Alvydas Jokubaitis. Modernusis nacionalizmas buvo demokratijos nešėjas

Apie mūsų valstybę tarpukariu ir dabar, apie mūsų gebėjimą įvertinti ir nuvertinti bei apie tai, kas mūsų laukia, Vytautas Raškauskas ka...


Apie mūsų valstybę tarpukariu ir dabar, apie mūsų gebėjimą įvertinti ir nuvertinti bei apie tai, kas mūsų laukia, Vytautas Raškauskas kalbino filosofą, Vilniaus universiteto profesorių Alvydą Jokubaitį.

Tarpukario Lietuva

- Tarpukario Lietuvoje didžiuotasi LDK istorija. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos universitetas, ko gero, neatsitiktinai pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Kita vertus, aiškiai suvokta, jog 1918 m. lietuviai sukūrė visai naujo tipo, modernią tautinę valstybę, kuri LDK pranoko valdžios legitimumo, suvereniteto, laisvės bei daugybe kitų atžvilgių. Kodėl susikūrusiai moderniai valstybei reikėjo LDK paveldo?

- Tautinė valstybė yra kultūros ir politikos junginys. Kol nerandi savo kultūrinio savitumo ribų, tol negali suvokti politinio suvereniteto ribų. Iš to Lietuvoje susiformavo keistas prieštaravimas. Į politinio gyvenimo areną išėjo LDK politiniame gyvenime nedalyvavę baudžiauninkų vaikai, kuriuos nuo bajorų skyrė socialinė kilmė, bet jie su džiaugsmu perėmė bajorų žygius šlovinančią LDK istoriją. Panašus dalykas buvo neįmanomas Prancūzijos revoliucijos metu. Prancūzų trečiasis luomas griežtai atmetė senąjį režimą ir jo politinę istoriją. Lietuvoje buržuazinė revoliucija vyko kitaip. Iš kaimo kilusiems lietuvių inteligentams važiuojant pro valdovų pilį skaudėjo širdį, nes be šios pilies jie būtų atrodę kaip nuo nulio „naują pasaulį“ statyti pradedantys revoliucionieriai. Tai buvo romantiškas lietuvių tautinio sąjūdžio elementas, sukurtas politinių išskaičiavimų. Jogaila tapo su lenkų kultūra susietos bajoriškos LDK tautos simboliu, o Vytautas tautinei Lietuvai artimu žmogumi, beveik Daukanto pirmtaku.


- Tarpukario ugdymo sistema sugebėjo parengti dešimtis tūkstančių jaunuolių, antrosios sovietinės okupacijos metais ištisomis klasėmis stojusių į partizanų gretas. Ar gausų partizanų pasipriešinimą galima laikyti tarpukario Lietuvos istorijos politikos sėkme?

- Du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai mums padėjo atlaikyti sovietinę okupaciją. Praradę valstybę, lietuviai neprarado savo tautinės savimonės. Sovietiniai istorikai nuo tautos sąvokos perėjo prie liaudies sąvokos, bet nacionalistams tai buvo du tapatūs dalykai. Modernioji lietuvių tauta yra kilusi iš liaudies. Kai koks nors sovietinis choras dainuodavo lietuvių liaudies dainą, nacionalistai ją mielai išklausydavo, nes tai buvo lietuvių tautos tapatumo ženklas. Vadinamoji „Smetonos Lietuva“ užbaigė naujos lietuvių tautos formavimosi procesą. Ši tauta ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje tapo modernia tauta. Partizaninis judėjimas yra ne tik tarpukario Lietuvos istorijos politikos sėkmė. Tai pirmas tokio masto moderniosios lietuvių tautos ir kultūros išbandymas, ir reikia pripažinti, kad atlaikytas tikrai garbingai.

Tautinis sąjūdis ir moderni Lietuvos valstybė

- Tautinė valstybė pasirodė esanti pranašesnis politinis darinys už kunigaikštystę. Tačiau šiandien Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) kai kurių istorikų pristatoma kaip Europos Sąjungos (ES) prototipas, o modernioji tautinė valstybė - kaip atgyvena. Kaip nutiko, kad mūsų šalyje eurooptimistai žavisi LDK, o euroskeptikai gina tautinės valstybės idėją?

- Georgas Hegelis pasakytų, kad istorija padarė dar vieną žingsnį į priekį. Šiandien pradedama neigti tai, ką buvo norima sukurti paskutinius du amžius. Europos Sąjunga yra imperija, kaip ir LDK. Neatsitiktinai Zenonas Norkus LDK pradėjo vadinti imperija. Tačiau už tai reikės sumokėti kainą, ir ja pirmiausiai bus demokratijos nuosmukis. Modernusis nacionalizmas buvo demokratijos nešėjas. Žinau, kad pasakius šiuos žodžius iškart daug kas pakilo iš vietos protestams. Dažnai galvojama, kad nacionalizmas yra demokratijos priešas. Tai tik dalis tiesos. Tautinė valstybė susieta su lietuvių tautos, o LDK tik su tam tikro luomo žmonių demokratija. Sugrįžimas prie imperijos būtinai reiškia demokratijos permainas. Lietuva šiuo metu turi du parlamentus - vieną Vilniuje, kitą Strasbūre. Tai keistas, ilgai trukti negalintis susidvejinimas.

- Lietuva, kurios demokratiškoje visuomenėje taip vertinamas nuomonių pliuralizmas, gyvuoja imperialistiškai nusiteikusios valstybės pašonėje. Ar nuomonių pliuralizmo sąlygomis gyvuojanti tauta pajėgi mobilizuotis savo valstybės gynybai?

- Nuomonių pliuralizmas nesutrukdė demokratinėms valstybėms nugalėti fašistinę Vokietiją ir Japoniją. Kiekviena protinga tauta supranta moralinio ir kultūrinio pliuralizmo reikšmę, ir tai netrukdo ruoštis karinei tautos bei valstybės gynybai. Pliuralizmas turi būti apgintas ginklu. Jeigu brolis ar sesuo kitaip supranta laisvę, tai netrukdo būti šeimos nariu. Priešingai - skirtingi požiūriai gali būti šeimos garbės supratimo pagrindas.

- Ar tautai, gyvenančiai demokratinėje valstybėje, reikalingi autoritetai? JAV, pavyzdžiui, turi savo tėvus kūrėjus. Ar mes neturėjome tėvų kūrėjų, o gal jie mums nereikalingi?

- Liberalios valstybės pergyvena autoritetų krizę. Pasakykite, kas jums yra autoritetas, ir aš greitai parašysiu jį atmetantį straipsnį ar įžeidžiantį komentarą internetiniame portale. Tai atskira diskusijos tema. Autoritetų nykimas neišvengiamai paveikia Vakarų politinį gyvenimą. Tai ypač skaudžiai šiandien jaučia pokomunistiniai kraštai, įskaitant Lietuvą, kai ant komunistinio cinizmo pamatų statomas postmoderniojo cinizmo pastatas. Lietuva turi savo tėvus kūrėjus, bet tikriausiai šiandien lietuviai nesusitars dėl jų vardų. Vilniuje prieš daugelį metų skirta paminklo broliams Vileišiams vieta, tačiau šis paminklas dar nėra pastatytas dėl pinigų stygiaus. Tikras paradoksas. Broliai Vileišiai paaukojo savo pinigus tautai, kuri jiems nesugeba pastatyti paminklo. Lengviau padaryti kokį nors beprasmišką tyrimą už penkis milijonus litų.

- Straipsnyje „Tautinės valstybės nesėkmės priežastys“ teigiate, jog „tautinius sąjūdžius griauna jų sužadinta aistra modernizuotis. Modernizacija virsta aklu naujumo siekiu. Pasikeitę kultūros modernumo standartai nenumato tautos kaip politinio, teisinio, ekonominio ir kultūrinio veiksnio“. Galimybę viešai abejoti - net ir nepateikiant įrodymų - pavyzdžiui atskirų Lietuvos partizanų ar viso ginkluoto pasipriešinimo veiksmų teisėtumu užtikrina daugybė Lietuvos žiniasklaidos priemonių, tarp jų ir didžiųjų. Ar tai viena iš tautinio sąjūdžio modernizacijos pasekmių?

- Kai kam nepatinka net užuomina apie tautą, ir šis tautos atmetimas suvokiamas kaip didelis žmogaus dvasios laimėjimas. Dabartinė žmogaus samprata ryškiai skiriasi nuo tautinio atgimimo laikų žmogaus sampratos. Tautinio atgimimo lyderiai būtų stipriai nusivylę, susidūrę su dabartine kultūros samprata. Ja remiantis niekada nebūtų atsiradusi modernioji lietuvių tauta. Tai paradoksas. Mes šiandien remiamės kultūros samprata, kuri nebūtų išauginusi moderniosios lietuvių tautos. Tai reiškia, remiantis dabartiniais modernumo standartais nebūtų atsiradusi Lietuvos tautinė valstybė. Įsivaizduokite žydų tautą, kuri nekalba apie žydų tautos idėją. Tai neįmanomas dalykas. Kai kurie dabartiniai Lietuvos intelektualai bando įsivaizduoti Lietuvą be tautos.

Quo vadis?

- Tame pat straipsnyje minite ir tai, jog „tautinė valstybė neatsirado tik kaip politinis pažadas, bet gimė iš kovos už kultūrą“. Ar atsiradusiai valstybei išsaugoti taip pat reikia ne tiek politinės, kiek kultūrinės kovos?

- Žmogaus dvasia neįsivaizduojama be kovos už kažką kilnaus ir garbingo, ir tai žmones skiria nuo gyvūnų. Tautinis atgimimo sąjūdis ragino kultūriškai atsilikusius lietuvius kopti kultūrinių hierarchijų link, pasivyti daugiau pažengusius kaimynus. Šiandien manoma, kad kultūra yra tik asmeninės, o ne politinės reikšmės dalykas, ir viskas gali išsispręsti savaime, ginant žmogaus teises. Tai klaidingas įsitikinimas. Žmogaus teisių gynimas yra svarbus dalykas, tačiau jeigu kultūra vis labiau artėja prie gyvuliškumo, tai nelieka skirtumo tarp žmogaus ir gyvūnų teisių gynimo. Be į nuolatinį moralinį tobulėjimą orientuotos kultūros žmogiškojo orumo idėja praranda prasmę.

- Ką reiškia tai, kad tautinė valstybė yra nacionalistinė? Ir ką reiškia tą nacionalizmą puoselėti?

- Tauta reiškia natio, o nacionalizmas nurodo į tautiškumo idėjos šalininkus. Jeigu norite visiškai sunaikinti nacionalizmo terminą, reikia sunaikinti tautą. Nacionalizmo sąvoka turi daug sampratų, tačiau neįmanoma apie tautą kalbėti be nacionalizmo. Panašiai, kaip apie romantikus neįmanoma kalbėti be romantizmo ar apie budistus be budizmo.

- Ilgametis Europos Komisijos vadovas Chose Manuelis Barosas Europos Sąjungą pavadino imperija. Minėjome, jog kunigaikštystę kadaise pakeitė moderni tautinė valstybė. Ar pastarąją pakeis ES?

- Tai norima padaryti, bet iškyla didelių problemų. ES kol kas nėra nei tauta, nei valstybė. Liūdniausia būtų, jeigu ES projektas žlugtų įgyvendinimo pusiaukelėje, kai dar nesukurta nauja Europos tautų sąjunga, bet sugriauta senoji tautinė valstybė. Mažosioms Europos Sąjungos tautoms ši eksperimentinė politinė organizacija yra žaidimas su degtukais benzino stotelėje. Jeigu kas nors stipriai nepavyktų, jos iškart pajustų kitų civilizacijų jėgą. Tai jau būtų kova ne dėl kultūrinės, bet dėl civilizacinės priklausomybės.

- Dabartinėje Europoje demokratija kuriama nebe tautiniu pagrindu. Ar ES pilietiškumo sampratai trukdo tautinė istorinė atmintis?

- Negalima pernelyg sirgti istorijos liga. Istorijos perteklius pažeidžia žmogaus kūrybinius polėkius. Istoriškumas negali užgožti gyvenimo, žvilgsnio į tai, ko dar nebuvo. Jauni žmonės turi mokėti apie tam tikrus dalykus mąstyti neistoriškai. Tačiau jie neturi būti tik akimirkos legionieriai, ir privalo suprasti, kad prieš juose gyvenę žmonės norėjo sukurti kažką svarbaus, kas jiems būtų atrama ir apsauga. Nereikia užmiršti savo tautos istorijos, bet nereikia prieš ją keliaklupsčiauti. Istorinė atmintis ir trukdo, ir padeda.

Žurnalas "Tribūna", 2015 m., nr. 20.

Susiję straipsniai

Politika 7590161996133122195

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item