Vytautas Radžvilas. Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (IX)

Besivadovaujantis ,,sveiku protu“ ir įsitikinęs, kad gyvena ,,natūraliame“ pasaulyje, zooidinę tran...

Besivadovaujantis ,,sveiku protu“ ir įsitikinęs, kad gyvena ,,natūraliame“ pasaulyje, zooidinę transformaciją patiriantis šiuolaikinis žmogus jos tiesiogiai nejaučia ir dažniausiai net neįtaria ją vykstant. Gyvūnėjančios žmonijos vaizdinys jam gali atrodyti atkeliavęs iš fantastikos srities ir vertas ne daugiau dėmesio, negu bet kuris kitas karščiuojančios sąmonės kūrinys. Tačiau dėl to, kad šia transformacija abejojama, ji nenustoja vykusi ir netampa mažiau tikra. Priešingai, juo plačiau tikima ją esant tik liguistos vaizduotės pramanu, juo ji darosi spartesnė ir gilesnė. Juk neįmanoma veiksmingai apsisaugoti nuo pavojaus, jei šis net nejuntamas ir nesuvokiamas.

Tačiau sausi Vakarų istorijos faktai nenuginčijamai byloja, kad mintis, jog žmogus yra tik šiek tiek sudėtingesnis gyvūnas – bet iš esmės tik gyvūnas – yra nuo Renesanso pradėjusio skleistis moderniojo humanizmo pamatinė idėja. Žmogaus prilyginimas gyvūnui yra vadinamojo antropocentrinio, tai yra nusigręžusio nuo Dievo ir tapusio radikaliai sekuliaristiniu, humanizmo kertinė tiesa.  Ji yra visų Apšvietos pagimdytų ideologijų – liberalizmo, komunizmo, konservatizmo ir sekuliaristinio nacionalizmo – išeities ir atramos taškas. Šia idėja vadovavosi ir ją įvairiai išsakė garsiausi modernybės filosofai bei socialiniai ir politiniai mąstytojai. Vienas iškiliausių XVIII a. liberalizmo politinės filosofijos atstovų ir kosmopolitinės pasaulinės pilietinės visuomenės pranašų Imanuelis Kantas traktate ,,Visuotinės istorijos idėja pasaulinės pilietijos požiūriu“ tiesmukiškai ir nedviprasmiškai teigia, jog žmogus yra gyvūnas. Jam visiškai pritaria Karlas Marksas, kuris darbe, vėliau pavadintame ,,Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai“, aiškindamas, kad ,,humanizmas yra natūralizmas“, tik  šiek tiek aptakiau ir švelniau išsako tą pačią mintį. Ši mintis yra gerokai svarbesnė negu dažnai manoma.  

Nuostata, kad žmogus yra tik gyvūnas, nuo XVIII a. pabaigos ne tik įsitvirtino visoje moderniojoje, taigi antikrikščioniškoje, Vakarų filosofijoje, bet ir tapo tuo metu pradėjusių sparčiai formuotis humanitarinių ir socialinių mokslų – nuo istorijos ir literatūrologijos iki ekonomikos ir sociologijos – pamatine prielaida. Šio pokyčio praktiniai padariniai taip pat buvo milžiniški. Modernių visuomenių gyvenimą užsimota moksliškai organizuoti ir tvarkyti, o pačios visuomenės vis labiau pradėtos valdyti vadovaujantis įsitikinimu, kad žmogus yra tik gyvūnas, kurį valdant neįmanoma, o ir nėra reikalo, atsižvelgti į transcendentinį jo pradą ir dvasinį buvimo matmenį ar apeliuoti į jame glūdinčias aukštesnes ir specifiškai žmogiškas galias – protą ir sąžinę. Kaip tik tada ir buvo iš principo atvertas kelias pakeisti klasikinį politinį žmogaus, kaip racionalios ir gebančios moraliai apsispręsti būtybės, valdymą ,,modernesniu“, troškimų vadyba grindžiamu ,,nepolitiniu“ valdymu. Homo politicus virsmas į homo oeconomicus – tokia buvo Vakarų pasaulio modernėjimo pagrindinė kryptis ir tendencija, o žvelgiant iš tradicinės religinio ir politinio žmogaus sampratos perspektyvos – modernybės kaina. Moderniojo sekuliaristinio humanizmo plėtra iš esmės yra ne kas kita, o jau kelis šimtmečius trunkantis Vakarų žmogaus iš(si)žmoginimo vyksmas, kuris XX a. filosofijoje buvo pripažintas ir įvardytas tiesiog kaip ,,žmogaus mirties“ faktas. 

Kaip minėta, antropologinės ir socialinės inžinerijos priemonėmis vykdomo žmogaus žudymo jį sugyvūninant programa sieja visas Apšvietos išrastas ideologijas ir tam tikra prasme – kaip galutinis tikslas – yra visų jų bendras vardiklis. Vis dėlto uoliausiai ir plačiausiai – su didžiausiu įkarščiu ir neprilygstamu mastu – ją stengiasi įgyvendinti dviejų politinių filosofijų ir ideologijų – marksistinio komunizmo ir liberalizmo – skelbėjai ir šalininkai. Nors jų gelminė giminystė seniai atskleista ir puikiai žinoma, ją verta priminti ir pabrėžti, nes propagandiniais tikslais dažnai mėginama ją nuslėpti arba sumenkinti. Stengiantis komunistinės santvarkos atsikračiusių šalių žmones įtikinti, kad jie pagaliau gyvena tikrai ,,laisvoje“ ekonominėje ir politinėje santvarkoje, visomis išgalėmis  kuriamas ir palaikomas propagandinis mitas, jog komunizmas ir liberalizmas yra visiškai priešingos ir iš principo nesutaikomos ideologijos. Jų kova neretai išpučiama ir sureikšminama tiek, kad propagandiniuose vaizdiniuose pradeda atrodyti kaip kone apokaliptinis  ir lemiamas Gėrio ir Blogio, Laisvės ir Vergijos jėgų mūšis. 

Patekus į šitokių vaizdinių traukos lauką ir pasidavus jų magijai lengva pamiršti, kad šis mūšis iš tikrųjų yra tik šeimyninis dviejų Apšvietos ideologijų kivirčas, o ne principinis ir nesutaikomas konfliktas. Ginčijamasi ne dėl tikslo, o tik dėl priemonių jam įgyvendinti. Abejoms ideologijoms žmogus yra tik homo oeconomicus – transcendentinio matmens neturintis gyvūnas, kurio aukščiausi gyvenimo siekiniai yra fizinio kūno saugumas ir gerovė. Neatsitiktinai vienas iškiliausių atviros visuomenės teoretikų ir apologetų Karlas Raimundas Popperis (Poperis) plačiai išgarsėjusioje knygoje ,,Istoricizmo skurdas“ aršiai kritikuoja marksistinę socialinę inžineriją, bet visiškai nesmerkia ir nesiūlo apskritai atsisakyti paties užmojo inžineriškai ,,pertvarkyti“ ir ,,atnaujinti“ žmogų. Marksistinę socialinę inžineriją jis puola ne už tai, kad ji nužmogina ir naikina prigimtinį žmogų, o tik už tai, kad ji yra ,,holistinė“, tai yra užsimojusi sukurti ,,naują žmogų“ vienu ypu, centralizuotai įgyvendinant valdžios ,,viršūnių“ iš anksto iki smulkiausių detalių suplanuotą  visiškai ,,naujos“ visuomenės projektą. Pats kritikas siūlo visuomenę pertvarkyti pasitelkiant ne ,,visuminę“, bet ,,dalinę“ socialinę inžineriją, kuri leistų pasiekti tą patį tikslą, bet ne iš karto, o ,,žingsnis po žingsnio“ transformuojant šitaip ,,atnaujinamos“ visuomenės narių sąmonę – pamažu ir nepastebimai ,,pažangia linkme“ keičiant jų pasaulėžiūrines, kultūrines ir vertybines nuostatas bei įsitikinimus.

,,Atvira pilietinė visuomenė“ yra ,,dalinės“ socialinės inžinerijos gaminys  griežčiausia šio žodžio prasme. Tik ji leidžia arba bent jau šios visuomenės architektams ir statytojams suteikia viltį praktiškai, tai yra technologiškai, įgyvendinti jų puoselėjamą tikslą valdyti, o galiausiai ir pavergti žmones  prisidengus didinga ir kilnia jų nuolatinio ir nepabaigiamo,,laisvinimo“ misija. 

Politinį valdymą ,,atvirėjančioje“ visuomenėje išstumianti ir pakeičianti troškimų vadyba grindžiama paprasta ,,stimulo“ ir ,,reakcijos“ schema. Čia individas yra valdomas ir verčiamas ,,naujuoju žmogumi“ manipuliuojant jo troškimais – kryptingai kuriant ir palaikant juos leidžiančias arba trukdančiais patenkinti sąlygas. Jos veikia individą kaip išoriniai stimulai, arba dirgikliai, į kuriuos šis reaguoja rinkdamasis vienokias ar kitokias atsako, tai yra elgesio bei veikimo strategijas ir būdus. Toks valdymas iš esmės nesiskiria nuo gyvūnų dresiravimo, nes remiasi tuo pačiu ,,poveikio“ ir jo ,,pastiprinimo“ principu: šitaip valdomam žmogui, kaip ir dresiruojamam gyvūnui, už ,,tinkamą“ elgesį  atlyginama jį apdovanojant, tai yra patenkinant arba sudarant galimybę patenkinti jį elgtis ,,reikiamu būdu“ skatinantį norą.

Šitoks valdymo būdas yra juo veiksmingesnis, juo geriau  individai pasiruošę reaguoti į jiems daromą poveikį – ,,jautriai“ ir ,,lanksčiai“ atsakyti į jiems siunčiamas ir tikslingai kaitaliojamas elgesio paskatas. Ši, atrodytų, siaura, tik ,,techninė“ individo elgesio valdymo problema, kai  į ją pažvelgiama per ,,naujo žmogaus“ kūrimo vizijos prizmę, perauga į principinį ir kur kas platesnį klausimą: ko reikia, kad socialinių inžinierių rankose esanti ,,žmogiškoji medžiaga“ taptų tokia ,,plastiška“, jog nesipriešindama leistų ,,atviros visuomenės“ kūrėjams įgyvendinti visus jų planus ir sumanymus? Čia įmanomas tik inžinerinis sprendimas. Būtina paversti ,,žmogišką medžiagą“ kuo mažiau ,,inertiška“ ir šitaip sumažinti ar net visai įveikti joje glūdinčią pasipriešinimo jėgą. Tokia tobulai plastiška ,,žmogiškąja medžiaga“ – neinertiška, be galo jautriai ir  žaibiškai reaguojančia į menkiausius pagal savo užgaidas ją pertvarkančių ir lipdančių ,,naujo žmogaus“ kūrėjų poreikius ir poveikius – gali būti tik visiškas ,,grynuolis“, arba tobulu troškimų kamuoliu tapęs individas. 

Tapti vien savųjų geismų varomu  ir tik savo troškimais besivadovaujančiu aistrų kamuoliu individas gali tik pasiekęs savotišką ribą, kai visiškai ,,išsilaisvina“ arba būna ,,išlaisvinamas“ iš bet kokių ,,senajam“ žmogui būdingų vidinių – proto ir sąžinės – reikalavimų ir stabdžių. Toji riba yra ideali ir neaišku, kiek ji apskritai pasiekiama, tačiau ,,dalinė“ socialinė inžinerija tam ir pasitelkiama, kad individas būtų prie jos kuo labiau artinamas visomis įmanomomis priemonėmis. Būtent todėl ši inžinerija   yra absoliučiai būtinas – vienintelis ir niekuo nepakeičiamas – individo valdymo jį nepaliaujamai ,,laisvinant“ ir kartu pačios ,,atviros visuomenės“ konstravimo įrankis. Pasitelkus ją individui ,,padedama“ įveikti jame tūnančio ,,senojo žmogaus“ prigimčiai būdingą ,,inertiškumą“, tai yra pagelbėjama nusimesti moralinių ir kultūrinių ,,prietarų“ ir ,,stereotipų“ naštą, kuri jį ,,slegia“ ir trukdo ,,paslankiai“ reaguoti į jį perkūrinėjančių inžinierių daromą poveikį.

Taigi nuosekli ir nuožmi kova su ,,senuoju žmogumi“ yra pirmasis ir neišvengiamas ,,naujojo žmogaus“ kūrimo žingsnis. Bet su kuo konkrečiai būtina kovoti? Kas yra tie ,,žmogiškosios medžiagos“ inertiškumą lemiantys veiksniai, arba sunkiausi ,,senąjį žmogų“ slegiančios ir jam į ateitį žengti labiausiai  trukdantys praeities naštos svarmenys, kuriuos žūtbūt reikia nusimesti?

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 45577707239390844

Rašyti komentarą

  1. Įdomu, kokias V. Radžvilas įsivaizduoja diskusijas, kurios galėtų pajudinti situaciją iš mirties taško? Diskusijos galėjo būti prieš stojimą į ES, o tada daugelis buvome įsitikinę, kad tai išgelbėjimas nuo maskoliškos grėsmės. Deja, kaip ir paminėta, tikro karo atveju “niekas nenorės mirti už Narvą”. Merkel su Olandu įvykdytas Ukrainos išprievartavimas, spjovus į visus “tarptautinius įsipareigojimus”, yra tam geriausias įrodymas. Taigi tiesūs buvo tie, kurie svajojo ne apie ES, bet apie Baltijos Sąjungą. Jungtis į gynybines sąjungas gali ir turi tik vienodų interesų ir panašios istorijos bei pajėgumų šalys. Tokiu vienijimosi faktoriumi pokomunistinėms centrinės Europos šalims galėtų tapti Ukraina, jei ji nepaklius į tuos pačius ES spąstus ir jei ES taps suinteresuota rytiniu kordonu prieš neprognozuojamą Maskvos ir Pekino raidą (kol kas tokiu kordonu numatyta Maskolija).
    Tačiau V. Radžvilas njeįvertina globalinių jėgų, suinteresuotų ES egzistencija, nei totalinės orvelinės kontrolės, brutaliai primetamos visai ES erdvei, nei pagaliau bankinio pavergimo (varymo į skolas) mechanizmo, vaidinančio vos ne pagrindinį vaidmenį išvalstybinant “šalis nares’. Norėtųsi išgirsti V. Radžvilo filosofo nuomonę apie politinio globalizmo pavojų pačiai žmogaus, kaip asmenybės, egzistencijai, o juk tai neatsiejama nuo totalinio nutautinimo ir įbaudžiavinančios elektroninės diktatūros. Kodėl nutylima garsi liberalizmo formulė (p. Radžvilas, kaip buvęs liberalų vadas, turėtų atsakyti): “Laisvas kapitalo, prekių ir darbo jėgos judėjimas”? Ar ši formulė nesusišaukia su Davido Rockefellerio 1960 m. Badene, Bilderbergo grupės suvažiavime suformuluota teze:
    “Esame dėkingi Washington Post, The New York Times, Time Magazine bei kitiems stambiems masinės informacijos leidiniams, kurių direktoriai lankė mūsų suvažiavimus ir beveik 40 metų [Bilderbergo grupė įsteigta 1951 m. po Džeimso Warburgo 1950 m. JAV Užsienio reikalų komitete pasakytų žodžių “Mes turėsime pasaulio Vyriausybę, ar tai mums patinka, ar ne. Vieninteis klausimas - ar tai bus pasiekta jėga, ar sutarimu” - quotes.liberty-tree.ca/quote/james_warburg_quote.BC08] laikėsi pasižadėjimo neišduoti paslapties. Mums būtų buvę neįmanoma plėtoti pasauliui numatyto plano, jei per visą tą laikotarpį būtume priversti būti viešumoje. Bet dabar pasaulis jau įmantresnis ir yra paruoštas žengti link Pasaulinės Vyriausybės. Viršnacionalinis intelektualinio elito ir pasaulio bankininkų suverenitetas, be abejo, labiau pageidautinas nei pastaraisiais šimtmečiais praktikuotas tautinis apsisprendimas” [quotes.liberty-tree.ca/quote/david_rockefeller_quote_103d].
    Pridėkime po anų 1960 m. atsiradusią ir jau beveik visą pasaulį apraizgiusią elektroninę kontrolę ir supraskime, kad nuo galutinio įbaudžiavinimo (pavergimo ir asmens pavertimo biorobotu) pasaulį gali išgelbėti nebent dviejų nesutaikomų plėšrūnų - “Vakarų” ir Kinijos - akistata, jei neminėsim svarbiausio - savo santykių su Kūrėju.
    V. Radžvilas samprotauja taip, tarsi nei globalinės bankinės diktatūros, nei pasaulio pavertimo elektroniniu “orveliniu” konclageriu iš viso nebūtų buvę. Turbūt visa tai - “sąmokslo teorijos”...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Norėčiau patikslinti, kas ES nėra ir niekad nebuvo gynybinė sąjunga. Tokia sąjunga yra NATO. Šios dvi sąjungos nėra tapačios.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-01-05 18:59

    „Norėtųsi išgirsti V. Radžvilo filosofo nuomonę apie politinio globalizmo pavojų pačiai žmogaus, kaip asmenybės, egzistencijai, o juk tai neatsiejama nuo totalinio nutautinimo.“

    Tam teks skaityti Radžvilo straipsnius, pradedant kad ir nuo šios straipsnių serijos. Tiesa, paieška šiame portale labai komplikuota ir paini (priekaištas adminams).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Paulius Kruopis2015-01-05 19:09

      Sutinkame, kad paieška paini, bet jeigu kas ieškotų būtent kažkurio autoriaus straipsnių, tai tereiktų, šiuo atveju, po straipsnio antrašte paspausti ant žymos "Vytautas Radžvilas" ir tuomet paieška nurodys visus straipsnius, kuriuos parašė prof. Radžvilas. Šitaip surasti daugiau lengviau - pagal autoriaus žymą po antrašte.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2015-01-06 07:08

    Mes pabegome is melo imperijos i laisva pasauli.Bent tokia yra paplitusi ar visuotinai priimta mastymo norma.Problema su laisvais zmonemis yra ta kad jie turi teise meluoti ir kai jiems tai naudinga, jie noriai tai daro bei skleidzia ta mela per masines informacijos priemones . Tai tampa tikra beda jei jie ir valdo ta spauda ir reiskia gali primesti ta mela visuomenei.Kad likciau nors kiek konkretus pasiremsiu JAV valstybes veikejo prez. Reigano administracijos nario P C Roberts pavyzdziu.Daugelyje savo straipsniu jis ivardina siuolaikine oficialiaja zurnalistika kaip "presstitutes".As neabejoju kad jis turi realu pagrinda tokiam siurksciam elgesiui.Is tiesu siandien buvis yra kur baisesnis nes gyvename sufabrikuotu ivykiu , falsifikuotu reiskiniu ir net pseudo moksliniu teorriju laikmetyje. Kur tai gali nuvesti mes visi gerai zinome - i katastrofa ar prazuti.
    Butent sia prasme filosofo paskelbti darbai yra neikainuojami. Jie mums leidzia suprasti tuos klaidinimo , mulkinimo ir klatojimo mechanizmus ir teorijas o kartais ir autorius.Ka mes veiksime su tuo V. Razdvilo "atradimu" toliau , tai jau musu nuovokumo ir samoninkumo klausimas.
    Aciu Autoriui.
    A.D.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Palikim tuos laikus, tegu juos galas!
    Įgriso man tironai ir vergai.
    Tarpusavyje pešės jie ilgai
    Ir pešis dar. Bet nieks nepastebėjo,
    Kad visa tat - darbeliai Asmodėjo,
    Kad jų vadinamoje laisvės kovoje
    Kariauja vergija su vergija.

    Goethe

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item