Shane Pezzuti. Liturginis judėjimas

Popiežius šv, Pijus V

Kaip žinome, Tridento Susirinkimas, vykęs XVI amžiuje, buvo visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuris kovojo prieš Martyno Liuterio ir protestantų klaidas. Tuo metu protestantai skelbė be galo pavojingas ir eretiškas idėjas apie Šventąsias Mišias. Jie tvirtino, jog Mišios yra ne Dievui atnašaujama auka, o tik bendruomenės pokylis ar vakarienė, kurią Jėzus įsteigė tam, kad mes prisimintume Jo kančią ir mirtį. Mišios protestantams buvo prisiminimo vaišės, o ne auka. Todėl jie iš bažnyčių pašalino altorius, nes šie yra skirti aukai. Jie norėjo Mišias švęsti ant stalo, nes manė, kad tai tik prisiminimo vakarienė, ne auka. Taip pat jie atmetė Tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje, kunigystę, trassubstanciaciją ir t. t.

Tridento Susirinkimas turėjo tiksliai apibrėžti Mišių prigimtį ir apginti ją nuo daugybės protestantų klaidų. Kaip jau esu sakęs, Tridento Susirinkimo mokymas apie Mišias yra vienas svarbiausių ir geriausių paaiškinimų, kuriuos Bažnyčia turi apie Mišias. Šis susirinkimas kovojo prieš protestantų erezijas. Tačiau, kaip žinome, kardinolas Ottavianis, Šventosios Oficijos vadovas, teigė, kad Naujosios Mišios prieštarauja dogmatiniam Tridento Susirinkimo mokymui. Tai labai rimta.

Po Tridento Susirinkimo, 1570 m., popiežius šventasis Pijus V, remdamasis dogmatiniu Susirinkimo mokymu, paskelbė Romos mišiolą. Žinoma, tradicinės lotyniškos Mišios egzistavo ir buvo aukojamos katalikų kunigų jau nuo VI amžiaus, todėl jos yra tokios brangios. Jos priklauso Katalikų Tradicijai ir yra mūsų paveldas. Daugiau nei tūkstantį metų jos buvo katalikų Mišios. Tai buvo šventųjų Mišios. Šventojo Pijaus V Mišiolas 1570 metais tik sustiprino ir kodifikavo jau egzistavusias tradicines lotyniškas Mišias, kad apgintų jas nuo protestantiškų erezijų.

Štai kodėl daugelis žmonių tradicines lotyniškas Mišias vadina šventojo Pijaus Penktojo Mišiomis. Taip pat jos vadinamos „Tridento Mišiomis“, t. y. Tridento Susirinkimo Mišiomis.

Šventojo Pijaus Penktojo Mišios, tradicinės lotyniškos Mišios, buvo Katalikų Bažnyčios Mišios visame pasaulyje iki pat Vatikano Antrojo Susirinkimo. Tačiau galime sakyti, kad aštuonioliktame amžiuje tradicinės Mišios ir liturgija, deja, neužėmė labai svarbios vietos kasdieniame katalikų gyvenime. Nors po protestantizmo siautėjimo šventasis Pijus V atgaivino Mišias ir liturgiją, bet vėliau Bažnyčią ėmė pulti pavojingos jansenizmo ir kvietizmo erezijos. Jansenizmas atitraukė katalikus nuo sakramentų, o kvietizmas pavertė sielas visiškai abejingas liturgijai. Dar vėliau Bažnyčią, Tradicines Mišias ir liturgiją ėmė griauti Prancūzų revoliucija ir liberalizmas. Liberalai panaikino Dievo garbinimą ir reikalavo, kad žmonės garbintų Proto deivę. Aštuonioliktasis amžius buvo nelengvas metas Tradicinėms Mišioms ir katalikų liturgijai. Dvasininkai ir tikintieji nevertino ir nesuprato Tradicinių Mišių ir liturgijos.

Tačiau devynioliktame amžiuje prasidėjo liturginis judėjimas. Jam vadovavo benediktinų vienuolis abatas Prosperas Geranžė (Dom Gueranger). Jis, kiti Solemo (Solesmes) abatijos vienuoliai, taip pat kai kurie kunigai ėmė tirti, rašyti ir pamokslauti apie Tradicinių Mišių, grigališkojo choralo ir liturgijos grožį. Jie stengėsi įkvėpti žmonėms naują meilę ir pamaldumą Tradicinėms Mišioms bei liturgijai. Jie ėmė mokyti žmones ir aiškinti jiems Tradicinės liturgijos ceremonijų prasmę. Prasidėjo tikras ir nuostabus liturginis judėjimas. Katalikai ėmė vėl vertinti, suprasti ir mylėti Tradicines Mišias bei liturgiją.

XX amžiuje Liturginį judėjimą tęsė šv. Pijus X, leisdamas katalikams dažniau priimti šventąją Komuniją ir leisdamas vaikams priimti Švenčiausiąjį Sakramentą jaunesniame amžiuje. Taip pat jis liepė į katekizmus įtraukti liturginio kalendoriaus paaiškinimus, reformavo Brevijorių, puoselėjo grigališkąjį choralą ir bažnytinę muziką. Jis skatino katalikus studijuoti Mišias ir liturgiją, kad šie galėtų jose geriau dalyvauti. Šitaip jis prisidėjo prie Liturginio judėjimo.

Kaip matome, Liturginis judėjimas, turėjęs paskatinti katalikus ir padėti jiems geriau suprasti ir mylėti Tradicinę liturgiją, prasidėjo labai gerai. Tačiau po šventojo Pijaus X mirties Liturginį judėjimą „užgrobė“ modernistai vienuoliai ir liberalūs teologai, kurie norėjo pasinaudoti liturgija modernizmo ir ekumenizmo skleidimui. Galime sakyti, kad Liturginis judėjimas buvo sugadintas, iškraipytas. Per liturgijos studijas jis ėmė skleisti modernizmą, liberalizmą ir ekumenizmą. Benediktinų abatas Lamberas Boduenas (Lambert Beaudoin) buvo vienas iš tokių modernistų vienuolių. Jis ėmė platinti savo ekumenines idėjas Liturginiame judėjime. Koks buvo jo tikslas? Jis norėjo vienybės su protestantais. Jis ir kiti norėjo liturgijos, kuri nepiktintų protestantų. Tai reiškia, kad Tridento Susirinkimas jiems buvo kliūtis, nes jo mokymas apie Mišias yra antiprotestantiškas.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje Liturginį judėjimą toliau nuodijo ekumenizmas, modernizmas ir kitos klaidos. Jis tapo vis labiau ir labiau pavojingas. 1947 metais Popiežius Pijus XII turėjo parašyti encikliką „Mediator Dei“, kad apgintų Katalikų Bažnyčios mokymą apie Mišias nuo sugedusio Liturginio judėjimo klaidų. Enciklika „Mediator Dei“ pakartojo ir paaiškino Tridento mokymą apie Mišias.

Deja, buvo per vėlu. Po kelių metų mirė Pijus XII, ir jo vietoje į Petro sostą buvo išrinktas Jonas XXIII. Gaila, bet popiežiaus Jono mąstymas buvo paveiktas liberalizmo ir ekumenizmo. Todėl jis labai palankiai žiūrėjo į naująjį iškreiptą ir ekumeninį liturginį judėjimą. Vėliau jis liepė sušaukti visuotinį Bažnyčios susirinkimą, tapusį Vatikano II Susirinkimu.

 Vatikano II Susirinkime buvo parašytas dokumentas „Sacrosanctum Concilium“, teigęs, jog reikia visiškai reformuoti Tradicines lotyniškas Mišias ir liturgiją. To visada siekė sugedęs Liturginis judėjimas, ir štai pagaliau jie pasiekė pergalę. Jie norėjo sukurti naują ekumeninę liturgiją. Po Susirinkimo jie sukūrė visiškai naujas Mišias, remdamiesi šio naujojo sugedusio ir ekumeninio Liturginio judėjimo idėjomis. Šis jų kūrinys yra Naujosios Mišios, paplitusios visur.

Abatas Geranžė, šv. Pijus X ir pirminis Liturginis judėjimas norėjo išmokyti katalikus geriau suprasti nuostabias tradicines lotyniškas Mišias. Toks buvo pradinis Liturginio judėjimo tikslas. Tačiau iškraipytas Liturginis judėjimas siekė sunaikinti lotyniškas Mišias ir sukurti naujas ekumenines Mišias.

Ištisus keturiasdešimt metų šis iškreiptas Liturginis judėjimas siekė revoliucijos. Pagaliau po Vatikano II Susirinkimo jiems pavyko, ir Naujosios Mišios buvo sukurtos. Jie norėjo Mišių, kurios nepiktintų protestantų. Tradicinės lotyniškos Mišios buvo per daug katalikiškos, nes jos atspindėjo Tridento Susirinkimo mokymą. Todėl jie bažnyčiose altorius pakeitė stalais. Būtent tai padarė ir protestantai XVI amžiuje. Protestantai taip pat įvedė Komunijos dalijimą į ranką, norėdami paneigti Tikrąjį Kristaus buvimą Švenčiausiame sakramente. Dabar taip daro ir katalikai. Kaip tai įmanoma? Kodėl katalikai seka protestantų eretikais?

Jei norime likti katalikais, turime mylėti ir suprasti mūsų Mišias. Mes turime atmesti sugedusį Liturginį judėjimą ir grįžti prie pirminio Liturginio judėjimo dvasios, abato Geranžė ir šv. Pijaus X dvasios. Katalikai leido iškrypusiam Liturginiam judėjimui pasiekti pergalę, nes jie nemylėjo ir nesuprato savo katalikų tikėjimo ir liturgijos. Todėl kreipkimės į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, prašydami jos suteikti mums malonės mylėti ir suprasti mūsų Tradicines Mišias ir liturgiją. Prašykime jos padėti mums studijuoti liturgiją, gerai dalyvauti Šventosiose Mišiose ir turėti pirminio Liturginio judėjimo dvasios. Amen.

Šaltinis: www.fsspx.lt