Šimtai tūkstančių „Žygyje už gyvybę“: didžiausia žmogaus teisių eisena pasaulyje

42-asis metinis Žygis už gyvybę startavo ketvirtadienį (sausio 22) Vašingtone, JAV, neįprastai šiltą dieną po saulėtu dangumi šimtams tūkstančių už gyvybę kovojančių aktyvistų susirinkus paklausyti politikų ir judėjimo lyderių kalbų. Organizatorių skaičiavimu, demonstracijoje dalyvavo per 300 000 žmonių. 

Mitingo pradžioje susirinkusiuosius palaimino Luisvilio arkivyskupas Josephas Kurtzas. Stovėdamas priekyje gausaus katalikų ir ortodoksų dvasininkų būrio, arkivyskupas kvietė žmones maldai, prašydamas Dievą laiminti žygį. 

Po palaiminimo Žygiui už gyvybę pirmininkaujantis Patrickas Kelly`is pasveikino dalyvius, atkreipdamas dėmesį į sambūryje besiliejančią jaunystę. „Kai žvelgiu į tokią gausią minią, matau, jog srovė Amerikoje keičia kryptį, – kalbėjo Kelly`is. – Žygis už gyvybę kasmet vis gausesnis ir jaunesnis.“ 

„Istorija mūsų pusėje, – tęsė Kelly`is, – nes ji visuomet pusėje tų, kurie kaunasi už žmogaus orumą ir žmogaus gyvybę.“ Jis pridūrė, jog po keturių dešimtmečių Žygis už gyvybę „tapo didžiausia žmogaus teisių eisena pasaulyje.“

Judėjimo „Žygis už gyvybę“ prezidentė Jeanne Monahan Mancini padėkojo piligrimams, susirinkusiems iš įvairiausių Amerikos ir pasaulio vietų, pažymėdama, jog šiųmetis žygio šūkis „Kiekviena gyvybė yra dovana“ yra skirtas atkreipti dėmesį į kūdikius, kuriems dar prenatalinėje fazėje diagnozuojamos įvairios negalios, pavyzdžiui, Dauno sindromas. Kūdikių su Dauno sindromu abortų skaičius gerokai didesnis nei įprastų nėštumų. 

„1,1 milijonas kūdikių per metus Amerikoje, arba vienas iš penkių kūdikių, tampa abortų aukomis kasmet. Jei kūdikiui nustatoma nelemta prenatalinė diagnozė, abortų rodiklis šokteli iki 85 proc.,“ – teigė J. Mancini. 

„Tiesa yra tokia, jog kiekviena gyvybė – dovana, nepaisant to, ji suvaržyta negalios ar ne. Būkime sąžiningi – mes visi turime negalių,“ – kalbėjo J. Mancini. – „Vienos iš jų labiau akivaizdžios nei kitos, bet nei vienas nėra tobulas.“

Pabrėždama socialinių tinklų įtaką, skleidžiant žinią apie kovą už gyvybę, J. Mancini paragino susirinkusiuosius išsitraukti telefonus ir nusifotografuoti bei paskelbti nuotrauką socialiniuose tinkluose. „Lai pasaulis žino,“ – kvietė J. Mancini.

„Kalbant apie socialinius tinklus, – pridūrė judėjimo prezidentė, – matyti, popiežiui irgi patinka „Žygis už gyvybę!“ Ji pasidalino Romos Katalikų pontifiko socialiniame tinkle Twitter paskelbta žinute: „Kiekviena gyvybė yra dovana. #MarchForLife“. 

Politikų sveikinimus žygio dalyviams pradėjo Respublikonų partijos narė Kathy McMorris-Rogers, vadovaujanti Atstovų Rūmuose vykstantiems politikų pasitarimams dėl Dauno sindromo ir pati auginanti septynmetį sūnų su šiuo sindromu. „Toji papildoma chromosoma atnešė mūsų šeimai daug džiaugsmo, – kalbėjo McMorris-Rogers. – Cole‘as, mano sūnus, man naujai priminė kiekvienos žmogaus gyvybės vertę.“

„Aš didžiuojuosi, jog esu gyvybę ginanti politikė ir gyvybę ginanti mama,“ – sakė McMorris-Rogers, pridurdama, jog vėliau tą pačią dieną Atstovų Rūmuose bus svarstomas įstatymas, siekiantis, kad abortai nebūtų finansuojami iš mokesčių mokėtojų kišenės. Bet kokios subsidijos abortams iš mokesčių mokėtojų pinigų yra piliečių pasitikėjimo nepaisymas, teigė politikė. Kaip vėliau paaiškėjo, Atstovų rūmai 242 balsais „už“ ir 179 balsais „prieš“ palaikė šį projektą, kurį savo ruožtu pažadėjo vetuoti prezidentas Barackas Obama. 

McMorris-Rogers taip pat pakartojo įsipareigojimą siekti, jog Skausmą galinčio jausti negimusio vaiko apsaugos įstatymas būtų priimtas, nepaisant atsiradusios opozicijos pačioje Respublikonų partijoje. Jei šis įstatymas būtų priimtas, tai uždraustų beveik visus po 20-osios nėštumo savaitės padaromus abortus. Kartu įstatymas įtvirtintų nuostatas dėl sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų teisės elgtis pagal sąžinę. „Negimusio vaiko apsaugos įstatymas toks svarbus, nes jis pakeičia diskusijų dėl abortų kryptį, užtikrindamas, jog žmonės žinotų apie negimusio vaiko jaučiamą skausmą, tokį tikrą ir tokį neteisingą,“ – kalbėjo McMorris-Rogers.

Senatorius Timas Scottas pažadėjo, jog gyvybę ginančių įstatymų leidyboje Senatas stovės petys į petį su Atstovų Rūmais. Jis pasakojo susirinkusiesiems, jog būtent atsivertimas į krikščionybę paskatino iš tiesų suprasti žmogaus gyvybės vertę. Senatorius pasidalino istorija, kaip jam dar būnant smulkaus verslo savininku, jauna darbuotoja netikėtai pastojo. „Dariau, ką maniausi esant teisinga, ir nuvežiau ją į Krizinio nėštumo centrą,“ – pasakojo Scottas. Meilė ir parama, kurią ji ten patyrė, suteikė jėgų atsisakyti planuoto aborto ir pagimdyti dukrą. 

Chrisas Smithas iš Atstovų Rūmų kreipėsi į žmones, primindamas: „Mes turime nepaneigiamą pareigą nuo aborto smurto ginti silpniausius ir labiausiai pažeidžiamus.“ Jis pasmerkė siūlančiuosius abortą kūdikiams su negalia: „Prenatalinė diagnozė turėtų reikšti empatiją, rūpestį vaikui ir meilę, – kalbėjo Smithas, – o ne mirties nuosprendį.“

Politikas sveikino minią, kurioje vyravo jau šį tūkstantmetį gimusiųjų veidai, už entuziazmą ir pavadino susirinkusiuosius „kita Didžiąja Generacija“, pridurdamas, jog įstatymas dėl abortų nefinansavimo iš mokesčių mokėtojų pinigų bus priimtas „šią valandą“. „Šis įstatymas yra istorinis, – kalbėjo Smithas. – Jis užbaigs mūsų priverstinį bendrininkavimą, mūsų abortų finansavimą.“ 

Politikas taip pat pažymėjo, jog Obama melavo, sakydamas, jog naujasis sveikatos apsaugos planas nepareikalaus mokesčių mokėtojų pinigų abortams finansuoti. Jis pažadėjo nesustoti, kol iš „ObamaCare“ plano nebus pašalinti abortai, bei padaryti viską, kas įmanoma, idant Skausmą galinčio jausti negimusio vaiko apsaugos įstatymas būtų pristatytas balsavimui Atstovų Rūmuose, su sielvartu prisimindamas visų vėlyvame nėštumo tarpsnyje nužudomų vaikų agoniją, „pranokstančią mūsų baisiausius įsivaizdavimus.“

Dano Lipinski, vienintelio pasveikinti susirinkusiuosius atvykusio Demokratų partijos atstovo žodžius: „Aš iš Čikagos, aš Bears gerbėjas,  aš demokratas ir aš esu už gyvybę!“ – lydėjo griausmingos ovacijos. Lipinski teigė, jog žmogaus gyvybės gynimas yra klausimas, turintis suvienyti visų politinių ir religinių įsitikinimų žmones. „Visi turi sueiti draugėn gyvybei ginti, – kalbėjo Linpinski. – Moterys vertos daugiau nei aborto.“

Kolumbo riterių organizacijos vyresnysis Carlas Andersonas pažymėjo, jog dabar tinkamas metas gyvybę ginantiesiems veikti, nes apklausos rodo, kad 84 proc. amerikiečių nori reikšmingų abortų apribojimų, du trečdaliai mano, jog abortų skaičius per didelis, ir dauguma laiko abortą nemoraliu veiksmu.

„Joks propagandos kiekis nebegali užmaskuoti ar pakeisti skausmo, kurį kiekvieną dieną jaučia abortą patyrusios moterys,“ – kalbėjo Andersonas. Jis pridūrė, jog organizacija siekia aprūpinti ultragarso aparatais visus Krizinio nėštumo centrus. „Beveik kiekviena moteris, ultragarso pagalba pamačiusi savo kūdikį, renkasi gyvybę,“ – sakė Andersonas.

Beveik keturių šimtų motinystės namų tinklą vienijančios organizacijos „Marijos pastogė“ atstovė Kathleen Wilson pasakojo apie moteris, patiriančias savo mylimųjų ir šeimos narių spaudimą daryti abortą. Viena jų, Andžela, pastojo po siaubingo išprievartavimo. Jos draugai ir šeima ragino atsikratyti kūdikio, bet motinystės namuose suteikta pagalba nulėmė apsisprendimą gimdyti, „atnešusį tikrą džiaugsmą“. Wilson pasakojo Andželą dažnai klausiant: „Jei ne „Marijos pastogė“, ką būčiau dariusi?“ Daugybė moterų, anot Wilson, pagimdžiusių motinystės namuose, verkia, tačiau ne todėl, jog liūdėtų dėl kūdikio, o supratusios, kad artimiausi žmonės jų gyvenimuose nenorėjo šio brangiausio vaikelio gimimo.

Daktarė Gracie Christie, radialogė, besispecializuojanti ultragarso tyrimų srityje, kalbėjo apie ypatingą momentą, kai tėvai pirmąsyk išvysta savo kūdikį: „Ultragarsas atveria langą į moters įsčias, leisdamas pamatyti tą momentą, kai esame labai mažyčiai, bet lygiai taip pat labai žmonės ir labai gyvi.“ Vis dėlto gydytoja pažymėjo, jog tokie tyrimai turi ir tamsiąją pusę – sužinoję apie galimos negalios ženklus tėvai renkasi abortą. „Tai pasaulis, kuriame gyvename: vaikai yra pasirinkimai, prekės, todėl turintys defektų sunaikinami dar prieš gimstant.“ Daktarė Christie pasakojo, jog jai pasidaro silpna, jei ultragarso aparato ekrane išvysta Dauno sindromo ženklų – tai reiškia beveik 90 proc. tikimybę, jog vaikui gresia abortas. Kalbėdama apie vaikus su negalia, gydytoja sakė: „Jie turi širdį, sutvertą džiaugsmui, sielą, mokančią mylėti, ir paprasčiausią teisę egzistuoti.“

Po sunkių gydytojos žodžių, šviesos įnešė atsigręžimas į jaunuosius žygio dalyvius. Teisę šių metų eisenos priekyje žygiuoti iškovojusios vienos Šiaurės Dakotos valstijoje esančios vidurinės mokyklos personalas bei mokiniai į sostinę atvyko aštuoniais autobusais – iš viso 400 žmonių. 

Mokyklos abiturientė Julia Johnson savo kalboje parodė jaunam amžiui tinkantį užsidegimą ir laikyseną: „Mūsų tikslas ginti gyvybę yra kilnus tikslas, – kalbėjo mergina. – Išgyvename modernių laikų holokaustą, atimantį tris tūkstančius kūdikių gyvybių kiekvieną dieną, beveik milijoną kūdikių kasmet. Tai mūsų darbas apginti brolius ir seses įsčiose, turinčius teisę gyventi. Tai mūsų pareiga kalbėti visų negalinčiųjų prabilti vardu, nes vertė nepriklauso nuo ūgio ar amžiaus.“

„Mes apsisprendžiame kovoti už gyvybę įsčiose, – kalbėjo Johnson. – Mes žygiuojame, idant sustabdytume neteisingumą, kuris atėmė trečdalį mūsų kartos gyvybių. Judėjimas už gyvybę gimė ne iš neapykantos kaimynui, tačiau iš meilės jam,“ – kalbėjo moksleivė.

Nancy Cruzer, organizacijos „Užteks tylos“ Čikagos padalinio vadovė, pasidalino skausminga istorija apie savo nėštumą, kurį penktą su puse mėnesį nutraukė, paklausiusi gydytojų, įtarusių pavojingą kūdikio ligą, patarimų. „Abortų klinikoje niekas nepaklausė, kaip aš, ir nepaaiškino, kas vyksta, – kalbėjo moteris. – Aš išėjau iš klinikos be kūno palaidoti, be kapo, be laidotuvių. Niekas nenešė maisto, nesiuntė užuojautų, niekas neskambino, nes man buvo gėda kam nors pasakyti, ką padariau.“

Metų metus Cruzer tikėjo, jog abortas liko praeityje, bet ją kankino košmarai, kol po atsivertimo į krikščionybę pradėjo lankyti abortą patyrusių moterų grupę ir galiausiai galėjo ištarti: „Aš labai gailiuosi dėl aborto ir dėl to daugiau netylėsiu.“

Judėjimo „Studentai už gyvybę“ prezidentė Kristan Hawkins užlipo ant pakylos papasakoti savo ir sūnaus Gunnerio, sergančio cistine fibroze, istorijos. „Mano sūnaus Gunnerio atėjimas į pasaulį dramatiškai pakeitė pastaruosius šešerius gyvenimo metus,“ – kalbėjo Hawkins. Kartu su vyru moteris patyrė didelių finansinių sunkumų dėl brangaus gydymo bei turėjo palikti šeimą ir draugus, idant galėtų gyventi arčiau reikalingų gydytojų. „Buvo verta,“ – trumpai tarė Kristan. Dabar ji laukiasi jau ketvirtojo vaiko ir meldžia jį būsiant sveiką. Vis dėlto net jei ateisiantis kūdikis taip pat sirgtų sunkia liga, jis turėtų šeimą, kuri myli besąlygiškai.

Hawkins kalbėjo, jog iš savo patirties žino, kaip sunku auginti neįgalų vaiką ir koks didelis gali būti spaudimas turėti tobulą kūdikį. „Vis dėlto abortai ar apvaisinimas mėgintuvėlyje nepadaro kūdikių tobulesnių, – sakė moteris, – tai juos sunaikina.“ Ji užbaigė savo kalbą klausimu: „Ar tikite, jog mes sustabdysime abortus šioje kartoje?“ Tūkstančiai jaunų balsų atsiliepė: „Taip!“

„Metas veikti,“ – kvietė Hawkins, palikdama minią skanduoti: „Mes esame karta už gyvybę!“

Šaltinis: www.lifesitenews.com