Andrius Švarplys. Vaikų teisių apsauga Lietuvoje – biurokratinis problemos nususinimas

Ar mes pastebime, kad tame kalbėjime apie vaiko auklėjimo standartus, kurių neva neatitinka lietuvių visuomenė, yra kažkas nenatūralaus, biurokratiško, prievartinio?

Kalbėjimas iš Prezidentūros tribūnos, viešoje erdvėje, TV žiniose, kalbėjimas iš institucinio ekspertinio autoriteto pozicijų... Biurokratai šiuo kalbėjimu tarsi atsistoja į tiesos instanciją ir pradeda mokyti žmones, kaip gyventi. Faktai iš prastos socialinės vaikų globos padėties neva paremia jų teisę taip daryti.

Šitaip jie moko tautą, kurioje šeimos institucija buvo kone sakrali, kuri šitaip brangina vaikų ir tėvų ryšius, kuri sugebėjo užauginti ištisą kartą padorių žmonių ant amžino įšalo žemės Sibire, kurios motinos, dėdės, tėvai ir broliai desperatiškai bando išlaikyti šeimos ryšius, kad net ryžtasi pažeisti įstatymus, rizikuoja atsidurti kalėjime.

Kokią moralinę teisę šie biurokratai turi mokinti tautą, kuri net diasporoje išaugino kelias kartas be jokių biurokratinių nurodymų? Šeimas, kurios diena iš dienos pasiaukojančiai augins vaikus nepaisant to, bus šitie biurokratai ar nebus jų visai? Kokį čia mitą jie bando iš tribūnos prievarta įbrukti apie pliaukštelėjimus, diržiukus, „kitokius standartus“?

Nerinkti, tos pačios Norvegijos šiaurietiškos lyčių lygybės pinigais finansuojami (tegu viešai deklaruoja savo sąsajas!), visiškai susvetimėję su visuomene jie dar drįsta viešai auklėti visus totalitarizmus, ekonominius sunkumus ir absurdiškus (sovietinius) biurokratinius reikalavimus atlaikiusią lietuvių visuomenę.

Visa tai – biurokratinis gyvenimo nususinimas. Nenormalus, institucinės galios pasireiškimas. Grubus moralės uzurpavimas. Normalių visuomenės ir valdžios santykių iškraipymas.

Socialinės globos problemos Lietuvoje su šeimos vidaus gyvenimu turi ryšį statistiškai greičiausiai ne didesnį nei kitose šalyse. Yra patologinių atvejų, kurie baigiasi socialine globa. Natūraliai absoliučiai didžioji lietuvių šeimų dalis augina vaikus ne prasčiau nei kitų tautų ir valstybių.

Kodėl šį šiurkštų prievartinį mitą biurokratai bruka mūsų visuomenei kaip nevisavertiškumo kompleksą?

Juk šių problemų šaknis – ne lietuvių nesugebėjimas auklėti vaikus, bet pati socialinės globos politika ir viešoje erdvėje klestinčios suaugusių patyčios. Matome, kaip viešoje erdvėje aukščiausiu lygiu įsiteisinęs moralinis nejautrumas, solidarumo erozija, elitizmas, tyčiojimasis iš „runkelių“, paprasčiausias chamizmas.

Ciniškas biurokratų, politikų, viešų asmenų elgesys, transliuojamas visais medijų kanalais, yra tiesiausias kelias į iškreiptų moralinių vertybių sklaidą visuomenėje ir jaunų žmonių psichikoje. Kaip ir nužmogėjęs, subarbarėjęs socialinės globos institucijų vadovų ir jas prižiūrinčių biurokratų elgesys toleruojant seksualinę prievartą šiuose namuose, iš paskutiniųjų ginant savo institucijos mundurą tvirtinant, kad „pedofilijos nėra ir būti negali mūsų namuose“.

Tai biurokratus reikia šviesti pagal civilizuoto auklėjimo standartus ir standartinė lietuvių šeima čia galėtų juos pamokyti, kaip reikia elgtis su vaikais.

Šiems „norvegiškų standartų“ biurokratams turi būti pritaikyta ir atsakomybė. Už visišką susvetimėjimą su visuomene, jos demoralizavimą, už tikrųjų problemų socialinėje politikoje nesprendimą. Už gėdingą prisidengimą abstrakčiu „geriausiu vaiko interesu“, kai realiai savo švietėjiškomis programomis siekiama išplauti šeimos turinį, pagal norvegišką analogą ištraukti vaiką iš šeimos ir patalpinti „geriausioje globėjų šeimoje“, net atskiriant brolius ir seseris.

Demoralizuoti ir finansiniuose srautuose susipainioję biurokratai bei jų NVO bendradarbiai nusipelno adekvataus viešo įvertinimo iš politikų. Jie turi būti įvertinti ir iš juridinės atsakomybės pusės, kiek jie gali dirbti tokį darbą, kur ypač reikalingas ryšys su visuomene.

Šaltinis: www.tiesos.lt