Benediktas XVI. Jėzaus gundymai

Knygoje „Jėzus iš Nazareto“ I d. (Katalikų pasaulio leidiniai, 2007) popiežius Benediktas XVI išplečia ir vieną slaptingiausių temų - Jėzaus gundymus dykumoje. Ką pasaulio Gelbėtojas turi daryti arba ko nedaryti? - klausiama Jėzaus. Šie svarstymai padės geriau suprasti tikrąjį Jėzaus iš Nazareto pašaukimą, o kartu – krikščionybės esmę. 

Krikšto sceną užbaigiantis Dvasios nusileidimas ant Jėzaus reiškia tarsi formalų paskyrimą tarnybon. Todėl Bažnyčios tėvai ne be pagrindo šiame vyksme įžvelgė analogiją patepimui, kuriuo Izraelyje būdavo pavedamos karaliaus arba kunigo pareigos. Žodis „Mesijas-Kristus“ reiškia „pateptąjį“: patepimas Senojoje Sandoroje būdavo su pareigomis susijusių dovanų suteikimo, apdovanojimo Dievo Dvasia pareigoms vykdyti regimasis ženklas. Iz 11, 1 ir t. iš to rutuliojama viltis sulaukti tikro „pateptojo“, kurio „patepimo“ esmė būtų ta, kad ant Jo nusileistų Dievo Dvasia, „išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia“. Pasak šv. Luko, Jėzus save ir savo misiją Nazareto sinagogoje pristatė žodžiais, giminingais Izaijo žodžiams: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“ (Lk 4, 18; Iz 61, 1). Krikšto scenos pabaigoje pasakoma, kad šį tikrąjį „patepimą“ gavo Jėzus, kad Jis yra lauktasis Pateptasis, kad tą valandą istorijos atžvilgiu ir Izraelio akivaizdoje Jam formaliai suteiktas karaliaus ir kunigo rangas.

Nuo dabar ši užduotis – ant Jo pečių. Trijose sinoptinėse evangelijose mūsų nuostabai pasakojama, kad pirmasis Dvasios paliepimas nuveda Jį į dykumą, „kad ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1). Pirma šio veiksmo eina vidinis susikaupimas, o toks susikaupimas neišvengiamai yra ir galynėjimasis dėl savo užduoties, grūmimasis su užduoties iškraipymais, besiperšančiais jos konkretaus įvykdymo pavidalais. Tai nužengimas į žmogui iškilusias grėsmes, nes tik taip gali būti pakeltas parpuolęs žmogus: Jėzus turi – ir tai neatsiejama nuo Jo misijos esmės – įžengti į žmogiškosios egzistencijos dramą, pasiekti giliausią jos gelmę, idant šitaip galėtų surasti, užsimesti ant pečių ir parnešti namo „pražuvusią avį“.

Į „pragarus“, apie kuriuos kalbama Tikėjimo išpažinime, Jėzus nužengė ne tik savo mirtyje ir po savo mirties, tai nuolatinis Jo kelio dėmuo: norėdamas perkeisti visą istoriją nuo pat jos ištakų, nuo „Adomo“, Jis turi į ją nusileisti, pereiti ją ir iškentėti. Ypač Laiške žydams primygtinai pabrėžiama, kad nuo Jėzaus misijos, nuo per krikštą iš anksto pavaizduoto Jo solidarumo su mumis visais neatsiejamas nusileidimas į žmogiškosios būties grėsmes ir pavojus: „Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui Vyriausiasis Kunigas ir galėtų atpirkti žmonių nuodėmes. Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi“ (Žyd 2, 17 ir t.). „Mes juk turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Tad pasakojimas apie gundymą artimai susijęs su pasakojimu apie krikštą, per kurį Jėzus įžengia į solidarumą su nusidėjėliais. Greta Jo kaip dar vienas didis Jėzaus galynėjimasis dėl savo misijos šliejasi galynėjimasis Alyvų kalne. Tačiau „gundymai“ lydi Jėzų visame kelyje, ir šiuo požiūriu pasakojimas apie gundymą, visiškai panašiai kaip krikštas, iškyla į paviršių kaip anticipacija, kurioje koncentruotai sutrauktas visą kelią ženklinęs galynėjimasis.

Morkaus glaustame pranešime apie gundymą (Mk 1, 13) aikštėn iškelta paralelė su Adomu, žmogiškosios dramos kaip tokios iškentėjimas: Jėzus gyveno „kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“. Sodo priešingybė dykuma tampa sutaikinimo ir išgydymo vieta; žvėrys kaip konkrečiausias kūrinijos maišto bei mirties galios keliamos grėsmės žmogui pavidalas tampa draugais it rojuje. Atkuriama taika, Izaijo skelbta Mesijo laikui: „Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko…“ (Iz 11, 6). Kur įveikiama nuodėmė, kur atkuriama žmogaus santarvė su Dievu, ten kūrinijoje įsivyrauja taika, ten vidinių prieštaravimų draskoma kūrinija vėl tampa taikos vieta, anot Pauliaus, kalbančio apie kūrinijos, su ilgesiu laukiančios, „kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19), dūsavimus.

Argi kūrinijos oazėmis, atsiradusiomis, pavyzdžiui, aplink benediktinų vienuolynus Vakaruose, nenujaučiamas toks iš Dievo vaiko ateinantis sutaikinimas, o, pavyzdžiui, Černobylis, argi nėra, priešingai, sukrečianti Dievo sutemose pavergtos kūrinijos išraiška? Trumpą pasakojimą apie gundymą Morkus užbaigia žodžiais, kuriuos galima laikyti užuomina į Ps 91, 11 ir t.: „… ir angelai jam tarnavo“. Šiuos žodžius taip pat aptinkame išsamesnio Mato pasakojimo apie gundymą pabaigoje, kurioje jie tampa visiškai suprantami iš pateikto erdvesnio konteksto.

Matas ir Lukas pasakoja apie tris Jėzaus gundymus, atspindinčius Jo galynėjimąsi dėl savo užduoties ir kartu keliančius klausimą, kas apskritai svarbu žmogaus gyvenime. Čia tampa regima, kad visų gundymų šerdis – nustumti į šalį Dievą, greta, regis, neatidėliotinų visų mūsų gyvenimo reikalų atrodantį antraeilį, jei ne apskritai nereikalingą ir kliudantį. Surikiuoti pasaulį savo išgalėmis, be Dievo, statydinti jį ant to, kas sava, tikra pripažinti tik politinę ir materialinę tikrovę, o Dievą palikti nuošalyje kaip iliuziją – štai įvairiopais pavidalais mums gresianti pagunda.

Nuo gundymo esmės neatskiriamas moralinis judesys: jis tiesiogiai nė nekviečia į blogį, nes tai būtų pernelyg negrabu. Jis nuduoda rodąs tai, kas geriau – pagaliau atsisakyti iliuzijų ir veikliai kibti į pasaulio gerinimo darbą. Be to, jį lydi pretenzija į tikrąjį tikroviškumą: tikroviška tai, kas priešais akis – galia ir duona; tuo tarpu Dievo dalykai atrodo netikroviški, lyg antrinis pasaulis, kurio iš tiesų nė nereikia.

Kalbama apie Dievą: ar Jis tas, kuris tikras, pati tikrovė, ar Jis ne toks? Ar Jis tas, kuris geras, ar gėrį turime išrasti patys? Dievo klausimas – pamatinis klausimas, nukeliantis mus į žmogiškosios egzistencijos kryžkelę. Ką pasaulio Gelbėtojas turi daryti arba ko nedaryti – štai ko klausiama Jėzaus gundymuose. Visi trys gundymai Mato ir Luko evangelijose tapatūs, skiriasi tik jų seka. Dėl didinimu grindžiamos sąrangos laikykimės Mato siūlomos sekos.

„Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“, Jėzus „buvo labai alkanas“ (Mt 4, 2). Skaičius 40 Jėzaus laikais Izraelyje sklidinas įvairiopo simbolinio turinio: jis pirmiausia primena dykumoje praleistus keturiasdešimt Izraelio metų, kurie buvo ir jo gundymo, ir ypatingo Dievo artumo laikas. Jis taip pat primena 40 dienų, kurias ant Sinajaus kalno praleido Mozė, kol galėjo gauti Dievo žodį, šventąsias Sandoros plokštes. Jis taip pat gali priminti rabinistinį pasakojimą, anot kurio, keliaudamas Horebo kalno link, kur turėjo paaukoti savo sūnų, Abraomas 40 dienų ir naktų nei valgė, nei gėrė ir maitinosi jį lydinčio angelo reginiu bei kalba.

Bažnyčios tėvai, šiek tiek žaismingai išplėsdami skaičių simboliką, skaičių 40 laikė kosminiu skaičiumi, šio pasaulio skaitmeniniu ženklu apskritai: keturi pasaulio kraštai nusako visumą, o dešimt – įsakymų skaičius. Kosminis skaičius, padaugintas iš įsakymų skaičiaus, virsta simboline ištara apie šio pasaulio istoriją apskritai. Jėzus tarsi dar kartą pakartoja Izraelio išėjimo kelią, o po to žingsniuoja per istorijos klystkelius bei sumaištis; 40 bado dienų aprėpia istorijos dramą, kurią Jėzus įima savin ir iškenčia.

„Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“ (Mt 4, 3) – toks pirmasis gundymas. „Jei tu Dievo Sūnus…“ – šiuos žodžius vėl išgirsime iš pašaipūnų po kryžiumi: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus…“ (Mt 27, 40). Tokia situacija jau numatyta Išminties knygoje: „Juk jei teisusis – Dievo vaikas, Dievas padės jam…“ (Išm 2, 18). Čia susipina pašiepimas ir gundymas: Kristus privalo įrodyti savo pretenziją, idant Juo būtų tikima. Šis reikalavimas įrodyti driekiasi per visą Jėzaus gyvenimo istoriją: Jam nuolat prikaišiojama, kad Jis nepakankamai patvirtinęs savo asmenį, kad turįs padaryti didį stebuklą, išsklaidantį visas dviprasmybes ir kiekvienam nenuginčijamai parodantį, kas Jis yra ar nėra.

Per visą istoriją mes irgi keliame tokį reikalavimą Dievui, Kristui ir Jo Bažnyčiai: jei tu esi, Dieve, tai turi pasirodyti. Turi praplėšti savo slėpiningumo debesis ir suteikti aiškumo, į kurį mes turime teisę. Jei tu, Kristau, tikrai esi Sūnus, o ne vienas apšviestųjų, kokių vis pasitaikydavo istorijoje, tai turi šitai parodyti aiškiau, negu iki šiol. Ir jei jau Bažnyčia privalo būti tavo, tai turėtum suteikti jai kitokį vienprasmiškumo matą, o ne tą, kuris iš tikrųjų jai tenka.

Nagrinėdami antrą gundymą, kurio tikrąją šerdį tai ir sudaro, prie to dar grįšime. Per pirmą gundymą gundytojas siūlo įrodyti Dievą, duona paverčiant dykumos akmenis. Pirmiausia kalbama apie paties Jėzaus alkį, kaip manė Lukas: „Liepk šiam akmeniui pavirsti duona“ (Lk 4, 3). Tačiau Matas supranta gundymą erdviau, kaip Jėzui iškylantį Jo žemiškajame gyvenime ir iki pat dabar.

Kas gali būti tragiškiau už žmonijos badą, kas gali dar labiau prieštarauti tikėjimui į vienatinį gerą Dievą ir tikėjimui į vienatinį žmonių Atpirkėją? Argi Atpirkėjas neturėtų pirmiausia paliudyti save kaip tokį pasaulio akivaizdoje ir pasauliui, duodamas duonos ir padarydamas galą bet kokiam badui? Kelionėje per dykumą Dievas maitino Izraelį duona iš dangaus – mana. Manyta, jog tai galima laikyti mesianistinio laiko įvaizdžiu: argi neturėjo ir neturi pasaulio Atpirkėjas paliudyti savęs kaip tokio, visus pamaitindamas? Argi pasaulinė maisto problema ir apskritai socialinė problema – ne pirmutinis ir tikrasis matas, kuriuo turėtų būti matuojamas atpirkimas? Argi gali Atpirkėju vadintis tas, kuris šio kriterijaus neatitinka? Kaip tik šitai marksizmas – ir tai visiškai suprantama – padarė savo išganymo pažadų šerdimi: jis pasirūpinsiąs, kad baigtųsi badas ir „dykuma virstų duona“…

„Jei tu Dievo Sūnus…“ – koks iššūkis! Ir ar nereikia to paties pasakyti Bažnyčiai: jei nori būti Dievo Bažnyčia, tai pirmiausia rūpinkis duona pasauliui, o visa kita ateis paskui. Sunku atsakyti į šį iššūkį, kai badaujančių šauksmas taip skverbiasi – ir turi skverbtis – į ausis ir sielą. Vien iš pasakojimo apie gundymą Jėzaus atsakymo neįmanoma suprasti. Duonos tema persmelkta visa Evangelija, todėl ji traktuotina atsižvelgiant į visą jos apimtį.

Jėzaus gyvenime esama dar dviejų duonos istorijų. Štai duonos padauginimas tūkstančiams, sekusiems paskui Viešpatį vienumon. Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau buvo atmesta kaip gundymas? Žmonės atėjo išgirsti Dievo žodžio ir dėl to paliko visa kita. Atvėrę širdis Dievui ir vienas kitam, žmonės gali gauti duonos teisingu būdu. Taigi šis duonos padauginimo stebuklas apima tris dalykus. Pirma, ieškoma Dievo, Jo žodžio, teisingų pamokymų visam gyvenimui. Antra, duonos prašoma iš Dievo. Galiausiai esminis stebuklo elementas yra abipusis pasirengimas dalytis. Dievo klausymasis tampa gyvenimu su Dievu, ir tai veda nuo tikėjimo prie meilės, prie kito asmens atradimo. Jėzus neabejingas žmonių alkiui, jų kūno poreikiui, tačiau įstato jį į teisingą sąryšį bei suteikia jam teisingą tvarką.

Taip šis antras pasakojimas apie duoną kreipia į trečiąjį ir jam parengia. Tai pasakojimas apie Paskutinę vakarienę, tampančią Bažnyčios Eucharistija ir nenutrūkstamu Jėzaus duonos stebuklu. Jėzus pats virto mirusiu kviečio grūdu, duodančiu gausių vaisių (Jn 12, 24). Jis pats tapo duona mums, ir toks duonos dauginimas be perstojo trunka iki laikų pabaigos. Taip dabar suprantame Jėzaus žodžius, kuriuos Jis ima iš Senojo Testamento (Įst 8, 3), atkirsdamas gundytojui: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Čia dar pridurtinas nacionalsocialistų nužudyto vokiečių jėzuito Alfredo Delpo pasakymas: „Duona – svarbu, laisvė – svarbiau, neprarasti garbinimo – svarbiausia“.

Šios gėrybių tvarkos nesilaikant ir ją apvertus žemyn galva, ne tik neatsiranda teisingumo, bet ir nebesirūpinama kenčiančiais žmonėmis bei išklibinama ir ardoma būtent materialinių gėrybių sritis. Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai ar apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai. Tai įrodo ne tik neigiama marksistinio eksperimento baigtis.

Vien techniniais bei materialiais principais grįsta Vakarų pagalba besiplėtojančioms šalims, ne tik išleidusi iš akiračio Dievą, bet ir savo visažinystės išdidumu atstūmusi žmones nuo Dievo, vien pavertė Trečiąjį pasaulį trečiuoju pasauliu šiandiene prasme. Ji nustūmė į šalį išaugusias religines, dorovines bei visuomenines struktūras ir tuštumon įstatė savo technicistinę mąstyseną. Ji manė galėsianti akmenis paversti duona, bet vietoj duonos davė akmenų. Kalbama apie pirmenybės Dievui teikimą. Kalbama apie Jo pripažinimą tikrove, be kurios nieko kita negali būti gera. Palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma vairuoti istorijos vien materialiomis struktūromis. Jei žmogaus širdis negera, nieko gera išeiti negali. O širdies gerumas galiausiai gali ateiti tik iš to, kuris pats yra gerumas, pats Gėris.

Žinoma, galima klausti, kodėl Dievas nesukūrė pasaulio, kuriame Jo buvimas būtų aiškesnis, kodėl Kristus nepaliko kitokio, kiekvieną nenugalimai paliečiančio savo buvimo spindesio. Tai Dievo ir žmogaus slėpinys, kurio mes negalime perprasti. Gyvename šiame pasaulyje, kuriame Dievas neturi apčiuopiamybei būdingo akivaizdumo, tačiau galima Jo ieškoti ir Jį atrasti per širdies pakilimą, „išėjimą“ iš „Egipto“. Šiame pasaulyje turime priešintis klaidingų filosofijų apgaulėms ir suvokti, jog esame gyvi ne vien duona, bet pirmiausia klusnumu Dievo žodžiui. Ir tik šiuo klusnumu gyvenant auga įsitikinimai, įstengiantys parūpinti visiems ir duonos.

Pereikime prie antro Jėzaus gundymo, kurio kaip pavyzdžio reikšmę tam tikru atžvilgiu sunkiausia suprasti. Šis gundymas laikytinas savotišku regėjimu, vėlgi apibendrinančiu tikrovę, ypatingą grėsmę žmogui ir Jėzaus užduočiai. Pirmiausia čia kai kas krinta į akis. Norėdamas įvilioti Jėzų į savo spąstus, velnias cituoja Šventąjį Raštą. Jis cituoja Ps 91, 11 ir t., kur kalbama apie globą, Dievo teikiamą žmogui: „Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Šie žodžiai tampa dar svaresni dėl to, kad tariami Šventajame Mieste, šventoje vietoje. Cituojamoji psalmė iš tikrųjų susijusi su šventykla; ją tariantis maldininkas tikisi šventykloje apsaugos, nes Dievo buveinė laikytina ypatinga dieviškosios apsaugos vieta. Kur Dievą tikintis žmogus galėtų jaustis dar saugiau, jei ne šventoje šventyklos teritorijoje? (Išsamiau apie tai žr. Gnilka I, p. 88). Velnias pasirodo esąs geras Rašto žinovas, gebantis tiksliai pacituoti psalmę; visas pokalbis per antrą gundymą atrodo tiesiog lyg dviejų Rašto žinovų ginčas. Joachimas Gnilka atkreipia dėmesį į tai, kad velnias čia atlieka teologo vaidmenį.

Vladimiras Solovjovas šį motyvą įtraukė į savo „Trumpą apysaką apie antikristą“: antikristui Tübingeno universitetas suteikia teologijos garbės daktaro vardą; jis yra didelis Biblijos žinovas. Tai vaizduodamas Solovjovas drastiškai išreiškia savo skeptiškumą tam tikros egzegetinio mokslingumo atmainos atžvilgiu. Tai ne „ne“ moksliniam Biblijos aiškinimui kaip tokiam, bet labai išganingas ir būtinas perspėjimas sergėtis galimų klystkelių. Biblijos aiškinimas iš tiesų gali virsti velnio įrankiu. Apie tai kalba ne tik Solovjovas, tai paties pasakojimo apie gundymą vidinė ištara. Iš tariamų mokslinės egzegezės rezultatų nuaustos neigiamiausios Jėzaus pavidalą griaunančios, tikėjimą demontuojančios knygos.

Šiandien Biblija daug kur palenkta vadinamojo šiuolaikinio pasaulėvaizdžio, kurios pagrindinė dogma ta, kad Dievas net negali veikti istorijoje, todėl visa, kas susiję su Dievu, perkeltina į subjektyvybės sritį, kriterijui. Tada Biblija nebekalba apie Dievą, gyvąjį Dievą, tada tik mes patys kalbame bei nustatinėjame, ką gali daryti Dievas ir ką norime ar turime daryti mes. Tada dangstydamasis dideliu mokslingumu, antikristas sako, jog tokia egzegezė, kai Biblija skaitoma tikint į gyvąjį Dievą bei Jo klausantis, esanti fundamentalizmas, o laiko dvasią atitinkanti tik neva grynai mokslinė Jo egzegezė, nieko nesakanti ir neturinti ką pasakyti apie Dievą.

Jėzaus ir velnio teologinis ginčas – visiems laikams aktualus ginčas dėl Rašto teisingo aiškinimo, kurio pagrindinis hermeneutinis klausimas yra Dievo paveikslo klausimas. Ginčas dėl aiškinimo galiausiai yra ginčas dėl to, kas yra Dievas. Šio galynėjimosi dėl Dievo paveikslo, kuris yra ginčo dėl Rašto teisingo aiškinimo objektas, baigtį konkrečiai lemia Jėzaus Kristaus paveikslas: ar Jis, likęs be pasaulio valdžios, tikrai yra gyvojo Dievo Sūnus?

Tad struktūrinis klausimas dėl keisto Kristaus ir gundytojo pokalbio apie Raštą veda tiesiai prie turinio klausimo. Juk apie ką čia kalbama? Šis gundymas sietas su „duonos ir žaidimų“ motyvu: po duonos būtina pateikti sensaciją. Kadangi vien kūno pasotinimo žmogui aiškiai nepakanka, kas nenori įsileisti Dievo į pasaulį ir žmogų, tas priverstas pateikti nervus kutenančių, įtampos kupinų reginių, kurių sukeltas virpulys pakeistų ir išstumtų religinį jaudulį. Tačiau čia, matyt, to neturėta galvoje, nes žiūrovų gundymo metu, atrodo, nebūta.

Apie ką kalbama, aiškėja iš Jėzaus atsakymo (Mt 4, 7), vėlgi paimto iš Pakartoto Įstatymo knygos (Įst 6, 16): „Negundykite Viešpaties, savo Dievo…“ Pakartoto Įstatymo knygoje šiuo pasakymu daroma užuomina į pasakojimą apie tai, kaip dykumoje Izraeliui grėsė mirtis iš troškulio. Kyla maištas prieš Mozę, virstantis maištu prieš Dievą. Šis maištas prieš Dievą Biblijoje aprašomas taip: jie „mėgino Viešpatį sakydami: Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?“ ( Iš 17, 7). Vadinasi, kalbama apie tai, kas jau skambėjo anksčiau: Dievą reikia išbandyti eksperimentu. Jis „išbandomas“, kaip išbandomos prekės. Jis turi paklusti sąlygoms, kurias skelbiame kaip būtinas mūsų tikrumui garantuoti. Jei Jis dabar nesuteiks 91 psalmėje pažadėtos globos, tai Jis ne Dievas. Tada Jis bus neištesėjęs savo žodžio bei demaskavęs save patį.

Priešais mus – didysis klausimas, kaip galima pažinti Dievą ir kaip ne, kaip gali žmogus stovėti prie Dievo ir kaip gali Jį prarasti. Puikybė, norinti paversti Dievą objektu ir primesti Jam mūsų laboratorines sąlygas, negali rasti Dievo. Juk ji jau suponuoja, jog Dievą mes neigiame kaip Dievą, save iškeldami aukščiau už Jį, atsisakydami viso meilės, vidinio klausymosi matmens ir tikrove pripažindami tik tai, kas įduota mums į rankas eksperimentuoti. Kas taip mąsto, tas daro dievu save patį, kartu žemindamas ne tik Dievą, bet ir pasaulį bei save.

Tačiau ši scena ant šventyklos šelmens atveria ir vaizdą į kryžių. Kristus nepuolė nuo šventyklos šelmens. Jis nenušoko žemyn. Jis nemėgino Dievo. Tačiau Jis nužengė į mirties prarają, į apleistumo naktį, beginklių paliktumą likimo valiai. Tokį šuolį Jis išdrįso atlikti kaip Dievo diktuojamą meilės veiksmą žmonių labui. Todėl Jis ir žinojo, jog taip nušokęs galiausiai nukris į gerąsias Tėvo rankas. Taip aiškėja tikroji Ps 91 prasmė – teisė į galutinį ir beribį pasitikėjimą, apie kurį čia kalbama: kas vykdo Dievo valią, tas žino, kad visuose baisumuose, kuriuos patirs, jis galiausiai nepraras Dievo globos. Tas žino, kad pasaulio pradas yra meilė, todėl net tada, kai nė vienas žmogus negalės ar nenorės padėti, jis galės ir toliau pasitikėdamas eiti to, kuris Jį myli, link. Tačiau toks pasitikėjimas, kurį įgalina Raštas ir į kurį mus kviečia Viešpats, Prisikėlusysis, yra visiškai kas kita, negu Dievui metamas avantiūristiškas iššūkis, norint Dievą paversti savo tarnu.

Pereikime prie trečio ir paskutinio gundymo, kulminacinio viso pasakojimo taško. Velnias regėjime nuveda Viešpatį ant aukšto kalno. Jis parodo visas žemės karalystes bei jų spindesį ir siūlo Jam pasaulio karalystę. Argi Mesijo misija nėra būtent tokia? Argi Jis neturi būti pasaulio karalius, visą žemę suvienijantis į didžiulę taikos ir gerovės karalystę? Kaip gundymas duona Jėzaus istorijoje turi du savotiškus atitikmenis – duonos padauginimą ir Paskutinę vakarienę, taip ir čia.

Prisikėlęs Viešpats surenka savuosius „ant kalno“ (Mt 28, 16). Nauji ir kitokie čia du dalykai. Viešpačiui „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). O kas turi visą šią valdžią, tas turi tikrą, gelbinčią valdžią. Be dangaus žemiška valdžia visada dviprasmiška ir duži. Tik valdžia, pavaldi saikui ir dangaus, t. y. Dievo, teismui, gali tarnauti gėriui. Ir tik valdžia, kurią laimina Dievas, gali būti verta pasitikėjimo.

Minėtinas ir kitas momentas. Jėzus turi šią valdžią kaip Prisikėlusysis. Tai reiškia, kad ši valdžia suponuoja kryžių, suponuoja Jo mirtį. Ji suponuoja kitą kalną – Golgotą, kur Jis, žmonių pajuoktas bei savųjų apleistas, kybo ant kryžiaus ir miršta. Kristaus Karalystė kitokia negu žemės karalystės bei jų spindesys, kurį rodo šėtonas. Šis spindesys, nusakomas graikišku žodžiu doxa, yra išsisklaidanti regimybė. Toks spindesys Kristaus Karalystei nebūdingas. Per nuolankų skelbimą ji auga tuose, kurie leidžiasi padaromi Jo mokiniais, krikštijami Dievo Trejybės vardu ir laikosi Jo įsakymų (Mt 28, 19 ir t.).

Tačiau grįžkime prie gundymo. Tikrasis jo turinys paaiškės, atidžiau įsižiūrėjus, kaip istorijos būvyje jis įgydavo vis naujų pavidalų. Krikščioniškoji imperatoriaus valdžia iškart pamėgino paversti tikėjimą politiniu imperijos vienybės veiksniu. Kristaus Karalystei vis dėlto teko įgyti politinės karalystės ir jos spindesio pavidalą. Politinė ir karinė valdžia esą turinti padėti atsistoti bejėgiam tikėjimui, bejėgiam žemiškajam Jėzui Kristui. Visais šimtmečiais šis gundymas – laiduoti tikėjimą valdžia – įvairialypėmis formomis vis kildavo ir kildavo iš naujo ir visada tikėjimui grėsdavo pavojus uždusti būtent valdžios glėbyje. Kovoti už Bažnyčios laisvę, kovoti už tai, kad Jėzaus Karalystė nebūtų tapati kokiam nors politiniam dariniui, būtina visai šimtmečiais. Juk tikėjimo ir politinės valdžios susiliejimo kaina galiausiai visada tokia, kad tikėjimas ima tarnauti valdžiai ir turi nusilenkti jos kriterijams.

Pasakojime apie Viešpaties kančią aptariamoji alternatyva pasireiškia jaudinančiu pavidalu. Bylai pasiekus kulminaciją, Pilotas siūlo rinktis Jėzų arba Barabą. Vienas jų bus paleistas. Tačiau kas gi tas Barabas? Paprastai girdime tik Jono evangelijos formuluotę: „O Barabas buvo plėšikas“ (Jn 18, 40). Tačiau plėšikus žymintis graikiškas žodis tuometinėje Palestinos politinėje situacijoje buvo įgijęs ypatingą reikšmę. Jis reiškė tą pat, ką ir „pasipriešinimo kovotojas“. Barabas buvo dalyvavęs kažkokiame sukilime (Mk 15, 7), be to, apkaltintas žmogžudyste (Lk 23, 19. 25). Mato žodžiai, jog Barabas buvęs „garsus kalinys“, rodo, kad tai iškilus pasipriešinimo kovotojas ir, matyt, tikrasis sukilimo vadas (Mt 27, 16).

Kitaip tariant, Barabas – mesianistinė figūra. Pasirinkimas „Jėzus arba Barabas“ neatsitiktinis; priešpriešiais stovi dvi mesianistinės asmenybės, dvi mesianizmo formos. Tai tampa dar aiškiau, atkreipus dėmesį į tai, kad Barabas reiškia „tėvo sūnus“. Tai mesianizmui būdingas įvardijimas, mesianistinio sąjūdžio iškilaus vado kultinis vardas. Paskutiniam dideliam žydų mesianistiniam karui 132 m. vadovavo Bar Kochba – Žvaigždės Sūnus. Vardas sudarytas lygiai taip pat; juo reiškiamas tas pats ketinimas.

Iš Origeno sužinome dar vieną įdomią detalę: iki trečio amžiaus daugelyje evangelijų rankraščių vyras, apie kurį kalbama, vadinamas Jėzumi Barabu – Jėzumi, Tėvo Sūnumi. Tai lyg savotiškas Jėzaus antrininkas, tiesa, kitaip suvokęs tą pačią pretenziją. Tad rinktis reikia arba mesiją, vadovaujantį kovai, žadantį laisvę bei savo karalystę, arba šį paslaptingą Jėzų, skelbiantį, kad kelias į gyvenimą yra savęs praradimas. Argi stebėtina, kad minia pirmenybę suteikė Barabui? (Išsamiau tai aptariama svarbioje knygoje: Messori Vittorio, Patì sotto Ponzio Pilato? Torino, 1992, p. 52–62).

Jei šiandien tektų rinktis, tai ar Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, Tėvo Sūnus, turėtų šansą? Ar apskritai mes pažįstame Jėzų? Ar suprantame Jį? Ar neturėtume tiek vakar, tiek šiandien stengtis pažinti Jį visiškai iš naujo? Gundytojas ne toks grubus, kad tiesiai siūlytų garbinti velnią. Jis siūlo tik rinktis tai, kas protinga, pirmenybę teikti suplanuotam ir iki pagrindų organizuotam pasauliui, kuriame Dievas gali turėti vietą kaip privatus reikalas, bet neturi kištis į mūsų esminius ketinimus. Solovjovas priskiria antikristui knygą „Atviras kelias į pasaulio taiką ir gerovę“, tampančią, taip sakant, naująja Biblija, kurios tikrąjį turinį sudaro gerovės ir protingo planavimo garbinimas.

Tad trečias gundymas iškyla į paviršių kaip pagrindinis gundymas, kaip klausimas, ką turi daryti pasaulio Išganytojas. Jis driekiasi per visą Jėzaus gyvenimą. Dar kartą jis aiškiai išnyra lemiame Jo kelio vingyje. Mokinių vardu Petras išpažino Jėzų Mesiju-Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, taip formuluodamas tikėjimą, statydinantį Bažnyčią ir atkeliantį vartus naujai, Kristumi besiremiančiai tikėjimo bendruomenei. Tačiau kaip tik šioje lemiamoje vietoje, kurioje, priešingai „žmonių nuomonei“, išryškėja atidalijantis ir lemiamas Jėzaus pažinimas bei ima formuotis Jo šeima, stovi gundytojas – pavojus visa apversti aukštyn kojomis. Viešpats iškart pareiškia, kad Mesijo sąvoka suprastina vadovaujantis visa pranašų žinia, kad ji žymi ne pasaulietinę valdžią, bet kryžių ir per kryžių atsirandančią visiškai kitokią bendruomenę.

Tačiau Petras ją buvo supratęs ne taip: „Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: Nieku, gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Tik skaitydami šiuos žodžius pasakojimo apie gundymą fone kaip jo pasikartojimą lemiamu akimirksniu, tik tada suprantame neįtikėtinai griežtą Jėzaus atsakymą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 22 ir t.).

Tačiau argi ne visi nuolat sakome Jėzui, kad Jo žinia verčia prieštarauti vyraujančioms nuomonėms ir dėl to gresia nesėkmė, kančia, persekiojimas? Krikščioniškoji imperatorystė arba pasaulietinė popiežiaus valdžia šiandien nebėra pagundos, tačiau aiškinti krikščionybę kaip pažangos receptą ir kiekvienos religijos, taigi ir krikščionybės, tikruoju tikslu pripažinti visuotinę gerovę yra ne kas kita, kaip naujas to paties gundymo pavidalas. Šiandien jis prisidengia klausimu: ką gi atnešė Jėzus, jei Jis nesukūrė geresnio pasaulio? Argi pastarasis neturi būti mesianistinės vilties turinys?

Senajame Testamente dvi vilties linijos dar neatsidalijusios viena nuo kitos. Tai lūkestis išganyto pasaulio, kuriame vilkas guli greta avinėlio, pasaulio tautos kyla į Siono kalną, ir tikrove tampa žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklius“ (Iz 2, 2–4; Mch 4, 1–3). Tačiau greta to driekiasi kenčiančio Dievo tarno, per panieką ir kančią gelbinčio Mesijo perspektyva. Visos savo kelionės metu ir iš naujo povelykiniuose pokalbius Jėzus turėjo mokiniams aiškinti, kad Mozė ir pranašai kalbėjo būtent apie Jį, išoriškai bejėgį, kenčiantį, nukryžiuotą ir prisikėlusį; Jis turėjo aiškinti, kad būtent taip išsipildė pažadai. „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ – sako Viešpats mokiniams iš Emauso (Lk 24, 25), ir tą pat nuolatos per visus amžius Jis turi sakyti ir mums, nes mes vis manome, jog Jis, norėdamas būti Mesijas, turėjo atnešti aukso amžių.

Tačiau ir mums Jėzus sako tai, ką atkirto šėtonui bei pasakė Petrui ir iš naujo paaiškino mokiniams iš Emauso: nė viena pasaulio karalystė nėra Dievo Karalystė, tobulas žmonijos išganymo būvis. Žmonių karalystė lieka žmonių karalyste, ir kas teigia galįs pastatydinti išganytą pasaulį, tas pritaria šėtono apgavystei, tas atiduoda pasaulį jam į rankas.

Tiesa, dabar iškyla didysis klausimas, lydėsiantis mus per visą šią knygą: o ką iš tiesų atnešė Jėzus, jei neatnešė pasaulinės taikos, visuotinės gerovės, geresnio pasaulio?

Atsakymas labai paprastas – Dievą. Jis atnešė Dievą. Jis atnešė Dievą, kurio veidas ligi tol nuo Abraomo ir Mozės iki pranašų bei išminties raštijos ryškėjo lėtai, Dievą, kuris savo veidą buvo parodęs tik Izraelyje, o tautų pasaulyje garbintas dengiamas įvairialypių šešėlių; būtent šį Dievą, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, tikrąjį Dievą, Jis atnešė žemės tautoms.

Jis atnešė Dievą; dabar mes pažįstame Jo veidą, dabar galime Jo šauktis. Dabar žinome kelią, kuriuo kaip žmonės turime pasukti šiame pasaulyje. Jėzus atnešė Dievą, o per tai kartu ir tiesą apie mūsų Kurlink ir Iš kur, tikėjimą, viltį ir meilę. Tik dėl savo širdies kietumo mes manome, jog to maža. Taip, Dievo valdžia šiame pasaulyje tyli, tačiau tai tikra, nenykstanti valdžia. Dažnai atrodo, jog Dievo reikalas tarsi „guli mirties agonijoje“. Tačiau vis iš naujo Jis pasirodo kaip tai, kas tikrai tvaru, kas gelbsti. Nebūtin nugrimzdo visos pasaulio karalystės, kurias anuomet šėtonas norėjo parodyti Viešpačiui. Tuo tarpu Kristaus šlovė, nusižeminusi ir kentėti pasirengusi Jo meilės šlovė, nepražuvo ir nepražūva.

Kovoje su šėtonu nugalėjo Jėzus; melagingam galios ir gerovės dievinimui, melagingam dėl galios ir ūkio viską visiems suteiksiančios ateities žadėjimui Jis priešpriešiais pastatė Dievo buvimą Dievu, Dievą kaip tikrąjį žmogaus gėrį. Raginimui garbinti galią Viešpats priešpriešina žodžius iš Pakartoto Įstatymo knygos – tos pačios knygos, kurią citavo ir velnias: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10; Įst 6, 13). Pagrindinis Izraelio įsakymas yra ir pagrindinis krikščionio įsakymas: garbintinas tik Dievas. Apmąstydami Kalno pamokslą, pamatysime, kad būtent šis besąlygiškas „taip“ pirmajai Dekalogo plokštei apima ir „taip“ antrajai – pagarbą žmogui, meilę artimui. Ir Morkus, ir Matas pasakojimą apie gundymą užbaigia ištara: „Štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 4, 11; Mk 1, 13). Dabar išsipildo Ps 91, 11: angelai Jam tarnauja; Jis pasirodė esąs Sūnus, todėl virš Jo, naujojo Jokūbo, visuotiniu tapusio Izraelio protėvio, ir atsivėręs dangus (Jn 1, 51; Pr 28, 12).

Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas

Katalikų pasaulio leidiniai