vyras ar moteris, kurio sutuoktinis paliko jį ar ją pasmerkdamas/a vienatvės gyvenimui, turėtų būti atskirtas nuo sakramentų, jei susituokia antrą kartą?

Vienas žingsnis į priekį būtų Bažnyčios tribunolo darbą deleguoti į labiau vietinį lygmenį. Paraiškos dėl santuokos negaliojimo dekreto galėtų būti teikiamos dekanato, o ne vyskupijos lygmeniu, kad procedūra taptų prieinamesnė. Galėtų būti įsteigti fondai, sumažinantys anuliavimo proceso kainą. Taip pat reikėtų gerinti sužadėtinių rengimą ir mokymus, kad žmonės suprastų savo įžadų rimtumą, ir pirmiausia būtų sukuriamos galiojančios santuokos.

Tokie egzistuojančios sistemos pakeitimai galėtų padaryti pastoraciją jautresnę ir padėtų Bažnyčiai išsaugoti santuokos šventumą, taip pat padedant susitaikyti tiems, kurie yra atsiskyrę, bei gydyti tuos, kurių širdys ir sielos yra žaizdotos.

Pagal www.aleteia.org straipsnį parengė Monika Midverytė

Susiję straipsniai

Religija 809863049983113900

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-02-22 21:58

    "Santuokos sakramentas yra neišardomas ir paremtas Viešpaties žodžiais, jog tai, ką Dievas sujungė, žmogus negali perskirti."

    - Kažkaip nelabai gudriai ir nelabai vykusiai čia Dievo vardu operuojama. Argi Dievas kaip nors sujungė tuos, kurie lengvabūdiškai pradėjo piktnaudžiauti atlygiu, kuris tik avansu gali būti duodamas už naujo žmogaus gimdymą ir deramą auklėjimą? Jei jau kuriuo Dievas sujungė iš tikrųjų, tai tiems jau nebekyla noras bėgti pas kitą/tas didesnių malonumų ieškoti. Būtent, tame, kad visuomenei iškeliama prievolė rūpintis jaunimu, auklėti jį taip, jog bendro gyvenimo partnerį išsirinktų atsakingai, kad po to nebereiktų nepradėti dairytis į šalis. O pasakymas: "...žmogus negali perskirti", tai tik apie deramai išauklėtus tuos, kuriuos Šv. (šeimos ir benduomenės) dvasia deramai subrandino, nepaliko likimo valiai aistrų džiunglėse.
    Atsitinka, kad žmonės paskuba, nepasveria deramai, ar atitinka charakteriai vienas kitam... Taip paskubom lipdyta šeima neišvengiamai išyra, nes Dievas jų juk nesujungė. Pasekmės skaudžios.., bet ar yra prasmė tokius nelaimėlius vėl atstumti nuo Bažnyčios, kad kaip aklieiji ir toliau klaidžiotų savo nesupratimuose, jei jie (kad ir labai klydę) vis tik ateina su atgaila prašyti Dievo atleidimo ir pagalbos? Ir argi ką gi prarastų Bažnyčia, jei neatsakytų paaukoti Dievo kūno mažiausios dalelės vardan to, kad paskatintų tikram gyvenimui puolusią avelę?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item