Vytautas Radžvilas. Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (X)

Atrodo, tie svarmenys yra dvejopi. Kad individas atsikratytų ,,inertiškumo“ ir taptų ,,besvore“, g...


Atrodo, tie svarmenys yra dvejopi. Kad individas atsikratytų ,,inertiškumo“ ir taptų ,,besvore“, galinčia lengvai pakilti ,,išsilaisvinimo“ iš jame gyvenančio ,,senojo žmogaus“ skrydžiui būtybe, jis privalo sutraukyti dvejopus – vidinius ir išorinius – jį varžančius ir pavergiančius tūkstantmetės ,,nelaisvės“ pančius.  Vidiniai pančiai – jo sąžinei vadovaujantis ir ją įpareigojantis moralinis elgesio kodeksas. Šis kodeksas visada kyla iš prigimtinio Žmogaus paveikslo ir yra normatyvinė jo šerdis. Todėl bet kokios pastangos sugriauti, arba ,,dekonstruoti“, Žmogaus paveikslą ir pakeisti jį ,,naujesniu“ ir ,,modernesniu“ savaime tampa užmoju ,,pertvarkyti“ ir ,,patobulinti“ žmogaus elgesį nukreipiantį ir kontroliuojantį moralinį kodeksą, o kalbant ,,technologiškiau“ – mėginimu visiškai ,,ištrinti“, o po to iš naujo ,,perrašyti“ visą jo elgesio kodą ar programą.

Tokia lemtis – būti negailestingai ,,ištrintoms“ – laukia visų tradicinėse, arba ikimoderniose, kultūrose išskleistų žmogaus sampratų, kuriose įžvelgiamos nors menkiausios nuorodos ar užuominos, jog žmogus yra būtybė, turinti savaimingą ir nekintamą prigimtį. Vis dėlto ,,atviros visuomenės“ kūrėjams labiausiai kliūva krikščioniškoji Žmogaus paveikslo versija. Toli gražu neatsitiktinai nuo pat modernybės pradžios kaip tik krikščionybė, o ne kokia nors kita religija,  tapo svarbiausiu neapykantos ir puolimo taikiniu. Šitaip nutiko todėl, kad krikščioniškasis Žmogaus paveikslas – tobulo žmogaus provaizdis – yra ne kas kita, o žmogaus sieloje įspaustas paties Kristaus atvaizdas. Atidžiai įsižiūrėjęs į šį jo sieloje esantį atvaizdą, žmogus jame gali išvysti savo paties tobulybę ir ryžtis jos siekti kaip savojo gyvenimo idealo ir tikslo. Šis idealas ,,pažangos jėgoms“ atrodo ,,žalingiausias“ ir  ,,pavojingiausias“, tad labiausiai vertas ,,ištrinti“ ne tik todėl, kad, būdamas itin kilnus ir todėl sunkiai įgyvendinamas, jis vis dėlto dvasinio ir moralinio patrauklumo galia pranoksta visus kitus istoriškai buvusius ir esamus žmogaus vaizdinius. Tačiau tai nėra nuo Apšvietos laikų jau atvirai prasiveržusios tiesiog aklos neapykantos krikščionybei vienintelė ir svarbiausia priežastis. 

Kad ir koks patrauklus savuoju didingumu ir grožiu, krikščioniškas žmogaus idealas pats savaime vargu ar būtų galėjęs tapti pavojingiausias ir nekenčiamiausias ,,naujojo žmogaus“ kūrėjams, jeigu nebūtų griežčiausia ir todėl akivaizdžiausia jų projektuojamo ir gaminamo žmogaus priešingybė ir alternatyva. Būtent šio idealo fone akivaizdžiausias išryškėja ,,naujojo žmogaus“ – iš troškimų medžiagos lipdomos savųjų aistrų nesugebančios savarankiškai kontroliuoti ir valdyti būtybės – gyvūnžmogiškas menkumas ir niekingumas. Kitaip sakant, krikščionišką žmogaus idealą siekiama žūtbūt ištrinti iš šiuolaikinio žmogaus atminties ir vaizduotės todėl, kad jo šviesoje ,,naujasis žmogus“  negailestingai pasirodo esąs tuo, kas jis iš tikrųjų yra ir tegali būti – joks ,,antžmogis“, o tik apgailėtina žmogaus parodija ir karikatūra.

Koks svarbus krikščioniškas Žmogaus paveikslas kaip puolimo taikinys visiems ,,naujojo žmogaus“  kūrėjams, gerai atskleidžia ypač akivaizdus rodiklis –  prieš krikščionybę nukreiptos neapykantos mastas. Tokią neapykantą iš tiesų galima vadinti akla. Juk krikščionybė – religinis ir metafizinis  Europos ir viso Vakarų pasaulio egzistavimo ir tapatumo pagrindas – yra puolama ir mėginama sunaikinti net didžiausia įmanoma, tai yra civilizacinės savižudybės kaina. Nukrikščionėjęs, o tiksliau – kryptingai per kelis pastaruosius šimtmečius nukrikščioninamas Vakarų pasaulis smunka jo istorijoje neregėtu greičiu. Būdamas jau beveik visiškai atkirstas nuo jo dvasinę savastį palaikančios krikščioniškos religijos šaltinio, jis sparčiai praradinėja ne tik anksčiau turėtą politinę galią, bet ir kultūrinį bei civilizacinį tapatumą. Maža to, nykstant krikščionybei menksta net pats Vakarų troškimas gyventi – valia būti ir išlikti tarp kitų, šį pasaulį vis labiau spaudžiančių ir į istorijos užribį vis atviriau užsimojusių jį išstumti, civilizacijų. Nykstančios valios būti požymių yra daug, o vienu ryškiausiu laikytina Europą kamuojanti demografinė krizė, o kalbant tiesmukiškiau – paprasčiausias europiečių išmirimas, savo kasmetiniais mastais pranokstantis net didžiųjų karų laikotarpiais patirtas gyventojų prarastis.

Nepajėgianti laiduoti net fizinio savo tęstinumo ir išlikimo civilizacija lyg ir turėtų realistiškai įvertinti savo padėtį ir imtis skubių priemonių gelbėtis. Tačiau ,,atviros visuomenės“ ir ,,naujojo žmogaus“ kūrėjų ideologinis įkarštis daro juos aklus akivaizdžiausiems tikrovės faktams, net sausiems ir todėl visiškai objektyviems demografinės statistikos skaičiams. Tiesiog fanatiškas šių ,,antžmogių“ troškimas griauti iš pačių pamatų, o po to vėl atstatyti tik jų pačių vaizduotėje žaidžiamą pasaulį toks stiprus, kad nustelbia net elementariausią savisaugos instinktą. Šis pamatinis instinktas iš principo galėtų būti paskutinis barjeras, stabdantis jų užmojus absoliučiai valdyti žmones verčiant juos beforme ,,žmogiškąja medžiaga“, tinkama visiems, net drastiškiausiems antropologiniams ir socialiniams eksperimentams. Tačiau riba peržengta – nebeveikia ir tyli net savisaugos jausmas. 

Griaunant krikščionišką Žmogaus paveikslą ,,modernizuojama“ visuomenė darosi vis labiau bejėgė priešintis tokiems eksperimentams, nes ji praranda vienintelį priešintis leidžiantį atspirties tašką – istorinę atmintį. Mat vienas iš svarbiausių ir kartu pragaištingiausių šio griovimo padarinių yra tai, kad ,,atviroje visuomenėje“ pamažu ir nejučia vis stipriau ima veikti ir vis labiau įsitvirtina ne kur kitur, o būtent George’o Orwello (Džordžo Orvelo) niūriojoje knygoje ,,1984“ aprašytas totalitarinio valdymo principas ,,kas valdo praeitį, tas valdo ateitį“. Juk ,,atviros visuomenės“ individas, jau priklausantis savo religines šaknis ir metafizines šaknis sąmoningai nukirtinėjančiai ir jas baigiančiai pamiršti civilizacijai, ne tik yra apiplėšiamas ir nuskurdinamas kultūriškai, bet ir visapusiškai suluošinamas dvasiškai.  Jam atlikus savotišką dvasinę lobotomiją – iš jo sąmonės ištrynus milžiniškus kultūrinės ir istorinės atminties klodus – jis praranda pamatinius ir nepakeičiamus dvasinės ir civilizacinės savasties pradus, o su jais ir galimybę susikurti visavertę savojo asmens tapatybę. Toks bešaknis individas su milžiniškomis ,,baltomis dėmėmis“ jo kultūrinėje ir istorinėje atmintyje jau sovietmečiu buvo pavadintas taikliu ir vaizdingu ,,mankurto“ vardu. 

Ta pati – mankurto – lemtis persekioja ir ,,modernėjantį“ Europos ir viso Vakarų  pasaulio žmogų. Nukrikščionėdamas ir išsižadėdamas savosios kilmės, jis nebepajėgia atpažinti savęs ir susivokti, kas iš tiesų esąs. Nebežinodamas, kas buvo praeityje, jis nežino, o ir negali žinoti, kas yra dabar, taip pat – ir kas bus, arba galėtų tapti, ateityje. Taip nutinka todėl, kad jis nebeturi jo žmogiškai savivokai būtino atskaitos taško. Užmiršęs jo savasties antropologiniu branduoliu ir gyvenimo moraliniu kelrodžiu buvusį krikščionišką Žmogaus paveikslą, jis paprasčiausiai nebeturi žmogiškumo etalono, su  kuriuo galėtų save palyginti, ir mato, kuriuo galėtų save vertinti. Save kaip žmogų atpažinti leidžiančio mato praradimas ir yra toji lemtinga individo virsmo ,,žmogiška medžiaga“ akimirka. Tokį virsmą patyrusį individą vaizdžiai galima palyginti su gūdžioje girioje pasiklydusiu ir kompaso neturinčiu žmogumi, kuris aklai blaškosi spėliodamas, kuria kryptimi eiti toliau ir desperatiškai viliasi, kad štai pasirodys iš aklavietės jį galintis išvesti gelbėtojas. O kai didžiausios nevilties valandą gelbėtojas tarsi nukrenta iš dangaus, nelaimėlis užmiršta bet kokį atsargumą ir yra pasiruošęs sekti paskui jį kad ir į pasaulio kraštą – net nepagalvodamas, kad nepažįstamasis jį galbūt veda į dar didesnę tankmę, kur laukia pavojingų plėšikų gauja. Šis pavyzdys turėtų padėti lengviau suprasti, ką iš tiesų reiškia ir ko realiai verti su krikščionybe kovojančių ,,pažangos vėliavnešių“ patikinimai, kad, nusikratęs krikščioniškos religijos ir moralės pančių, modernus žmogus ne tik ištrūks iš ,,prietarų“ ir ,,stereotipų“  žabangų, bet taps visais atžvilgiais savarankiškas ir laisvas savojo gyvenimo ir asmens kūrėjas. 

Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad praradus kompasą ir pasiklydus bei pasimetus kelrodžio poreikis nedingsta. Priešingai – tik padidėja ir darosi toks stiprus, kad sunaikina jo ieškančio asmens paskutinius atsargumo ir išrankumo likučius. Todėl atsiveriančią dvasinę ir moralinę tuštumą tokiais atvejais visada užpildo abejotini – menkaverčiai ar net pavojingi – pakaitalai. Atmetus per du tūkstantmečius patikrintą ir savo veiksmingumą įrodžiusį etinį mokymą, nukrikščionėjančioms visuomenėms belieka kliautis   ,,naujos“ ir “aukštesnės“ moralės doktrinomis – tarybiniu ,,Komunizmo statytojo moraliniu kodeksu“, liberaliuoju  ,,Oksfordo manifestu“, nacionalsocialistiniu ir kitais be paliovos išradinėjamais ir tobulinamais ,,antžmogio moralę“ skelbiančiais ir garbstančiais moraliniais receptais. 

Nėra paprastas sutapimas ir joks atsitiktinumas, kad visos tarpusavyje aršiai besigrumiančios įtakingiausios modernybės ideologijos ir jas įkūnijantys politiniai režimai – tarybinis komunizmas, vokiškasis nacionalsocializmas, įvairūs sekuliarūs nacionalizmai ir fašizmai ir liberalios vakarietiškos demokratijos – yra jaudinančiai vieningi bent jau vienu klausimu. Visi nuostabiai sutaria, kad būtina ,,išlaisvinti“ žmoniją iš krikščionybės. Ši nuostata yra suprantama ir savaip logiška. Juk pastangos šitaip ,,išlaisvinti“  žmogų yra ne paprastas mėginimas pakeisti išorines – ekonomines, socialines ar politines – jo egzistavimo sąlygas. Beatodairiška ir visuotinė kova su krikščionybe, kai į bendrą frontą telkiasi net aršiausi ideologiniai priešai, išduoda už jų kivirčų ir kovų slypint pamatinį ir visus vienijantį bendrą tikslą.  Iš tikrųjų toji visuotina kova yra ,,humanizmo“ ir ,,pažangos“ retorika dangstomi jau XVI a. prasidėję, o vėliau besikartojantys ir vis radikalesni bandymai pavergti žmogų pamatinėse ir giliausiose – metafizinėje ir antropologinėje – plotmėse sunaikinant pačią jo prigimtį ir esmę. Tai užmojis ,,išlaisvinti“ žmogų iš jo paties išplėšiant patį jo žmogiškos savasties branduolį ir pagrindą – jį protinga, iš tiesų laisva ir moraliai atsakinga būtybe darančią dvasinę sielą.

Bet ar krikščioniškas Žmogaus paveikslas ir pagal jo gaires išsiskleidžianti žmogaus siela yra vienintelė kliūtis, trukdanti įgyvendinti didingus ,,atviros visuomenės“ kūrėjų planus? 

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 5636184923593876510

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item