Šv. Alfonsas Liguoris. Tikėjimas (I)

„Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ ‒ Jn 8, 12 Tikėjimas yra Dievo s...



„Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“

‒ Jn 8, 12


Tikėjimas yra Dievo suteikta dorybė, kuriai padedant žmogus, remdamasis Dievo autoritetu, tiki tuo, ką Jis yra apreiškęs ir per savo šventąją Bažnyčią moko. Šv. Pauliaus žodžiais, „tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Tikėjimas iš tiesų yra to, ko viliamės, laidas, t. y. mūsų vilties pagrindas, nes be tikėjimo viltis negali egzistuoti. Taip pat tikėjimas yra neregimosios tikrovės įrodymas.

Galima sakyti, kad mūsų šventasis tikėjimas turi dvi puses: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesioji pusė ‒ tai jo patikimumo ženklai, be jokios abejonės užtikrinantys mus, kad mūsų tikėjimas yra vienintelis teisingas. Tamsioji jo pusė ‒ tai pačios tikėjimo tiesos, pridengtos nuo mūsų akių paslapties šydu. Mūsų tikėjimo teisingumo įrodymai yra tokie aiškūs, kad, kaip sako Piko dela Mirandola , tik beprotis gali atsisakyti jais patikėti. „Tavo liudijimai labai tikėtini“, ‒ sako Psalmininkas (Ps 92, 5). Todėl netikintieji negalės pasiteisinti, kodėl atsisakė palenkti savo protą mūsų šventojo tikėjimo mokymui. „Kas netiki, jau yra nuteistas“, ‒ sako Dieviškasis Išganytojas (Jn 3, 18). Kita vertus, Dievas norėjo mūsų tikėjimo tiesas palikti pritemdytas, kad jomis tikėdami galėtume įgyti nuopelnų. Iš to, kas pasakyta, plaukia išvada, kad tikėjimas suteikia mums žinojimą, savo kilnumu viršijantį bet kokias mokslo tiesas. „Iš tikrųjų, ‒ sušunka Jobas, ‒ Dievas yra didis, pranoksta mūsų žinojimą.“ (Job 36, 26)

Mūsų šventasis tikėjimas yra nenusakomos vertės lobis, nes, pirmiausia, su juo mes gauname dieviškąją šviesą, saugiai vedančią mus keliu į dangų. Tai, ką suvokiame pojūčiais ar suprantame protu, dažnai mus nuveda klaidingais takais. O tikėjimo tiesos, priešingai, yra apreikštos Dievo, kuris negali nei pats klysti, nei kitų klaidinti.

Antra, tikėjimas suteikia mums puikią progą išreikšti savo pagarbą Dievui. Pats teisingumas reikalauja, kad mes Dievui palenktume savo valią, laikydamiesi Jo šventojo įstatymo, ir savo protą, tikėdami Jo neklaidingu žodžiu. Jeigu žmogus tikėtų tik tuo, ką mato ir supranta, ar šitaip jis teiktų deramą pagarbą Dievui? Žinoma, ne. Tačiau mes be jokios abejonės parodome pagarbą Dievui priimdami kaip tikra tai, ką Jis yra apreiškęs, nors to nematome ir nesuvokiame, ir tikėdami ne todėl, kad tai suprantame, o todėl, kad Dievas tai apreiškė.

Trečia, tikėjimas suteikia mums gausių nuopelnų šaltinį. Jeigu tikėjimo tiesos būtų tokios aiškios ir suprantamos, kad mūsų protas negalėtų su jomis nesutikti, jas pripažinti nebūtų nuopelninga, nes tikėjimas įgyja nuopelnų tik tada, kai mes laisvai, niekieno neverčiami priimame pateiktas tiesas. Šv. Grigalius Didysis šį principą išreiškia tokiais žodžiais: „Tikėjimas praranda nuopelną, kai tik žmogaus protas randa įrodymą.“ Mūsų garbingasis Išganytojas giria tuos, kurie priima tikėjimo tiesas negalėdami jų suprasti: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29)

Mūsų skydas ir apsauga

Tikėjimas taip pat saugo mus nuo išganymo priešų. Šv. Jonas sako: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4) Dievas mus sukūrė tam, kad darbuotumėmės savo sielos išganymui ir taptume šventi. „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“, ‒ sako Apaštalas (1 Tes 4, 3). Į šį tikslą turi būti nukreiptos visos mūsų pastangos, o tikėjimas padeda mums nugalėti visas kliūtis, trukdančias pasiekti mūsų tikslą. Tos kliūtys ‒ tai nepalanki žmonių nuomonė, netvarkingi kūno geismai, pragaro pagundos ir t. t. Žinoma, velnias yra labai galingas ir savo gundymais mėgina mus įbauginti, bet tvirto tikėjimo žmogus atmuša visus jo puolimus. „Jūsų priešas velnias, ‒ sako šv. Petras, ‒ kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu.“ (1 Pt 5, 8‒9) Šv. Paulius rašo panašiai: „O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles.“ (Ef 6, 16) Kaip skydas apsaugo kūną nuo priešo strėlių, taip tikėjimas gina sielą nuo pragaro puolimo.

„Mano teisusis gyvens tikėjimu“, ‒ sako Šventasis Raštas (Žyd 10, 38); kitaip tariant, tikėjimu jis savo sieloje išsaugos malonės gyvenimą. Tikėjimui nusilpus dorybė atsiduria pavojuje; o jam išnykus dorybė pasitraukia kartu su juo. Todėl, kai mus puola išdidumo, geidulingumo ar kitokios pagundos, turime nedelsdami apsiginkluoti šventojo tikėjimo principais. Turime nukreipti savo sielos akis į visur esantį Dievą arba pagalvoti apie liūdnas nuodėmės pasekmes, arba apie ataskaitą, kurią privalėsime pateikti Paskutiniojo teismo dieną, ir bausmę, tenkančią nusidėjėliui per visą amžinybę. Tačiau visų pirma turime prisiminti šventojo tikėjimo tiesą, kad tas, kuris pagundose šaukiasi Dievo, jas tikrai nugalės. „Šaukiausi Viešpaties, ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų“, ‒ sako Dovydas (Ps. 18, 4)

Pagaliau tikėjimas padeda mums išsaugoti širdies ramybę išbandymų ir sunkumų metu, nes, kad ir su kokiais gyvenimo kryžiais susidurtume, tikėjimas mus užtikrina, jog kantrybė ir atsidavimas Dievo valiai pelnys mums amžiną džiaugsmą. Šv. Apaštalas Petras yra pasakęs: „Tikėdami jį [Kristų], nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą.“ (1 Pt 1, 8‒9)

Todėl iš širdies dėkokime Dievui už tai, kad Jis suteikė mums neįkainojamą tikėjimo dovaną. Šv. Pranciškus Salezas kartą yra pasakęs: „O, Dieve, kiek daug ir kokios didžios yra dovanos, kurias Tu esi man suteikęs! Tačiau kaip sugebėsiu atsidėkoti už tai, kad davei man šventojo tikėjimo šviesą?“ Arba: „Mūsų šventojo tikėjimo kilnumas yra toks didis, kad aš mielai atiduočiau už jį savo gyvybę.“ Šv. Teresę taip guodė mintis, jog ji priklauso šventajai Katalikų Bažnyčiai, kad savo mirties valandą nesiliovė kartoti: „Aš esu Šventosios Bažnyčios vaikas, Šventosios Bažnyčios vaikas.“ Taigi nuolat dėkokime Dievui už šią nuostabią malonę ir visuomet prisiminkime Psalmininko žodžius: „To jis nepadarė jokiai kitai tautai.“ (Ps 147, 20)

Proto paklusimas

Dievas nori, jog mes savo protą naudotume tam, kad įsitikintume, jog tai Jis mums kalba, o ne tam, kad suprastume viską, kuo tikėti Jis mūsų prašo.

Protas mus tarsi paima už rankos ir nuveda į tikėjimo šventovę, bet pats lieka stovėti prie slenksčio. Kai tik įsitikiname, jog tiesos, kuriomis mus prašoma tikėti, iš tikrųjų ateina iš Dievo, privalome priversti savo protą joms paklusti ir dėl Dievo žodžio pripažinti jas tikromis, net jeigu negalime jų suprasti. Tai yra tas vaikams būdingas nuolankus paprastumas, kurį mini šv. Petras: „Lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui.“ (1 Pt 2, 2)

Tikėjimas neprieštarauja protui

Nors šventojo tikėjimo paslaptys neprieštarauja protui, jos viršija jo suvokimo galią; todėl beprasmiška mėginti jas suprasti. „Tikėjimas, ‒ sako šv. Augustinas, ‒ būdingas ne išdidiems, o nuolankiesiems.“ Tam, kas yra iš tiesų nuolankus, niekada nebūna sunku tikėti. Šv. Teresė yra pasakiusi: „Velniui niekada nėra pasisekę sugundyti mane prieš tikėjimą. Man netgi atrodo, kad, kuo mažiau suprantu tikėjimo tiesas, tuo labiau joms pritariu.“

Jeigu piktoji dvasia gundo tave suabejoti kuria nors mūsų šventojo tikėjimo tiesa, nekreipk dėmesio į velnio rodomus keblumus, bet nedelsdamas sužadink tikėjimo aktą ir pareikšk Dievui, jog esi pasiryžęs atiduoti netgi savo gyvybę už šventojo tikėjimo tiesas. Šv. Liudvikas, Prancūzijos karalius, pasakoja, kad vieną mokytą teologą kartą užpuolė stiprios pagundos suabejoti tikruoju Jėzaus Kristaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Jis kreipėsi į Paryžiaus vyskupą, papasakojo jam apie savo rūpestį ir su ašaromis akyse paprašė jo pagalbos. Vyskupas tik paklausė, ar žemėje yra kas nors, kas galėtų priversti jį išsižadėti savo tikėjimo. Teologas pareiškė, kad niekas pasaulyje nepriverstų jo padaryti tokį didžiulį nusikaltimą. Tuomet vyskupas nuramino jį užtikrindamas, kad kantriai iškęsdamas savo pagundą jis sulauks didelio gėrio.

Kartą, kai šv. Pranciškus Salezas sunkiai susirgo, jį ėmė kankinti siaubingos abejonės dėl Švč. Sakramento. Tačiau šventasis nė akimirkai neįsitraukė į ginčus su velniu, o kovojo prieš jį ir nugalėjo jį šventuoju Jėzaus vardu. Kai būsi panašiai gundomas, nuolankiai palenk savo protą Apreiškimo tiesoms, paklusk Šventosios Bažnyčios mokymui ir smok gundytojui jo paties ginklu, karštai pareikšdamas, jog esi pasirengęs tūkstantį kartų mirti už savo šventąjį tikėjimą. Šitaip elgdamasis, tu gausių nuopelnų šaltiniu paversi tai, ką šėtonas buvo numatęs tavo pražūčiai. Dažnai atsigręžk į mūsų Dieviškąjį Išganytoją ir kreipkis į jį apaštalų žodžiais: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ (Lk 17, 5)

Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad toms tiesoms, kurios viršija mūsų suvokimo galią, mes turime pajungti savo intelektą ir, šv. Pauliaus žodžiais, „paimti nelaisvėn savo protą, kad paklustų Kristui.“ (2 Kor 10, 5)

Žinoma, tai nekliudo mums apmąstyti mūsų šventosios religijos teisingumo įrodymų. Priešingai, Dievas nori, kad mes naudotume prigimtines savo proto galias siekdami įsitikinti mūsų tikėjimo pagrįstumu. Padedami šio įsitikinimo ir Dievo malonės, mes tvirčiau laikysimės viso to, ką Šventoji Bažnyčia pateikia mums tikėti. Kaip jau minėjome anksčiau, mūsų šventoji religija yra taip aiškiai pagrįsta svariais ir patikimais įrodymais, jog bet kuris sveiko proto žmogus turi jais patikėti. Trumpai aptarsime kai kuriuos iš šių įrodymų.

Bus daugiau.

Šaltinis: www.fsspx.lt

Susiję straipsniai

Šv. Alfonsas Liguoris 4616079390570066523

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item