Trys Karaliai arba Viešpaties Apsireiškimo šventė (sausio 6 d.)

Epifanija, kuri, kaip pastebi šv. Augustinas, graikų kalboje reiškia pasirodymą ar apsireiškimą, y...


Epifanija, kuri, kaip pastebi šv. Augustinas, graikų kalboje reiškia pasirodymą ar apsireiškimą, yra šventė, skirta pagerbti Jėzaus Kristaus apsireiškimą magams arba išminčiams, kurie ypatingu Visagalio Dievo įkvėpimu netrukus po Kristaus gimimo atvyko Jo pagarbinti ir atnešti dovanų. Kiti du mūsų Viešpaties apsireiškimai, kuriuos Bažnyčia švenčia šią dieną ‒ tai Jo krikštas, kai Šventoji Dvasia regimai nusileido ant Jo kaip balandis ir tuo pat metu iš Dangaus pasigirdo balsas: „Tai yra Mano mylimiausias Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mt 3, 17); ir Jo dieviškos galios pasireiškimas Kanos vestuvėse, kai Jis padarė savo pirmąjį stebuklą, paversdamas vandenį vynu ir tuo apreikšdamas savo šlovę mokiniams. Taigi priežasčių yra daug, kodėl ši šventė turėtų sulaukti daugiau nei paprasto dėmesio ir pagarbos; ypač iš mūsų, pagonių, kurie išminčių, mūsų pirmtakų, asmenyje, buvome pašaukti įtikėti ir pagarbinti tikrąjį Dievą. 

Niekas taip neparodo šio gailestingumo, kaip apgailėtinas žmonijos išsigimimas. Šis sugedimas buvo toks didžiulis, jog joks gyvis nebuvo laikomas tokiu niekingu, kad nebūtų garbinamas kaip dievas, ir jokia yda nebuvo laikoma tokia pasibjaurėtina, kad jos neprimestų tų tamsių laikų religija, kaip sakoma šv. Rašte. Bausdamas žmones už atsimetimą nuo Jo į stabmeldystę, Dievas atidavė juos gėdingiausioms aistroms, kaip detaliai aprašo apaštalas: „...jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi...“ (Rom 1, 29‒31) Tokie buvo daugelis mūsų pagoniškų protėvių ir tokie mes būtume buvę, jeigu ne maloningas ir veiksmingas Dievo kvietimas į tikrąjį tikėjimą.

Pagonių pašaukimas buvo aiškiausiai išpranašautas prieš daugelį amžių. Dovydas ir Izaijas daug kartų pranašavo apie šio įvykio svarbą. Panašiai kalbėjo ir kiti pranašai. Tačiau tų pranašysčių išsipildymas buvo atidėtas iki Mesijo laikų. Jam, Dievo Sūnui, turinčiam vieną prigimtį su Tėvu, Amžinasis Tėvas pažadėjo, kad Jis bus visų tautų paveldėtojas (Ps 2, 8). Jis, gimęs būti viso pasaulio dvasiniu karaliumi ir atėjęs išganyti visų žmonių, apreikš savo atėjimą „jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti“, tai yra tiek pagonims, tiek žydams. Jam gimus, angelai buvo pasiųsti žydams, atstovaujamiems neturtingų piemenų, o žvaigždė buvo tas dieviškas pasiuntinys, kuris šią svarbią žinią pranešė pagonims iš Rytų; sutinkamai su Balaamo pranašyste, pagal kurią ji reiškė Mesijo atėjimą.

Kvietimui į Betliejų pagerbti Pasaulio Atpirkėją pakluso keletas pagonių, kuriuos šv. Raštas vadina magais arba išminčiais; tačiau jis nutyli jų skaičių. Bendra šv. Leono, Cezarijaus, Bedos ir kitų nuomone, jų buvo trys. Tai palyginti labai mažai, nes daugelis kitų ne blogiau nei išminčiai matė tą žvaigždę, bet nekreipė dėmesio į šį Dangaus balsą; jie žavėjosi jos nepaprasta šviesa, bet nusikalstamai nesuprato jos dieviško kvietimo arba, pavergti aistrų ir savimeilės, užkietino savo širdis jos išganingam poveikiui. Taip pat ir krikščionys dėl tų pačių priežasčių nebegirdi dieviškosios malonės balso savo širdyse, ir tokia daugybė užkietina jai savo širdis, kad, nepaisant kvietimo, malonių ir paslapčių, veikiančių jų naudai, tenka bijoti, jog netgi jų tarpe daug yra pašauktų, bet maža išrinktų. Taip nutiko žydams, kurių dauguma, kaip sako šv. Paulius, Dievas nebuvo patenkintas.

Kaip skirtingai elgėsi išminčiai! Užuot pasidavę savimeilei arba pasekę minios ir daugelio tariamai dorų žmonių pavyzdžiu, jie, vos tik išvydę dieviškąjį pasiuntinį, neprieštaraudami leidosi į kelionę ieškoti savo sielos Atpirkėjo. Įtikinti žvaigždės, kalbėjusios jų akims, ir vidinės malonės, kalbėjusios jų širdims, kad yra šaukiami paties dangaus, jie, atmetę visokius pasaulietiškus pasitarimus, žmogiškus samprotavimus ir atidėliojimus, viską pavedė Dievo valiai. Nei nebaigti reikalai, nei rūpestis savo karalystėmis ar šeimomis, nei ilgos, varginančios kelionės per dykumas ir beveik nepereinamus kalnus sunkumai ir pavojai, nei nepalankiausias metų laikas, nei kelionė per šalį, visais laikais garsėjusią plėšikais – nė vienas iš šių dalykų, kaip ir daug kitų klaidingų pasaulietiškos išminties ir sumanumo argumentų, kurių, be jokios abejonės, griebėsi jų patarėjai bei pavaldiniai ir dar labiau sustiprino sielų priešas, neįtikino jų atsisakyti ar atidėti kelionės. Visos šios kliūtys pasirodė jiems nevertos nė menkiausio dėmesio, kai Dievas šaukia. Jie gerai žinojo, kad paniekinus tokią didžiulę malonę ji gali būti amžinai prarasta. Kokią gėdą jų veiklus ir drąsus uolumas užtraukia mūsų tingumui ir bailumui!

Išminčiams atėjus paskui žvaigždę į Jeruzalę ar netoli jos, žvaigždė pranyksta: todėl jie pagrįstai mano pabaigę kelionę ir jau greitai patirsią palaimą, regėdami naujai gimusį karalių! Jie tikėjosi, kad, įžengę į karališkąjį miestą, kiekvienoje gatvėje ir už kiekvieno kampo girdės laimingų žmonių sveikinimo šūksnius ir lengvai sužinos kelią į karališkuosius rūmus, kuriuos amžiams išgarsino jų karaliaus ir Atpirkėjo gimimas. Bet su didžia nuostaba jie pamato, kad čia nėra nė menkiausio tokių iškilmių ženklo. Dvaras su miestu ir toliau ramiai gyvena, ieškodami malonumų ir naudos. Ką darys pavargę keliauninkai, atsidūrę tokioje netikėtoje padėtyje? Jeigu magai būtų vadovavęsi žmogiškąja išmintimi, jie iš nusivylimo būtų atsisakę savo tikslo ir tylomis pasišalinę, kad išsaugotų savo gerą vardą, išvengtų gyventojų pajuokos ir pavydžiausio tirono, jau pagarsėjusio kraugeriškumu, pykčio. Tačiau tikrai dorybei išmėginimai tėra proga pasiekti šlovingiausių pergalių. Tariamai apleisti Dievo ir netekę stebuklingo vedlio, jie turi remtis įprastomis informacijos priemonėmis. Tvirtai apsisprendę sekti dievišku kvietimu ir nebijodami pavojaus, su vienodu pasitikėjimu ir nusižeminimu jie apklausinėja miesto gyventojus ir teiraujasi paties Erodo rūmuose, kur yra gimusis žydų karalius. Ar jų elgesys nemoko mūsų iškilus visokiems dvasiniams sunkumams kreiptis į tuos, kuriuos Dievas paskyrė mūsų dvasiniais vadovais, ir prašyti jų patarimo bei vadovavimo? Turime paklusti jiems, kad Dievas galėtų vesti mus pas Save, kaip Jis vedė išminčius į Betliejų, vadovaujant žydų sinagogos kunigams.

Remdamasi Jokūbo ir Danielio pranašystėmis, visa žydų tauta karščiausiai laukė žmonių tarpe pasirodant Mesijo. Kadangi jo gimimo vieta taip pat buvo išpranašauta, išminčiai, tarpininkaujant Erodui, iš Aukščiausios žydų tarybos greitai sužinojo, kad Betliejus yra ta vieta, kurią išgarsins Mesijo gimimas, kaip prieš kelis šimtus metų nurodė pranašas Mikėjas. Koks mielas ir garbintinas Dievo apvaizdos elgesys! Jis moko šventuosius pažinti Jo Valią, kurią Jis apreiškia bedieviškų kunigų lūpomis, ir suteikia pagonims priemonių papeikti ir sugėdinti žydus už jų aklumą. Bet malonės nepasiekia kūniškų ir užkietėjusių sielų. Erodas karaliavo jau virš trisdešimt metų, jis buvo žiaurus, ambicingas, gudrus ir veidmainiškas išsigimėlis. Senatvė ir liga ypač suerzino jo pavydų protą. Jis nieko taip nebijojo, kaip Mesijo pasirodymo, mat daugelis Jo laukė kaip žemiško kunigaikščio, ir valdovas negalėjo apie jį galvoti kitaip, kaip tik apie varžovą ir pretendentą į savo sostą. Tad nenuostabu, kad jį pritrenkė naujiena apie Mesijo gimimą. Taip pat ir visa Jeruzalė, užuot apsidžiaugusi gerąja naujiena, kartu su juo buvo sunerimusi ir sutrikusi. Mes bjaurimės jų niekingumu, bet ar mūsų, esančių toli nuo rūmų, pražūtingai neveikia žmonių pagarba, prieštaraujanti mūsų pareigai? Erodo pavyzdys rodo, koks aklas ir kvailas yra garbės troškimas. Dieviškasis kūdikis atėjo ne atimti iš Erodo jo žemiškos karalystės, bet duoti jam amžinąją ir išmokyti jį šventai niekinti visą pasaulietišką pompastiką ir didybę. Kokia beprasmė ir ekstravagantiška kvailystė ‒ regzti planus, nukreiptus prieš patį Dievą, kuris sugėdina pasaulio išmintį, sugriauna tuščius žmonių sumanymus ir išjuokia jų darbus! Ar šiais laikais nėra erodų, žmonių, kurie savo širdyse yra dvasinės Kristaus karalystės priešai?

Tironas, norėdamas atremti tariamai jam gresiantį pavojų, imasi savo įprastų suktybių: gudrumo ir veidmainystės. Jis apsimeta ne mažiau karštai trokštąs pagerbti naujai gimusį karalių ir paslepia savo bedievišką ketinimą atimti jam gyvybę po palankia dingstimi pačiam vykti jo pagarbinti. Todėl išklausinėjęs apie laiką, kada išminčiai pirmą kartą pamatė žvaigždę, ir griežtai prisakęs jiems grįžti ir pranešti, kur rasti kūdikį, jis leidžia jiems vykti į aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų nurodytą vietą. Erodas tada buvo prie mirties, bet, kaip žmogus gyvena, taip ir miršta. Artėjanti amžinybė retai kada išganingai paveikia nepataisomus nusidėjėlius, retai kada sukelia tikrą ir nuoširdų jų širdžių pasikeitimą.

Išminčiai noriai paklauso Sinedriono patarimo, nors žydų vadovai menkai tepadrąsina juos savo pavyzdžiu: mat nė vienas kunigas ar Rašto aiškintojas nesutinka prie jų prisidėti ir drauge ieškoti, idant tinkamai pagerbtų savo karalių. Religijos tiesos ir principai nepriklauso nuo juos skelbiančiųjų dorovės, jie kyla iš aukštesnio šaltinio, iš Paties Dievo išminties ir teisingumo. Todėl, kai žinia neabejotinai ateina iš Dievo, ją mums perduodančio asmens nusižengimai negali pateisinti mūsų nepaklusnumo. Kita vertus, tikslus ir greitas paklusimas yra geresnis mūsų tikėjimo į Dievą ir pasitikėjimo Juo įrodymas ir dar labiau paskatina Jį ypatingai mus globoti ir ginti, kaip ir atsitiko išminčiams. Vos tik šie paliko Jeruzalę, Dievas, idant sužadintų juose didesnį tikėjimą bei uolumą ir vestų juos toliau, panoro vėl parodyti jiems žvaigždę, kurią jie buvo matę Rytuose. Ji rodė jiems kelią, kol nuvedė į vietą, kur jie turėjo pamatyti ir pagarbinti savo Dievą ir Išganytoją. Čia ji sustojo arba galbūt nusileido, o tai jos nebylia kalba reiškė: „Čia jūs rasite ką tik gimusį karalių“. Šventi vyrai su tvirtu ir pastoviu tikėjimu, apimti dvasinio džiaugsmo, įėjo į vargingą namelį, kuris šiuo gimimu tapo šlovingesnis negu ištaigingiausi rūmai visatoje, ir, atradę kūdikį su motina, parpuolę jį pagarbino ir išliejo jam giliausius šlovinimo, dėkojimo ir visiško pasiaukojimo jausmus. Užuot nustebintas vietos skurdumo ir nekarališkos kūdikio išvaizdos, išminčių tikėjimas tik auga ir stiprėja susidūręs su kliūtimis, kurios, žmogiškai kalbant, turėtų jį užgesinti. Šis tikėjimas patraukia jų protą, prasiskverbia pro skurdo, kūdikystės, silpnumo ir nusižeminimo uždangą; jis priverčia juos pulti ant žemės ir jaustis nevertais pakelti akis į šią žvaigždę, į šį Jokūbo Dievą. Regėdami Jį taip pasislėpusį, jie išpažįsta Jį esant vienintelį ir amžinąjį Dievą. Jie pripažįsta begalinį Jo gerumą tampant žmogumi, ir begalinį žmonijos skurdą, kuriam pašalinti prireikė tokio didelio Galybių Viešpaties nusižeminimo.

Šv. Leonas taip kalba apie išminčių tikėjimą ir atsidavimą: „Kai žvaigždė nuvedė juos pagarbinti Jėzaus, jie nerado Jo, įsakinėjančio velniams ar prikeliančio numirusiųjų, grąžinančio regėjimą akliesiems, kalbą nebyliams arba atliekančio kokius nors dieviškus veiksmus. Jie rado tylų kūdikį, globojamą rūpestingos motinos, nerodantį jokio galybės ženklo, tik nusižeminimo stebuklą.“ Kur mes rasime tokį tikėjimą Izraelyje – turiu omenyje, mūsų dienų krikščionių tarpe? Apšviesti tikėjimo, išminčiai suprato, jog Mesijas atėjo ne suteikti mums žemiškų turtų, o susilpninti mūsų meilę jiems ir sutramdyti mūsų puikybę. Jie jau buvo išmokę Kristaus įstatymų ir persismelkę Jo dvasia, o krikščionys dažniausiai būna jai tokie svetimi ir taip atsidavę pasauliui bei jo sugedusiems principams, jog gėdijasi skurdo ir pažeminimo ir nepriima į savo širdį Jėzaus Kristaus nusižeminimo ir kryžiaus. Savo veiksmais tokie krikščionys tarsi šaukia kartu su anais Evangelijos palyginimo žmonėmis: „Mes nenorime, kad šitas mums valdytų.“ (Lk 19, 14) Jų priešingas elgesys parodo, ką jie būtų pagalvoję apie Kristų ir jo kuklų pasirodymą Betliejuje.

Magai, sekdami Rytų papročiu, pagal kurį prie didžių valdovų nesiartinama be dovanų, kaip pagarbos ženklą atnešė Jėzui tai, ką vertingiausio galėjo duoti jų šalis ‒ aukso, smilkalų ir miros. Auksas yra Jo karališkos valdžios pripažinimas, smilkalai ‒ Jo dievystės išpažinimas, o mira ‒ liudijimas, kad Jis tapo žmogumi dėl pasaulio atpirkimo. Bet dar mielesnės dovanos buvo šventi jų sielų jausmai: karšta meilė, išreikšta auksu, atsidavimas, pavaizduotas smilkalais ir besąlygiškas pasiaukojimas, parodytas mira. Dieviškasis karalius, be abejo, gausiai atlygino jiems už jų dosnumą daug tobulesnėmis dvasinėmis Savo malonės dovanomis. Su tokiais pat meilės, šlovinimo, dėkingumo, gailesčio ir nusižeminimo jausmais mes turėtume dažnai ir ypač per šią šventę savo dvasia artintis prie kūdikėlio Jėzaus, leisdami Jam būti mielu mūsų širdžių, prieš tai nuplautų nuoširdžios atgailos ašaromis, valdovu.

Šventiesiems karaliams ruošiantis grįžti į namus, Dievas, matydamas Erodo veidmainystę ir piktus kėslus, ypatingais ženklais pakeitė jų nusistatymą grįžti į Jeruzalę ir pranešti visiems, kur galima rasti dieviškąjį kūdikį. Taigi, iki galo parodydami savo ištikimybę ir padidindami savo sielose pašvenčiamąją malonę, jie negrįžo į Erodo rūmus, bet, palikę savo širdis pas vaikelį Išganytoją, jie išvyko į savo šalis kitu keliu. Panašiai ir mes, jeigu norime išsaugoti mums suteiktąsias malones, turime nuo šios dienos pasiryžti neturėti ryšių su nuodėmingu pasauliu, nesutaikomu Jėzaus Kristaus priešu, bet eiti kitu keliu, tuo, kurį mums nurodo išganingos Evangelijos tiesos. Tvirtai pasitikėdami Jo malone ir nuopelnais, mes saugiai atvyksime į dangiškąją šalį.

Neabejotina, kad šventieji išminčiai visą likusį gyvenimą praleido karštai tarnaudami Dievui. Šv. Jonas Auksaburnis Mato evangelijos komentare sako, kad vėliau Persijoje juos pakrikštijo šv. apaštalas Tomas, ir jie ėmė skelbti Evangeliją. Kalbama, kad valdant pirmiesiems krikščionių imperatoriams jų kūnai buvo perkelti į Konstantinopolį. Iš ten jie buvo pervežti į Milaną. Miesto dominikonų bažnyčioje galima pamatyti vietą, kur jie buvo laikomi. XII a. imperatorius Frydrichas Barbarosa užėmęs Milaną privertė perkelti juos į Kelną Vokietijoje.

Iš kun. Albano Butlerio knygos "Šventųjų gyvenimai" 

Šaltinis: www.fsspx.lt

Susiję straipsniai

Religija 8303219678467097780

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item