Danguolė Mikulėnienė. Valstybinė lietuvių kalba: lūkesčiai ir rūpesčiai

Pranešimas skaitytas vasario 5 d. Lietuvos respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Valstybinės kalbos įstatymo dvidešimtmetis“ . ...



Pranešimas skaitytas vasario 5 d. Lietuvos respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Valstybinės kalbos įstatymo dvidešimtmetis“ .

Gerbiamieji, šiandien jaudinuosi beveik taip pat, kaip ir tada, kai šioje salėje stebėjau visą šiandien minimo įstatymo priėmimo eigą.

Tikriausiai jau beveik neįsivaizduojamas tuometis politinis ir sociokultūrinis valstybinės kalbos kontekstas ir iki minimumo susiaurėjusios lietuvių kalbos funkcijos viešajame gyvenime. Prisiminkime: to meto duomenimis, Vilniuje buvo telikusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkiusi lietuviškai. „Įmonė net neturi rašomosios mašinėlės lietuvių kalba“ – tai liudijimas apie to meto Klaipėdos Vakarų laivų remonto įmonę. Panaši padėtis buvo susiklosčiusi visoje Lietuvoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija kreipėsi į Vyriausybę prašydama aprūpinti visas Pietryčių ir Rytų Lietuvos savivaldos institucijas rašomosiomis mašinėlėmis lietuvišku šriftu, nes jų ten nebuvo.

1988 m., Valstybinės kalbos įstatymo priešaušriais, poetas Just. Marcinkevičius kalbėjo: „[…] Regime, kaip lietuvių kalba išstumiama iš Respublikos valstybinio ir partinio gyvenimo, kaip katastrofiškai ji nyksta ministerijų, žinybų, gamyklų dokumentacijoje ir susirašinėjime, transporto, aptarnavimo, sveikatos apsaugos, ryšių ir kitose sferose. Sąjunginių, centrinių žinybų ekspansiją į Lietuvą lydėjo ir lydi ją atitinkanti kadrų politika“ [1].

Valstybinės kalbos statusą jis suprato ne kaip visuotinę prievolę, o pirmiausia kaip globą, kaip galimybę kalbą ugdyti ir puoselėti, plėtoti visais lygmenimis visose jos vartojimo sferose – nuo buitinės iki viešosios valstybinės: „Mes kalbame apie didžiausią tautos turtą, apie iškiliausią jos kūrinį – kalbame apie kalbą, apie savo dvasios ir minties namus, norime apgaubti juos globa ir rūpesčiu, pasiryžę įstatymu sutvirtinti tų namų pamatus, nušveisti langus ir užlopyti gerokai apirusį stogą. Istorija niekada neatleistų mums, jeigu nepadarytumėm šito, jeigu nepasinaudotumėm savo prigimtine ir konstitucine teise [2]. Toks buvo Just. Marcinkevičiaus lūkestis.

„Ar išslaugysime?“ – klausė kalbininkas Vytautas Ambrazas, daugiau nei prieš du dešimtmečius įspėjęs apie vietinės kalbos statuso keliamą pavojų ir stichiškosios dvikalbystės padarinius. Išeitis buvusi viena – lietuvių kalbai grąžinti konstitucines teises de facto: t. y. „atriboti gimtosios ir rusų kalbos vartojimo sritis, išplėsti bei palaikyti lietuvių kalbos funkcijas viešajame gyvenime“ [3]. Prireikė vos ne dešimtmečio, kol buvo imtasi realios veiklos.

Atkūrus nepriklausomybę, tai galėjo garantuoti tik įstatymas. Šiandien jau labai kurioziškai atrodytų „Panoramos“ siužetas, tuomet rodytas iš Pietryčių Lietuvos: „Tai ką? Jei aš su karve kalbėsiu lietuviškai, tai ar ji man duos daugiau pieno?“ – žurnalisto klausinėjo vietinė garbaus amžiaus gyventoja. Juk ne kiekvienas tuomet žinojo, kas ta viešoji kalba ir kas ta viešoji vartosena. Ne visi supratome, kad mūsų buitinės šnekos niekas įstatymais nereglamentavo ir nereglamentuos. Tiesiog parengiamuoju įstatymo laikotarpiu kantriai pratinomės prie nuomonių įvairovės.

Per dvi dešimtis metų kasdienybė ne tik apibrėžė oficialiąsias ir neoficialiąsias valstybinės kalbos vartojimo sritis, bet ir nugludino atsiminimus apie šio įstatymo rengimą ir priėmimą. Būtent valstybinės kalbos įstatymas paskatino gilintis į tautinių mažumų problemas: išvažinėta beveik visa Lietuva, daug kartų bendrauta su tautinėmis bendrijomis ir jų atstovais, Rytų ir Pietryčių regionų savivaldybėmis, kad šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ nebūtų tik žodžiai. Iki šiol šildo akimirkos, praleistos bediskutuojant su iškiliausiais to meto politikos, mokslo, verslo, kultūros ir kalbos žmonėmis, su to meto Seimo nariais, dirbusiais anos kadencijos Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Buvo nesvarbu frakcija ar partinė priklausomybė – tokio pilietiškumo, susiklausymo ir susikalbėjimo pamokų šiandien linkėtume ir dabartiniams Lietuvos politikams.

Pakitęs lietuvių kalbos ir pačios Komisijos statusas gerokai išplėtė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos funkcijas. Kad priimami nutarimai būtų paveikūs, bendrai veiklai Komisija turėjo telkti kalbininkus ir kitų sričių specialistus, koordinuoti kalbos praktikos darbą, Taip tikėtasi greičiau užkamšyti kai kurias tebežiojėjusias praktinės lietuvių kalbotyros spragas, kryptingiau veikti kalbos ugdymo ir norminimo raidą. Laikas retina senosios Komisijos narių gretas, tačiau šiandien Jums šioje salėje nuoširdžiai dėkojame ir linkime sveikatos, o kartu ir dar daug šviesių lūkesčių išsipildymo akimirkų. Tokių, kaip ta, kai buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas. Jautėmės tiek daug nudirbę… Tikėjome, kad gera pradžia – pusė darbo.

Prie Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo svariai prisidėjo pirmoji Vyriausybės patvirtinta Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programa ir jai skirtos Vyriausybės lėšos. Programos darbus pagal sutartis su komisija vykdė įvairios institucijos: remtas kalbos mokslo veikalų, filologinių ir terminų žodynų, tarmių tekstų rengimas ir leidyba, kalbos duomenų kompiuterinių bazių sudarymas, kalbos kultūros ir specialybės kalbos dėstymas aukštosiose mokyklose, valstybinės kalbos kursai kitakalbiams ir kt. Tai yra šviesioji Lietuvos patirtis, kuria dalytasi su Latvijos, Gruzijos, Ukrainos ir kitų šalių kolegomis.

Per dvidešimt metų kito Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudėtis ir jos veiklos prioritetai, tačiau labai šviesios dabarties lietuvių kalbai jie dar neatnešė. Tiesa, galime džiaugtis, kad, nors ir atsidūrusi mažiau vartojamų kalbų sąraše, šiandien ji turi gerokai palankesnes sąlygas išlikti nei tada, prieš dvidešimt metų: pliusiukus galime rašyti prie visų žymiojo kalbininko Davido Crystalo paminėtų kalbos išlikimo kriterijų[4]. Ir išliks, kol gyvens Lietuvoje lietuviškai kalbančių žmonių.

Bet kokia ji yra ir kokia bus? „Kalboje ėmė veikti savaiminis ją nužmoginiantis veiksnys, lyg į jos kraujo apytaką būtų patekęs imunitetą silpninintis virusas.“ [5] – dar 1988-aisiais kalbėjo Marc. Martinaitis. Dabartinės kalbos ligos jau pastebimos plika akimi. Pirmiausia tai smarkiai sumenkęs bendrinės kalbos autoritetas, todėl nebeužtenka iš prieškario Lietuvos paveldėtų vienos (bendrinės ar standartinės) kalbos ideologijos ir tik šiek tiek pakoreguotų bendrinės kalbos norminimo principų. Negalime pirštu rodyti tik į menkstantį mokinių raštingumą ir matyti vien tik išorines šio reiškinio priežastis – „visagalius“ internetą, Facebooką ar išmaniuosius telefonus. „Mums rašymas tebėra gana sunkus. Dažniau kalbam apie kalbos kultūrą nei apie kultūros kalbą. Išmokti naudotis kalba tampa specialaus lavinimosi dalyku, reikalaujančiu net aukštojo mokslo. Todėl piktai dairomės į mokyklą, bet ką ji viena galėtų padaryti, kai aplink didėja numelioruotos, vėjų pustomos kalbos plotai. Kalbininkai kartais primena avarinę tarnybą, stovinčią prieš didelę prakiurusią užtvanką ir pirštais bandančią užkišti pralaužtus plyšius. O kas vyksta viršuj, visam kalbos plote, kas veikia sutvirtinimų karkasą, o ne pavienius žodžius, kuriuos šiaip taip dar sėkmingai apkamšom? Bet dalyko beveik nepataisom…“ – sakė Marc. Martinaitis [6].

Ką šiandien sakytume šiam žmogui? Kad vis nepataisom, nes dar nerandam priežasčių, o jei randam, – tai nesugebame joms užkirsti kelio: Lietuvoje dar neišmokom remtis jau atliktais ar atliekamais sociolingvistikos ir sociologijos tyrimais, kad jie dar dažnai vienpusiški ar neišsamūs, kad dar neveiksnios kalbos ekologijos teorijos. Vis dar trūksta tipologinių tyrimų. Visai sumenkusi kalbos filosofija ir visi fundamentiniai lituanistikos mokslai. Kartu su menkstančiu kalbos autoritetu silpsta ne tik kalbininkų, bet ir visų Lietuvos inteligentų autoritetas, kad mąžta studentų, norinčių užsiimti aktyvia mokslo veikla, skaičius …

Priežasčių galima vardyti daug, tačiau, kita vertus, „[…] kalbą išsaugo ne kalbininkų sukurtos taisyklės ir normos, nors tai ir būtina, ne tobulos gramatikos, o literatūriniai tekstai, arba diskursai, kurie perduoda kalbą įvairiais socialiniais bei žmogaus psichikos lygiais“ [7], – mums būtų sakęs poetas. Ir būtų teisus.

2013-ieji Tarmių metai ir neseniai Lietuvių kalbos institute baigtas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojų bendruomenės pirmiausia linkusios globoti, saugoti ir išlaikyti savąsias lietuvių kalbos atmainas – tarmes, kad jų pamatu formuojasi nauji tarminiai ir pusiau tarminiai dariniai, kuriuose esama ir bendrinės (ar „gramatinės“, kaip mums neretai kaime buvo sakoma) kalbos elementų. Taigi vietinis žmogus pirmiausia tapatinasi su vietiniu dialektu. Bet ar gebame tuo džiaugtis? Ar pakankamai skatinamos savivaldybės puoselėti vietinį paveldą ir perduoti jį jaunimui? Ar neišvežios jo geltonieji autobusiukai per nesibaigiančias švietimo įstaigų reformas? Ar dar pakaks išlikusių medicinos punktų, vietinių bibliotekų filialų, dienos centrų ir kitokių įstaigų ar įstaigėlių vietinei kultūros tradicijai palaikyti ir išlaikyti?

Daugiau nei po dvidešimties metų kartu su Martinaičiu turime pripažinti, kad „mūsų raštijoje schema apsivertė“: ne šnekamoji kalba turtina rašto kalbą, o priešingai – „rašto kalba tapo rezervine šnekamajai, ji ėmė mokyti žodžių, tarimo, bendravimo būdų. […]“ [8]. Patys to nenorėdami, kalbininkai stūmė tarmes, kurios sunormintos kalbos fone atrodė prastuoliškos.

Taigi ne bendrinė kalba kalta, kad pasikeitė jos poveikio kryptis: pasak rašytojo, „anksčiau kalba buvo perduodama į kultūrą aukštyn visu savo nepakartojamu įvairumu. Šiandien […] ji transliuojama žemyn, gerokai apgenėta, nors ir taisyklinga“ [9]. Kalba be žmonių negyvena. Tai tinka ir mūsų bendrinei kalbai, kuri, „juo toliau, juo labiau norminama rašto kalba lieka vieniša. […] Smarkiai susiaurintos kalbos improvizacinės galimybės, griežtos gramatinės normos nepalieka vietos variantams, žodyninėms bei sintaksinėms improvizacijoms, kurių tokios turtingos tarmės. […] Galima sakyti, kad tai dirbtinė, sukurta kalba, kuri nė vienam jau nėra gimtoji, o išmokta.“ – teigė Martinaitis [10]. Nors ir pavėluotai, išgirskime šiuos žodžius.

Skatinkime kalbos įvairovę. Pagaliau išmokime tinkamai naudotis jos teikiamomis galimybėmis. Nes kalba – tai ne tik reklama, ir ne tik viešieji ryšiai. Nepostringaukime apie lietuvių kalbos vertę vien tik romantiškomis XIX a. frazėmis kaip „apie seniausią“ kalbą, globalėjančios visuomenės akivaizdoje neguikime jos į buitinio gyvenimo paraštes, nes, pasak garsaus hermeneutikos teoretiko H. G. Gademerio, „tikroji kalbos būtis yra ta, kad per ją reiškiasi pasaulis“ [11]. Kol kas ji dar visur su mumis – ne tik švietimo, bet ir aukštojo mokslo bei informacinių technologijų, politikos, verslo, kultūros baruose ir net ideologiniuose frontuose.

Tačiau vien tik moralinių paskatų valstybinei kalbai jau neužtenka. Nuolat būtina skatinti kūrybiškumą (ar kreatyvumą, jei norite), nes tik taip kalba pajėgia atsinaujinti. Įsiklausykime, kiek naujų žodžių ir naujų jų reikšmių išgirstame per reklamines akcijas: pigudienis, kainokrytis, kainapjūtė, nuolaidynės, nuolaidynmetis, išpirktuvės… Ne kiekvienas ir žino, kad pastarasis žodis atsirado ne vakar ir reiškė ne ką kita, o jaunosios išpirkimo apeigas… Taigi be didelių išvedžiojimų suvokime, kad kalba turi ne tik savo vertę, bet ir kainą. Tai ir auginkime jai trūkstamas ekonomines šaknis. Informacinių technologijų amžiuje teikime jai dar daugiau galimybių.

Šiandien valstybinė lietuvių kalba gyvuoja tomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitų Europos valstybių oficialiosios kalbos – tai teikia ne tik tam tikrų pliusų, bet ir minusų jos gyvasčiai. Ji, pakliuvusi į Europos Sąjungos tarpvalstybinių dokumentinių vertimų gniaužtus, patiria didžiulį kitų kalbų ir standartizacijos poveikį. Ir tai ne tik terminija, bet sakinių, žodžių junglumas, teksto konstravimas. Standartinė kalba neabejotinai veikia mūsų mąstymą. Svetimų žodžių antplūdis rodo jos kūno ir dvasios ligą, jos susvetimėjimą ir tai, kad „sutriko apykaita tarp rašto ir šnekamosios kalbos, tarp žinojimo ir vartojimo, tarp stiliaus ir funkcijos. […] Pastaruoju metu mechaniškai norminant kalbą, ją ištisai gramatinant klasikinės gramatikos pavyzdžiu ir iš esmės apsiribojant vien sakiniu, lieka nesuvokti jos aukštieji rišlumo ir perdavimo dėsningumai kultūroje, kalbos virtimas kalba, psichologiniu srautu. […] Kalbos nuo erozijos apsigina savo vartojimo ir perdavimo būdais, o ne vien gramatiniu režimu“ [12]. Kokie aktualūs ir labai skaudūs beveik prieš tris dešimtmečius pasakyti Mar. Martinaičio žodžiai!

Kaip atsispirti? Kaip atsilaikysime prieš šiuo metu plintančią madą laisvai įterpti kitos kalbos frazę užuot ieškojus tinkamos savosios? Kitaip tariant, mūsų valstybinė kalba dabar turi labai daug pareigų, bet neturi jokių privilegijų, nors ir deklaruojamas lituanistikos prioritetas.

Didžiuliu galvos, o ir širdies skausmu šiandien tampa ne tik mokyklos, bet ir mokslo kalba. Todėl kur kas didesnius uždavinius, kaip tvarkyti gausius kalbos išteklius, turi prisiimti sau ne tik Kalbos komisija ir inspekcija, bet ir Švietimo, Kultūros minsterijos, aukštosios mokyklos ir Lietuvių kalbos institutas… Lietuvos visuomenė. Pripažinkime, kad šią sritį vis dar finansuojame labai skurdžiai, norime, kad kalba dirbtų nemokamai. Nes tik tinkamoje aplinkoje ir tik tinkamai eksploatuojama kalba kuria pridedamąją vertę.

Taigi stiprinkime lietuvių kalbos savivertę ne vien tik žodžiais, bet realiais darbais. Suformuluokime ilgalaikius tikslus (bent jau 25 ar 30 metų), numatykime konkrečius darbus ir terminus jiems įvykdyti. Skatinkime ir plėtokime prevencinę kalbotyrą, neapsiribokime vien tik sociologiniais tyrimais. Visais būdais stiprinkime vietos regionų tapatybę: plėtokime ją visuose viešojo gyvenimo baruose – pradedant krašto istorinėmis ir etnografinėmis įžymybėmis, tarptautinio ir vietinio turizmo objektais, baigiant valgiaraščiais vietos kavinukėse. Ir, svarbiausia, nepamirškime, kad ilgalaikė sėkmė – tai ne tik darbas, bet ir finansavimo galimybės. Ir nerodykime vien tik į privataus verslo kišenę: pirmiausia valstybė turi rūpintis sukurti ilgalaikio valstybinės kalbos ekonominio skatinimo modelį. Tokie lūkesčiai po dvidešimties metų yra šiandieniniai kalbininkų.

O į čia susirinkusius kreipiuosi kalbininko Deivido Krystalo (David Crystal) žodžiais: „Turime dvi galimybes. Viena – sėdėti ir nieko nedaryti. Kita – veikti pasitelkiant kuo daugiau priemonių, kad pasipriešintume situacijai ir paveiktume padarinius. Būtinybė imtis veiksmų analogijų neturi, nes kalbos miršta neįtikėtinu tempu“.

Kalbą baigiu dvejopai nuskambėsiančiu sakiniu. Galime rinktis: Padėkite lietuvių kalbai (iš)gyventi!

________________
[1] Marcinkevičius, Justinas. Labiau už save. – Mintys apie gimtąją kalbą. Sudarė R. Balčas. Vilnius: Mintis, p. 7.
[2] Marcinkevičius, Justinas. Labiau už save. – Mintys apie gimtąją kalbą. Sudarė R. Balčas. Vilnius: Mintis, p. 6–7.
[3] Ambrazas, Vytautas. Ar išslaugysime? – Mintys apie gimtąją kalbą. Sudarė R. Balčas. Vilnius: Mintis, p. 3–5.
[4] Crystal, David. Kalbos mirtis. Vilnius: Tyto Alba, 2005, p. 159–160.
[5] Martinaitis, Marcelijus. Ko moko motina gramatika. – Mintys apie gimtąją kalbą. Sudarė R. Balčas. Vilnius: Mintis, p. 13.
[6] Ten pat, p.11.
[7] Ten pat, p. 10.
[8] Ten pat, p. 12.
[9] Ten pat, p. 18.
[10] Ten pat, p. 17.
[11] Gadamer Hanz.- Georg. Hermeneutik I: Wahrheit und methode. Grundzüge einer philosophischen Hermeneutik. Tübingen: J.C.B. Morhr (Paul Siebeck), 1990, P. 447.
[12] Martinaitis, Marcelijus. Ko moko motina gramatika. – Mintys apie gimtąją kalbą. Sudarė R. Balčas. Vilnius: Mintis, p. 11–12.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 4134766041617265815

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item