Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

Nedėkingas uždavinys šiomis valandomis rašyti apie įvykius Lietuvoje savaitraščiui – padėtis kei...


Nedėkingas uždavinys šiomis valandomis rašyti apie įvykius Lietuvoje savaitraščiui – padėtis keičiasi kas valandą ir jau rytoj šios akimirkos informacija bei samprotavimai gali būti pasenę, nebeaktualūs laiko ženklai.

Kai šis straipsnis išvys dienos šviesą, Lietuvos nepriklausomybės byla, galimas daiktas, jau bus vienaip ar kitaip išspręsta. O šiandien esam sukrėsti tragiškų įvykių: 14 žuvusių, 165 sužeisti (tarp jų 26 – sunkiai), 64 dingę be žinios. Užgrobti Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, Policijos akademijos korpusas, Lietuvos radijas ir televizija, Vilniaus TV bokštas, kiti svarbūs valstybiniai objektai.

Iškilusios barikados aplink parlamento ir Vyriausybės rūmus. Parlamentarai posėdžiauja su paltais, per petį persimetę dujokaukes. Po Vilniaus gatves zuja kariniai patruliai, laikas nuo laiko pasirodo tankai ir šarvuočiai. 500 Lietuvos savanorių, Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų, atviros agresijos akivaizdoje iškilmingai prisiekė Lietuvos Respublikai.

Parlamento rūmai šiomis valandomis primena Smolnį – smėlio maišais, baldais, kitais sunkiais rakandais užgrioztas vestibiulis, įėjimai bei patalpų angos. Visa tai liudija, kad 1940 m. kapituliacija nepasikartos. Suprantama, pasipriešinimas būtų labai skaudus ir tik simbolinis, o “nugalėtojai” vėl imtų piktai priekaištauti, esą žūti visiškai “neapsimokėjo” – baigtis vis vien aiški.

Kadaise filosofas Juozas Girnius rašė: “Savaime aišku, kad mirti niekada “neapsimoka”. Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl, užuot arogantiškai svarstinėjus tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojasi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti”.

Lietuvos Respublikos vadovybė informavo visuomenę, kad [1991 m.] sausio 8, 9 ir 10 dienomis yra suplanuotos akcijos prieš teisėtą Lietuvos valdžią. Latvijoje pulkininkas Alksnis formulavo tai labai atvirai: bus pasinaudota kainų pakėlimu, o Lietuva taps pirmąja auka. Vėliau scenarijus pasikartos Latvijoje ir Estijoje.

Iš tiesų scenarijus buvo vykdomas, bet ne itin sėkmingai. Kai nepavyko sukelti įspūdžio, kad gyventojai yra nepatenkinti valdžia ir reikalauja ją pašalinti, agresorius ginklu puolė beginklius, dainuojančius ir skanduojančius žmones, traiškė juos tankų vikšrais, kirto automatų salvėmis...

Pakartotinė Lietuvos ir turbūt Latvijos bei Estijos okupacija sinchronizuojama su bręstančiu karu Artimuosiuose Rytuose. Rytoj, sausio 15-ąją, baigiasi Jungtinių Tautų ultimatumas Irakui. Ar bepastebės kas kraujuojančius Baltijos kraštus, kai šimtai gyvybių bus aukojama arabų dykumose? O jei ir pastebės, tai greta anos tragedijos ar bus galima tikėtis bent politinės paramos?

Į Vakarų žurnalistės klausimą, ar nuvylė Vakarų laikysena Lietuvos atžvilgiu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis atsakė neslėpdamas kartaus sarkazmo: “Ne, aš jais žaviuosi. Žaviuosi jų principingumu, tiesumu, solidarumu ir ištikimybe idealams, kuriems jie tariasi atstovaują”.

Esame “vienų vieni” prieš nežabotą jėgą, kaip ir prieš pusę amžiaus, kada ta pati galybė užgniaužė mūsų valstybingumą, kada vėliau likome priešintis prievartai ir neteisybei miške...

Teisus Juozas Brazaitis: “Keitėsi pasipriešinimo žmonės ir organizacijos. Keitėsi pasipriešinimo formos bei metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas aštriausiai reiškėsi ar tebesireiškia. Nepakitusi betgi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai; dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gintis nuo smurtu primesto svetimo gyvenimo turinio ir stiliaus, pasiryžimą gyventi ir kurti savitai, lietuviškai”.

Kokia grėsmė yra pakibusi virš Lietuvos, o kartu ir virš kitų Sovietų Sąjungos tautų, gal net Europos, pasaulio, šią akimirką nesame pajėgūs įvertinti. Galimas daiktas, jog įvykiai Lietuvoje – tai tik karinio perversmo visoje Sovietijoje pradžia. To perversmo, apie kurį dar Kalėdų išvakarėse pasitraukdamas iš pareigų įspėjo E. Ševardnadzė. Šį vakarą į Vilnių atvyko generolas V. Varenikovas, su kurio vardu susijusios ne vienos tautos tragedijos ir didelės nelaimės. Ir tai vargu ar žada mums ką nors gero.

Betgi yra ir viltingų ženklų. Užgrobus Vilniaus televiziją, štai jau 44 valandas be perstojo veikia Kauno televizija. Jos programą mato visa Lietuva, išskyrus Vilniaus kraštą. Tebėra neužimta stipri retransliacijos stotis Sitkūnuose netoli Kauno, kurios dėka girdime balsą ir iš parlamento rūmų. Iki šiol veikia telefono tinklai. Nors Spaudos rūmai ir užgrobti, greitai persiorientuota ir kai kuriuos laikraščius imta spausdinti kitose Vilniaus ir Kauno spaustuvėse.

Teisėta Lietuvos valdžia nėra atkirsta nuo visuomenės, ji vis dar kontroliuoja padėtį, turi priemonių informuoti visuomenę. Vilniuje šiuo metu dirba apie 70 Vakarų žurnalistų. Jiems leista pasilikti, nors blokados metu visi buvo išprašyti.

Pagaliau SSSR parlamentinės komisijos atvykimas, B. Jelcino ryžtingi žingsniai ir pareiškimai, Rusijos žmonių greita reakcija teikia vilties. Žinoma, jeigu visa tai nėra, kaip jau minėjome, didelio plano – karinio perversmo visoje Sovietų Sąjungoje pradžia.

Kiekvienu atveju gyvenimas patvirtina geografijos profesoriaus Kazio Pakšto įžvalgą: Lietuva yra kraštas, kuriame labai pavojinga gyventi.

Kaunas, 1991 m. sausio 14 d.

Skelbta "Šiaurės Atėnai" 1991 m. sausio 19 d.

Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 5112825048978055518

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item