Alfonsas Vaišvila. Dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirinkimas ar valstybės malonė? (III)

Alfonsas Vaišvila. Dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirinkimas ar valstybės malonė? (II) Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų - Liet...


Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų - Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių diskriminavimo forma. Jei bus pripažinta užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams Lietuvos pilietybė be minėtų pareigų, tai Lietuvos pilietybė jiems turės privilegijos prasmę. Bet privilegijas, kaip minėta, draudžia kiekviena demokratinė konstitucija. Be to, Lietuvos pilietybė kaip privilegija gali būti suteikiama tik Lietuvoje gyvenančių piliečių pritarimu. Todėl jei tuo klausimu būtų rengiamas referendumas, tai jam teikiamas klausimas turėtų būti formuluojamas bent šitaip: “Ar jūs pritariate, kad kitos valstybės pilietybę turintis ir užsienyje gyvenantis Lietuvos pilietis dalyvautų išlaikant ir ginant Lietuvos valstybę“  Tie Lietuvos piliečiai, kurie nepritartų tokiam dvigubos pilietybės variantui, reikštų, kad jie sutinka prisiimti ne tik savo, bet ir užsienyje gyvenančių ir kitos valstybės pilietybę turinčių savo bendrapiliečių pareigą mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo ir jos plėtojimo mokesčius. Tai reikštų, kad Lietuvoje gyvenantiems piliečiams - Lietuvos valstybės išlaikymo sunkumai ir rūpesčiai, o užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams – šių sunkumų vaisiai. 

Bet jeigu valstybė leidžia asmeniui naudotis jos gėriu be grįžtamųjų pareigų valstybei, tai ji leidžia jam išnaudoti toje valstybėje gyvenančius savo piliečius be tų piliečių sutikimo. Nuo piliečių lygiateisiškumo principo atsisakanti valstybė nustoja būti demokratine. 

Teisių ir pareigų neatskiriama priklausomybė yra pagrindinis teisinis metodas formuluoti grynai teisinį požiūrį į dvigubą pilietybę, spręsti šią problemą pagal konstitucinį ir prigimtinės teisės pripažįstamą lygiateisiškumo principą. Bet jeigu ignoruojamas teisinis pilietybės turinys, tai atsiveria kelias į niekuo nevaldomą nuomonių ir sprendimų subjektyviškumą. Tada apie pilietybę galima kalbėti bet ką, o pats ginčas iš teisinės plotmės perkeliamas į grynai psichologijos ir atskirų asmenų naudos sferą, kurioje sprendimus žino tik tie, kurie turi galutinio sprendimo teisę. Nesusikalbėjimas tada turi tapti būtina šitokio mąstymo pasekmė, o Babelio bokšto vaizdinys nustoja būti vien tik istorija ar praeities mitas. 

Kartu reikia pripažinti, kad pilietybė apskritai šiuolaikinės globalizacijos ir „atvirų durų“ sąlygomis yra gerokai devalvuota, nes piliečio teisės jau daug kur keičiamos „žmogaus teisėmis“, tai reiškia, kad žmogus turi beveik visas teises, kurias anksčiau turėjo tik pilietis. Todėl reikalavimai valstybei pirmauja prieš asmens įsipareigojimus valstybei. Bet tai jau ne šio straipsnio objektas.

Koks galėtų būti dvigubos pilietybės sprendimas teisės požiūriu?

Kokios iš to, kas pasakyta, galėtų sekti praktinės išvados, kad, įteisinant Lietuvoje dvigubą pilietybę, nebūtų pažeista pilietybės teisinė prasmė: vieni piliečiai būtų susaistyti pareiga išlaikyti Lietuvos valstybę, o kiti - nuo tos pareigos atleisti? Sprendimo paieška, manau, turėtų prasidėti nuo susitarimo, kokios pareigos turėtų būti privalomos Lietuvos piliečiui, turinčiam kitos valstybės pilietybę ir užsienyje gyvenančiam. Šios pareigos galėtų būti bent šios: 

1) Mokėti nuo gaunamų pajamų įstatymo nustatyto dydžio (procento) Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį. 
2) Savo elgesiu nežeminti Lietuvos valstybės vardo. 
3) Nedalyvauti jokia forma antros valstybės, kurios piliečiu jis yra, akcijose prieš Lietuvos valstybę.
4) Lietuvos karinio užpuolimo atveju ginti Lietuvos valstybę. 

Diskusija dėl pačios pareigos mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį sąmoningam Lietuvos piliečiui, turinčiam kitos valstybės pilietybę ir gyvenančiam užsienyje, vargu ar turėtų kilti (jis žino, kad valstybė - piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tiek, kiek piliečiai ją išlaiko). Kas kita tokio mokesčio dydis, o taip pat ir klausimas, ar toks mokestis nekonfliktuos su Lietuvos valstybės nuo 1997 m. sudarytomis su daugeliu valstybių dvigubo apmokestinimo išvengimo tarptautinėmis sutartimis? Kai dėl mokesčio dydžio, tai dėl jo turėtų būti susitarta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje ir jis turėtų būti gerokai mažesnis nei Lietuvoje gyvenančio Lietuvos piliečio, nes užsienyje gyvenantis Lietuvos pilietis rečiau naudosis Lietuvos valstybės infrastruktūromis arba naudosis ribota jų apimtimi, arba visai jomis nesinaudos. 

Bet tas mokestis garantuoja, kad pilietis gyvenantis užsienyje, bet kada gali naudotis ir Lietuvos valstybės globa ir parama, kai jam to prireiks. Pvz; bedarbystės ar negalios atvejais, jei ta šalis, kurioje jis gyvena, nepajėgia ar atsisako mokėti bedarbystės ar negalios pašalpų, Lietuvos valstybei iškiltų pareiga tokią pašalpą ar jos dalį jam mokėti. Mokėdamas Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį, toks Lietuvos pilietis, įgyja į šią paramą tiek moralinę, tiek ir iš įstatymo išplaukiančią teisę. Tai ir būtų įrodymas, ką praktiškai reiškia pilietybė kaip asmens ir valstybės susisaistymas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.

Kai dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, tai pagal minėtas tarptautines sutartis visos verslo ir iš darbo santykių gaunamos pajamos apmokestinamos tik toje šalyje, kurioje Lietuvos pilietis gyvena, o antrai valstybei tokių mokesčių nemoka. Tuo tarpu pilietybės mokestis nėra susijęs su šitaip suprantamu dvigubo apmokestinimo išvengimu. Pilietybės mokestis antrai valstybei – tai specialus konvencinis valstybės išlaikymo mokestis, tai savanoriškas piliečio prisidėjimas prie antros savo valstybės išlaikymo, kurios piliečiu jis save laiko ir kurios globa ar parama esant reikalui jis galėtų naudotis. 

Minėtų pareigų nustatymas dvigubą pilietybę turintiems Lietuvos piliečiams, leistų ne tik išlaikyti dvigubą pilietybę teisės ir teisingumo ribose, bet ir perkelti jos sprendimą iš valstybės į patį asmenį, paverčiant dvigubą pilietybę paties asmens laisvo apsisprendimo reikalu, Valstybė tokiu atveju nepriima jokių voliuntaristinių išankstinių draudimų. Ji nei suteikia Lietuvos pilietybę asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę, nei iš jo ją atima, nei draudžia priimti kitos valstybės pilietybę. Ji tik nustato minėtas dvigubos pilietybės įsigijimo sąlygas, išplaukiančias iš piliečių lygiateisiškumo principo ir iš visiems vienodai galiojančios teisių ir pareigų vienovės. Belieka tik pačiam asmeniui apsispręsti: siekti dvigubos pilietybės su ją garantuojančiomis minėtomis pareigomis ar jos nesiekti. Tokiu būdu dviguba pilietybė tampa atvira kiekvienam lietuviui, turinčiam kitos valstybės pilietybę ir užsienyje gyvenančiam, bet panorusiam įsigyti ar išsaugoti ir Lietuvos pilietybę su iš jos kylančiomis pareigomis; kartu atkrinta ir sunkiai identifikuojamas „atskirų atvejų“ ar „nuopelnų“ klausimas, kuris neišvengiamai varžytų asmens pasirinkimo teisė dvigubos pilietybės atžvilgiu.

Kartu turime matyti ir grėsmes, galinčias kilti Lietuvos valstybei iš dvigubos pilietybės ir atitinkamai kurti tokių grėsmių valdymo mechanizmą. Lietuvos piliečio, turinčio kitos valstybės pilietybę ir kitoje valstybėje gyvenančio, Lietuvos pilietybė gali būti laikinai suspenduota ar net ir panaikinta Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu arba Prezidento dekretu, jei tarp tos valstybės ir Lietuvos iškyla karinio ar kitokio konflikto, pavojingo Lietuvos nepriklausomybei, grėsmė. Tokia situacija, žinant šiuolaikinės Rusijos geopolitinę strategiją, galėtų susidaryti su rusakalbiais Lietuvos piliečiais, turinčiais ir Rusijos pilietybę.

Šiam asmens laisvam apsisprendimui dvigubos pilietybės atžvilgiu legalizuoti, reikėtų galiojančią Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies normą „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ pakeisti į normą „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu, kaip ir kitos valstybės pilietis - Lietuvos valstybės piliečiu, jei jis vykdo iš Lietuvos pilietybės kylančias, įstatymu nustatytas pareigas Lietuvos valstybei. Dvigubą pilietybę turinčio Lietuvos piliečio teisinį statusą nustato įstatymas“.

Lietuvos Respublikos dvigubos pilietybės įstatyme, kuris būtų priimamas po tokios Konstitucijos pataisos, būtų įtvirtinamos minėtos pareigos, pirmiausia Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčio dydis, dvigubos pilietybės įforminimo, jos suspendavimo ar praradimo procedūros. 

Kadangi ši Konstitucijos pataisa priklauso pirmajam Konstitucijos skirsniui „Lietuvos valstybė“, todėl pagal Konstitucijos XIV skirsnio 148 straipsnio 2 dalį ji galėtų būti priimta tik referendumu. Jei būtų apsispręsta eiti šiuo keliu, taptų aktualu visuomenei susiformuoti dvigubos pilietybės klausimu atitinkamą teisinę sąmonę, nes pagrindinį sprendimą tektų priimti visuomenei. Priešingu atveju dvigubos pilietybės klausimas liktų ir toliau pajungtas „atskiriems atvejams“ ir su jais susijusiems subjektyvistiniams asmens nuopelnų vertinimams, varžantiems lietuvių laisvą apsisprendimą dvigubos pilietybės atžvilgiu. Be to, antroji pilietybė būtų suprantama kaip teisė be pareigų ir dėl to kaip neteisė.

Literatūros sąrašas:

4. Бьюкенен, Патрик. На краю гибели. Перевод с английского. Москва, 2007.
5.  Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymas. 2002 m. birželio 18 d.  Nr. IX-957.(Žinios, 2002 07 03, Nr. 68-2762.
6.  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties  Lietuvos Respublikos Konstitucijai. - Valstybės žinios, 2006 11 16, Nr. 123-4650.

„Kultūros barai“, 2014 metai, nr. 12


Susiję

Politika 141719469086075197
item