Peter Kreeft. Laikas

Ne per seniausiai vėlavau atiduoti leidėjui savo rankraštį. Mano pasiteisinimas? Pats populiariausias Amerikoje: „Neturiu laiko“. Panagrinėkime šį pasiteisinimą. Kodėl mes visi niekam neturime laiko, ypač maldai?

Aš dėl to nuolat jaučiuosi kaltas ir įtariu, kad dauguma iš jūsų - taip pat. Manau, jog vienintelė didžiausia kliūtis mūsų bendrystei su Dievu (aišku, po nuodėmės) yra „nėra laiko.“ Jeigu savo vaikams skirčiau tiek dėmesio, kiek jo skiriu Dievui, galėčiau būti apkaltintas vaiko teisių pažeidimais: nepriežiūra ir šiurkščiu elgesiu. Jeigu su žmona praleisčiau tiek mažai laiko, kiek jo praleidžiu su Dievu, ji turėtų pagrindą siekti skyrybų dėl to, kad aš ją palikau.

Iš patirties žinome, jog tada, kai skiriame Dievui laiko, jaučiamės laimingi. Kai sukčiaujame prieš Dievą, sukčiaujame prieš save pačius. Mes tai žinome iš tūkstantį kartų pakartotų eksperimentų. Nepaisant to, vis vien bėgame nuo Dievo, nuo bendrystės su Dievu, nuo maldos, lyg tai būtų kartūs vaistai. Mes taip bijome tylos ir vienatvės, kurie yra būtini asmeninei maldai, kad tai paskiriame didžiausiems nusikaltėliams kaip visų baisiausią bausmę kokią tik galime įsivaizduoti – „kalinimas vienutėje!”

Kodėl atrodo, kad nebeturime tiek daug laiko, kiek jo turėjo mūsų proseneliai? Tiesą sakant, mes jo turime lygiai tiek pat: dvidešimt keturias valandas kiekvieną dieną. Technologijos turėtų mums sutaupyti daugybę papildomo laiko. Dėl jų mūsų gyvenimai turėtų būti persisunkę laisvalaikio. Juk tiek laiką taupančių įrenginių! Bet atsitiko būtent priešingai. Kuo daugiau turime laiką taupančių įrenginių, tuo mažiau turime laiko. (Tam, kad sutaupytume laiko, turime atsukti laikrodį atgal, o ne į priekį!) Kas gi atsitiko ne taip?

Mūsų prosenelės sunaudodavo daug laiko rankomis į skalbimo lentas betrindamos skalbinius; o mums reikia tik paspausti skalbiamosios mašinos mygtuką. Mūsų proseneliai patys augindavo, medžiodavo ir skersdavo sau maistą; mes jį perkame prekybos centre, įdedame į mikrobanginę ir paspaudžiam mygtuką. Nepaisant to, laikas mus erzina ir neduoda ramybės daug labiau nei juos. Kodėl?

Pačiose seniausiose bendruomenėse turtingieji turėdavo vergų, kurie atlikdavo visus rankų darbus, kad pirmieji galėtų mėgautis laisvu laiku. Šiandien technologijos pakeitė vergus, tačiau mes turime mažiau laisvo laiko, o ne daugiau. Kodėl?

Na, čia ne vieta kalbėti apie bendrą mūsų visuomenės ligos diagnozę (greita ir nuodugni užuomina – paskaitykit Paskalio Pensées, ypač skyrių „pramogos“). Tačiau čia vieta kalbėti apie diagnozę pasiteisinimo dėl nesimeldimo, kuri gali būti pritaikyta ir daugeliu kitų atvejų.

„Tai, kas mes esame, prasideda mūsų mintimis; juda ta pačia linkme, kuria juda mūsų mintys ir baigiasi ten, kur baigiasi mūsų mintys“. Šitaip sako Buda. Išmintingai. Čia turime pradėti mintimis apie laiką. Neturime laiko maldai, nes klaidingai mąstome apie laiką ir maldą. Laiką ir maldą mes suvokiame atbuline tvarka. Galvojame, kad laikas sąlygoja maldą, tačiau malda sąlygoja laiką. Galvojame, kad laiko trūkumas yra ta priežastis, dėl ko mums trūksta maldos, tačiau maldos trūkumas yra ta priežastis, dėl ko mums trūksta laiko.

Kai mažas berniukas pasiūlė Kristui penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, jis juos stebuklingai padaugino. Jis tą patį daro su mūsų laiku, bet tik tuomet, kai mes jį aukojame jam maldoje. Tai yra stebuklas tikrąja to žodžio prasme, tačiau iš besikartojančios patirties žinau, kad taip atsitinka. Kiekvieną dieną, kai sakau, jog esu pernelyg užsiėmęs melstis, atrodo, kad neturiu laiko, labai mažai padarau ir jaučiuosi laiko nualintas, jo pavergtas. Kiekvieną dieną, kai sakau jog esu pernelyg užsiėmęs nesimelsti, atnešu Kristui kelis kepaliukus laiko ir kelias laiko žuvis, jis juos stebuklingai padaugina ir aš dalinuosi jo laimėto laiko pergale. Aš neturiu žalio supratimo, kaip jis tai padaro, bet žinau, kad jis tai padaro kiekvieną kartą.      

Ir vis tiek aš priešinuosi jam aukoti savo duonos kepalus ir žuvis. Tai viena iš pirmosios nuodėmės pasekmių: dvasinė beprotybė, polinkis rinktis skurdą ir vargą vietoj džiaugsmo, gabalėlius pragaro vietoj gabalėlių dangaus.

Mes turime atkurti savo dvasinę sveikatą. Vienas milžiniškas žingsnis ta kryptimi yra teisingai suvokti laiką. Laikas yra lyg meninis spektaklio apipavidalinimas. Dekoracijos ir kostiumai iš tikrųjų yra dalis spektaklio, jie yra jo sąlygojami. Bet mes dažnai manome kitaip: manome, kad meninis apipavidalinimas sąlygoja spektaklį. Manome, kad tema, reikšmė, spektaklio dvasia yra materialios dekoracijos ir kostiumai, bet yra priešingai.  

Tas pat, kaip manyti, kad siela yra kūne. Tiesą sakant, kūnas yra sieloje. Taip sako Šv. Tomas Akvinietis. Kadangi laikas matuoja materialių kūnų judesius, o malda matuoja sielos judesius, tai laikas yra maldoje, o ne malda laike. Malda sąlygoja, perkeičia ir stebuklingai padaugina laiką (duonos kepalus ir žuvį).

Tačiau malda padaugina laiką tik tuomet, kada mes jį paaukojame Dievui. Čia ir yra trintis. Mes bijome aukos. Tai tam tikra mirtis. Visos tikros pasaulio religijos yra pagrįstos auka ir mirtimi sau. Tik netikra populiariosios psichologijos religija (kuri yra prasiskverbusi net į šių laikų Bažnyčią) ignoruoja šį faktą. Net pagonys ir politeistai tai žino. Populiariausias Indijos dievas yra Šyva, Naikintojas, o populiariausia deivė – Kali, jo moteriškas ekvivalentas. Net indai žino dvasinės chirurgijos, mirties, aukos svarbą. Kaip galėtų krikščionys to nesuvokti po Kryžiaus Kalvarijos? Mūsų Viešpats nuolat mums kartojo, kad jeigu neimsime savo kryžiaus ir juo neseksime, negalėsime būti jo apaštalais.

Tai turbūt reiškia tam tikras siaubingas ir sunkias aukas; bet viena iš paprastų ir lengvų turimų omenyje aukų yra ta, kad turime Dievui aukoti savo laiką. Nes laikas yra gyvenimas – „life-time“ (angl. gyvenimas – vert. pastaba).

Mintis labai paprasta: tam, kad sukurtume laiko maldai, turime sunaikinti jį kažkokiems kitiems dalykams. Kažką turime nužudyti, kažko atsisakyti, kažkam pasakyti „ne.“ Kam? Leiskite duoti paprastą, akivaizdų ir radikalų pasiūlymą: televizorius. Nužudykite televizorių. Pabandykite be jo gyventi mėnesį. Išdrįskite. Jeigu negalite to padaryti, esate priklausomi nuo televizoriaus, jis yra jūsų narkotikas. „Žmogus yra vergas to, kas yra mažiau už jį patį ir nuo ko jis negali atsiskirti“, - sako George‘as MacDonaldas.

Kiekvienas žmogus ir šeima, kuriuos žinau savanoriškai tai padarius, labai tuo džiaugiasi. Televizorius bet kokiu atveju vis vien yra kanalizacijos vamzdis, tai kam pripildyti savo smegenis ir sielą fanatiškai antireligiškai nusiteikusio mūsų visuomenės elito išmetamomis atliekomis? Net jeigu ir nebūtų to, kam reikėtų televizorių aukoti, vis vien būtų verta jį aukoti, kad išliktume morališkai blaivūs ir inteligentiški. O malda yra dar didesnė priežastis tokiai aukai. Apskaičiuokite, kiek valandų per savaitę žiūrite televizorių ir tik pusę to laiko paskirkite maldai. Sulauksite trigubos naudos: apsivalymo nuo šiukšlių, laiko maldai ir papildomo laisvo laiko.

Alternatyva lieka protinė vergovė, kurią matome aplinkui save, viską griaunanti jėga – nerimas ir skubėjimas į „ten,“ tačiau „ten“ niekad neatsiduriame, nes „ten“ visai nėra laike, bet amžinybėje. Šiuolaikinis pasaulis yra nelaimingas, nes jis neprisiliečia prie amžinybės. Tikra laimė yra amžinybės nujautimas, „paragavimas.“

Amžinybė nėra ateityje, bet dabartyje. Ateitis nėra reali, ji dar nėra reali. Vienas iš absurdiškiausių ir labiausiai pavykusių velnio melų yra mintis, kad turime pašvęsti visą savo gyvenimą siekdami įsigyti tai, ko dar neturime, o ne džiaugtis tuo, ką jau turime. Tai mus padaro laiko vergais, vergais nesamos ateities, ir taip amžinai, nes juk visada yra rytojus.

Pirma maldos taisyklė, pats svarbiausias pirmas žingsnis yra ne kaip melstis, bet tiesiog melstis; ne ištobulinti ir išbaigti maldą, bet ją pradėti. Kai mašina jau važiuoja, lengva ją vairuoti reikiama kryptimi, bet daug sunkiau yra ją užvesti, kai ji buvo užgesusi. Malda irgi yra užgesusi mūsų pasaulyje.

Taigi liaukitės skaitę ir eikite melstis. Dabar.      

Peteris Kreeftas – Bostono Koledžo filosofijos profesorius, vienas žymiausių šių dienų krikščionių lektorių ir daugiau nei 45-ių knygų autorius.

Vertė Rūta Pociūtė

Šaltinis: www.bernardinai.lt