Dom Gueranger. Dvasinės pratybos septuagezimos laiku

Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo. Š...



Kalėdų laiko linksmybės, regis, liko toli praeityje. Keturiasdešimt dienų džiaugsmo, kurį mums atnešė mūsų Emanuelio gimimas, praėjo. Šventosios Bažnyčios nuotaika apsiniaukė, ir mes įspėjami, kad tamsuma dar tirštės. Negi visam laikui praradome Tą, kurio taip nekantriai ir ilgesingai laukėme keturias lėtas advento savaites? Ar dieviškoji Teisumo Saulė, taip skaisčiai pakilusi Betliejuje, jau baigė savo kelią ir paliko mūsų kaltąją žemę?

Ne. Dievo Sūnus, Marijos Vaikelis mūsų nepaliko. Žodis tapo Kūnu tam, kad gyventų tarp mūsų. Jo laukia šlovė, daug didesnė nei ta, kurią Jam gimus angelai garsino savo himnais; ir mes šia šlove su Juo dalysimės. Tik Jis šią naują ir didesnę garbę privalo pasiekti ypatingais nesuskaičiuojamais kentėjimais, Jis privalo įsigyti ją žiauriausia ir gėdingiausia mirtimi – ir mes, jei norime dalyvauti Jo Prisikėlimo triumfe, privalome sekti Jį Kryžiaus keliu, permirkę Jo už mus išlietomis ašaromis ir krauju.

Greitai pasigirs rimtas, motiniškas Bažnyčios balsas, kviečiantis mus Gavėnios atgailai, bet ji nori, kad mes pasirengtume šiam sunkiam krikštui, per šias tris savaites apmąstydami gilias žaizdas, kurias mūsų sielose padarė nuodėmė. Tiesa, Betliejuje mums gimusio vaikelio grožis ir mielumas yra neišpasakyti, tačiau mūsų sielos yra tokios skurdžios, kad joms reikia ir kitų, ne tik nuolankumo ir paprastumo pamokų. Mūsų Jėzus yra dieviškojo teisingumo Auka ir dabar Jis pasiekė savo amžiaus pilnatvę. Altorius, ant kurio Jis bus nužudytas, jau parengtas, o kadangi Jis bus paaukotas dėl mūsų, turime nedelsdami apmąstyti, į kokias esame įbridę skolas tam begaliniam Teisingumui, bausiančiam Nekaltąjį vietoj mūsų kaltų.

Dievo, įsikūnijusio iš meilės savo kūriniui, slėpinys atvėrė mums Apšvietimo kelią, bet mes dar nematėme pačios ryškiausios jo Šviesos. Tenebūna mūsų širdys neramios – dieviškus stebuklus, kurių liudininkais buvome Betliejuje, pranoks tie, kurie puoš mūsų Jėzaus Triumfo dieną. Tačiau, kad mūsų sielos akis galėtų kontempliuoti šiuos būsimus slėpinius, ji turi apsivalyti drąsiai žvelgdama į gilią mūsų pačių skurdo bedugnę. Dievas suteiks mums dieviškos šviesos; ir jeigu pažinsime save, jeigu suvoksime gimtosios nuodėmės sunkumą, jeigu pamatysime savo asmeninių nuodėmių blogį ir jeigu bent šiek tiek suprasime begalinį Dievo gailestingumą, tada būsime pasirengę šventai Gavėnios atgailai ir neapsakomiems Velykų džiaugsmams.

Taigi septuagezima yra be galo rimtų apmąstymų laikas. Turbūt negalėtume geriau parodyti jausmų, kuriais Bažnyčia nori pripildyti savo vaikus šiuo liturginių metų laikotarpiu, negu pacituodami keletą žodžių iš žymiojo Yvo Šartriečio iškalbingo paraginimo, kurį jis septuagezimos pradžioje pasakė savo žmonėms. XI amžiaus tikintiesiems jis kalbėjo taip (12-asis septuagezimos pamokslas):

„Mes žinome, sako Apaštalas, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami Dievo vaikų įvaikinimo, mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 22-23). Kūrinija, apie kurią čia kalbama, yra siela, iš nuodėmės sugedimo atkurta į Dievo panašumą. Ji dūsauja savo širdyje, matydama save pajungtą tuštybei; ji pripildyta skausmo, tarsi gimdydama, ir dega nekantriu troškimu būti toje šalyje, kuri vis dar taip toli. Tai šį kankinimąsi ir skausmą jautė Psalmininkas sušukdamas: Vargas man, kad mano kančia prailginta! (Ps 119, 5) Dar daugiau, tasai Apaštalas, kuris buvo vienas iš pirmųjų Bažnyčios narių ir buvo gavęs Šventąją Dvasią, troško iš tikrųjų sulaukti to Dievo vaikų įvaikinimo, kurio vylėsi; tad jis taip pat savo skausme sušuko: Trokštu mirti ir būti su Kristumi (Fil 1, 23)... Todėl šiomis dienomis turime daryti tai, ką darome visais metų laikais, tiktai turime daryti tai uoliau ir karščiau: turime dūsauti ir ašaroti dėl savo šalies, iš kurios buvome ištremti dėl to, kad įsitraukėme į nuodėmingus malonumus; turime padvigubinti savo pastangas tam, kad atgautume ją gailesčiu ir susigraudinusia širdimi. Ašarokime dabar kelyje, kad po to būtume linksmi savo šalyje. Dabar taip bėkime šio gyvenimo lenktynėse, kad užsitikrintume dangiškojo pašaukimo laimikį (Fil 3, 14). Nebūkime kaip neišmintingi keliautojai, pamirštantys savo šalį ir labiau mylintys savo tremtį nei savo namus. Netapkime kaip tie bejausmiai invalidai, nejaučiantys savo ligų ir neieškantys vaistų. Ligonis, kurio neįmanoma įtikinti, kad jis yra pavojuje, neturi vilties pasveikti. Ne, bėkime pas mūsų Viešpatį, amžinojo išganymo Gydytoją. Parodykime Jam savo žaizdas ir nuoširdžiai Jo maldaukime: Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes esu silpnas, išgydyk mane, nes mano kaulai sukrėsti (Ps 6, 3). Tada jis atleis mums mūsų neteisybes, pagydys mūsų silpnumus ir gerais dalykais patenkins mūsų troškimą (Ps 102, 3,5)“.

Iš viso to aiškėja, kad krikščionis, norintis septuagezimos laiką praleisti pagal Bažnyčios dvasią, turi kovoti prieš tą klaidingą saugumą, tą pasitenkinimą savimi, kuris yra toks įprastas išlepintoms ir drungnoms sieloms ir kuris veda į dvasinį skurdą. Joms pasisekė, jeigu dėl šios iliuzijos jos nejučia neprarado tikros krikščioniškos dvasios. Tas, kuris mano esąs atleistas nuo nuolatinio budrumo, kurį taip stipriai pabrėžia mūsų Dieviškasis Mokytojas (Mk 13, 37), jau yra priešo valdžioje. Tas, kuris nejaučia poreikio grumtis ir kovoti, kad ištvertų ir darytų pažangą dorybėje (nebent jam buvo suteikta privilegija, o tai yra ir reta, ir pavojinga), turėtų bijoti, kad jis dar nė nepradėjo žengti keliu į Dievo Karalystę, laimimą tik jėga (Mt 11, 12). Tas, kas pamiršta nuodėmes, kurias Dievo gailestingumas jam atleido, turėtų bijoti būti pavojingos iliuzijos auka (Sir 5, 5). Šiomis dienomis, kurias paskirsime sąžiningam ir drąsiam savo skurdo apmąstymui, šlovinkime mūsų Dievą ir iš savęs pažinimo pasisemkime naujos paskatos pasitikėti Tuo, kuris, nepaisydamas viso mūsų blogumo ir nuodėmės, nusižemino taip smarkiai, jog tapo vienu iš mūsų tam, kad galėtų išaukštinti mus net iki vienybės su Savimi.

Fsspx.lt

Susiję straipsniai

Religija 7481621965733337621

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item