Marius Parčiauskas. Žodžio laisvė, bet ne žmogaus laisvė

Dar neseniai svarstant, ar Lietuvoje reikia uždrausti rusiškus kanalus, žmonės susiskirstė į dvi ryškesnes stovyklas. Vieni teigė, kad t...


Dar neseniai svarstant, ar Lietuvoje reikia uždrausti rusiškus kanalus, žmonės susiskirstė į dvi ryškesnes stovyklas. Vieni teigė, kad tiesos iškraipymas, o todėl ir tyčiojimasis iš kare kritusių aukų bei jų artimųjų, nėra žodžio laisvė, tad tokie veiksmai turėtų būti draudžiami. Tuo tarpu antrieji buvo įsitikinę, kad žodžio laisvė yra absoliuti, t.y. vertybė savaime, ir kaip principas negali būti pažeista net valstybei už tai sumokant didelę ir skaudžią kainą. Šių metų pradžioje Prancūziją ir visą Europą sukrėtusios kruvinos žudynės laikraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje, vėl atgaivino šias diskusijas ir suteikė žiaurų bei gyvą (ir todėl dar žiauresnį) kontekstą analizei ir naujam situacijos permąstymui.

Milijonai žmonių Prancūzijoje ir likusioje Europoje solidarizavosi su teroristinio akto laikraščio redakcijoje aukomis ir išėjo į gatves, nešini plakatais „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“), o lyg feniksas iš pelenų prisikėlęs laikraštis buvo išleistas 7 milijonų egzempliorių (anksčiau tiražas tesiekė 60 tūkst. egzempliorių), kurie labai greitai visi buvo išpirkti, tiražu. Vieni, išėję į gatves, karštai palaikė laikraščio turinį, tačiau nemenka dalis žmonių taip tiesiog išreiškė pagarbą mirusiems, net jei nepalaikė to, ką šie mirusieji darė savo gyvenimo metu.

Tačiau ką paprastai valstybėse reiškia visuotinis aukų pagerbimas? Dažniausiai taip pagerbiami šaliai ar žmonijai nusipelnę žmonės, savo gyvenimu įrodę, kad yra verti didžiausios pagarbos. Bet ką reiškia, kai didžiausiu įmanomu mastu (net aukščiausiu politiniu lygiu, t.y. aukščiausių Europos politikų solidarumo eisena) pagerbiami žmonės, dirbę paprasčiausią žurnalistinį darbą ne itin populiaraus, o ir visuomenei niekuo nenusipelniusio, laikraščio redakcijoje? Toks pagerbimas skiriasi nuo paprasčiausio gedėjimo. Juk mes gedime žmonių, žuvusių automobilio avarijoje, gedime aukų, kurios buvo nužudytos apiplėšimo metu, o ką jau kalbėti apie tas, kurios buvo išprievartautos ir kitaip išniekintos. Tačiau vis dėlto dėl šių žmonių nesusitinka aukščiausi Europos politikai ir gatvėse nesirikiuoja milijonai. Vadinasi, šie žurnalistai privalo būti kažkuo itin nusipelnę, nes pagerbiama yra ne dėl to, kad žmogus mirė, o dėl to, jog jis nugyveno šios pagarbos vertą gyvenimą. Būtų keista, jei kokiam dr. Jonui Basanavičiui ar vysk. Motiejui Valančiui statytume paminklus tik todėl, kad jie mirė, o ne dėl jų nuopelnų lietuvių tautai.

Šis laikraštis, kaip ir absoliuti dauguma laikraščių bei kitų žiniasklaidos priemonių, yra komercinis, t.y. siekiantis pelno. Įvardinkime atvirai, šio laikraščio redakcija pelno siekė skandalingomis karikatūromis, bandydama visuomenės normų „raudoną liniją“, kurios negalima peržengti, pastūmėti dar truputį toliau. Kaip įvairūs portalai Lietuvoje ir užsienyje ar įvairios dabar pas mus ypač dažnos televizijos laidos pritraukia dėmesį pusnuogių moterų nuotraukomis bei pikantiškomis detalėmis iš „įžymybių“ lovų, taip šis laikraštukas, kurio pardavimai net Lietuvoje nebūtų laikomi labai dideliais, bandė patraukti dėmesį sensacingomis ir net ne itin profesionaliai nupieštomis karikatūromis. Kaip eilinis laikraštis, kokių pilna, „Charlie Hebdo“ susikūrė savo tikslinę auditoriją ir bandė išpopuliarėti padarydamas kažką „originalaus“, t.y. nebepaisydamas jokių moralės normų, kurios vis dar bent kažkiek saisto ar saistė daugumą kitų laikraščių. Tačiau akivaizdu, kad šis laikraštėlis vis dėlto rašė tai, ką jam leido rašyti, t.y. tai, kas galėjo bent kažkiek prigyti visuomenėje ir atnešti uždarbio iš jų komercinės veiklos. Šį teiginį pagrindžia faktas, kad prieš kelis metus iš laikraščio buvo atleistas žurnalistas, nupiešęs karikatūrą, kurioje galima buvo įžvelgti antisemitizmo. Bet juk jei „žodžio laisvė“ leidžia šaipytis iš visko, kas kitiems šventa, tai kodėl nepasišaipius iš Aušvico? Ko gero, ne todėl, kad sąžinė būtų to neleidusi, o todėl, jog tam visuomenė „dar nepribrendusi“ ir tai nepelninga.

Taigi, kuo šis laikraštis išskirtinis ir kuo savo šaliai ypatingai nusipelnė žuvusieji? Jau girdžiu atsakymą – laikraštis ir aukos simbolizuoja kovą už žodžio laisvę, kuri yra nepalenkiamas ir absoliutus principas, o mirę žurnalistai savo sunkiu darbu esą nuolat bandė žodžio laisvės ribas. O tai juk žygdarbis! Turiu jus nuvilti, bet tai nėra žygdarbis. Kad ir kaip nesinori rašyti kritikos tuo metu, kai dar turėtų būti gedima aukų, tačiau tai verčia daryti patys redakcijos šlovintojai, dirbtinai aukas padarę didvyriais, o jų nešvarius darbelius - kultu. Žygdarbis yra paaukoti savo gyvybę dėl aukštesnio idealo ar apsaugant kitą žmogų/žmones. Kitaip sakant, žygdarbis yra valios aktas, kuriuo atsisakome to, kas mums brangiausia, kad apsaugotume kitą. Verta atkreipti dėmesį, kad net jei gyvybė paaukojama dėl idealo, o ne norint apsaugoti konkretų žmogų, tai šis idealas yra idealas tik tol, kol tarnauja žmonėms. Pavyzdžiui, ką reikštų ginti Lietuvos laisvę, jei joje negyventų konkretūs žmonės, t.y. lietuviai, o Lietuva būtų viena didelė dykuma su kaktusais, driežais ir niekuo daugiau? Pokario kovos už Lietuvos laisvę reiškė kovą už Lietuvoje gyvenusių žmonių laisvę, už jų gyvybes ir teisę turėti savo bendrą organizavimosi formą – Lietuvos valstybę.

Tai kas ta šlovinama žodžio laisvė, kurios sargybiniais po savo mirties staiga tapo žurnalistai? Galime matyti, jog tai nėra laisvė įprastine šio žodžio prasme. Tai nėra laisvė žmonėms, nėra principas, tarnaujantis žmonių gerovei, o tiesiog leidimas saujelei žmonių įžeidinėti milijonus kitų žmonių. Tai kuo tada yra tokia „laisvė“, jei ji varžo milijonų kitų žmonių sąžinės laisvę? Tai yra laisvė dėl laisvės, o ne laisvė žmonėms, nes neįmanoma tokia laisvė, kuri griautų kitų žmonių gyvenimus. Tiesiog nebelieka nei tokios laisvės subjekto, nei objekto, nes laisvę įgyvendina žmogus ir ji tarnauja žmogui, o šiuo atveju ji pasitelkiama žmonių naikinimui. Lygiai taip pat negali būti laisvės žudyti ar laisvės prievartauti. Kad būtų lengviau įsivaizduoti šį teiginį, prisiminkime Sovietų Sąjungą ir palyginkime jos realybę su anksčiau minėta laisve, už kurią kovojo pokario partizanai. Sovietų Sąjungos lyderiai turėjo „idealą“ – „šviesų komunistinį rytojų“, ir dėl šio „idealo“ buvo pasiruošę paaukoti milijonus savo žmonių. Tačiau šio „idealo“ negalime laikyti idealu įprastine šio žodžio prasme, nes gauja banditų jį naudojo kitų žmonių naikinimui, o taip siektinas komunizmas, turėjęs sulyginti ir išlaisvinti, viso labo įkinkė į melą ir vergiją. Lygiai taip pat tokios „žodžio laisvės“ negalime laikyti žodžio laisve įprastine šio žodžio prasme, nes tokia „laisvė“ yra parduodama saujelei nenaudėlių, jos aukurui paaukojant milijonus kitų žmonių, taigi laisvė virsta savo pačios iškamša, kaip ir komunizmas virto idealo iškamša.

Jei priimame tokią „žodžio laisvę“, ir dar daugiau, esame pasiruošę ją iškelti ant altoriaus, prieš kurį būtina nulenkti galvą, tai tuomet siūlau apsvarstyti kitą situaciją. Įsivaizduokime, jog koks užpuolikas nušauna pramogų pasaulio žvaigždutę, visą gyvenimą scenoje demonstravusią savo krūtis, vartojusią narkotikus ir tuo besididžiavusią, o paskutiniu metu nusifotografavusią visiškai nuogą kokio įžymaus žurnalo viršeliui. Štai, nušauna ją, o mes jai pastatome paminklą centrinėje miesto aikštėje, organizuojame aukščiausio lygio politikų eiseną, renkamės į milijonines demonstracijas ir perkame marškinėlius su jos nuogos nuotrauka. Kodėl? Todėl, kad jos gyvenimas buvo vienas didelis žygdarbis – „žodžio laisvės“ sklaida bei moralės normų raudonos linijos tampymas. Ir milijonai dolerių banko sąskaitoje dėl šios didvyriškos veiklos. Bet juk reikia pripažinti, kad ši žvaigždutė darė tą patį, ką darė tie žurnalistai – siekė uždarbio ir pelno iš savo apgailėtinos, bet būtent todėl ir didvyriškos, nes „išbandančios“ „žodžio laisvę“ veiklos.

Šiame kontekste pasigirdo ir balsų, teigiančių, jog reikia susitapatinti su aukomis dėl dialogo vystymo. Toks susitapatinimas, t.y. demonstracijos, esą yra bandymas „rasti bendras vertybes nepaisant pažiūrų skirtumo“. Žinoma, tai skamba gražiai, o pasigavęs šį gražų skambesį net jėzuitų žurnalas Études išspausdino dalį Šventąjį Tėvą ir katalikybę pašiepiančių karikatūrų. Tačiau ką reiškia spausdinti šias karikatūras nepritariant jų turiniui? Ar galėtų šis žurnalas pradėti spausdinti pornografiją ir tuo pačiu metu teigti, jog pornografijos žiūrėjimas prieštarauja katalikiškai dorovei? Būdamas žurnalo redaktoriumi, visada neši atsakomybę už savo spausdinamą turinį, o tai reiškia, kad neši atsakomybę už skaitytojus, kuriuos tavo turinys paveiks. Neši atsakomybę už jų asmeninę dorovę, o be jos dar ir už tam tikro reiškinio legitimizavimą. Šis žurnalas, nors siekęs dialogo, tiesiog legitimizavo kitų žmonių įžeidinėjimus. Argi nebūtų katalikiška tiesiog melstis už mirusiųjų sielas? Tačiau žurnalas ėmėsi viešo veiksmo, tokio, kuris atneša ne tik asmenines pasekmes tam tikriems žmonėms, bet ir pasekmes viešajai erdvei, jos formavimui ir tam tikrų reiškinių joje įtvirtinimui. Dabar žurnalas padėjo įtvirtinti nuostatą, kad žodžio laisvė yra skirta ne žmonėms, o jų naikinimui. Galų gale, ar įmanomas dialogas su tais, kurie tave naikina? Kadangi žurnalas dedasi esąs katalikiškas, tai verta paklausti – ar įmanomas Kristaus dialogas su Liuciferiu? Krikščioniška meilė savo skriaudėjams jokiu būdu nereiškia pagalbos jų naikinančiam principui įsitvirtinti viešojoje erdvėje.

Kaip teisingai savo straipsnyje pastebi Ryšardas Legutko, „tuo, kuo kažkada Europai buvo Dantė arba katedros, šiandien yra vulgarūs komiksai“. Kažkada dar buvo vadovaujamasi Aristotelio paprastu, bet genialiu apibrėžimu, teigiančiu, jog „valstybės valdymo meno aukščiausias tikslas – auklėti piliečius, kad jie būtų geri ir sugebėtų kilniai elgtis.“ Dabar vadovaujamasi Charlie Hebdo šūkiu – „kalkime pinigus žmonių įžeidinėjimo sąskaita“. Ir visi kala, septyni milijonai žmonių perka, o valstybė čia yra tik tam, kad būtų terpė, kurioje galėtumei tuos pinigus kalti, žmones įžeidinėti ir galiausiai būti pagerbtas aukščiausiu įmanomu lygiu.

Aristotelio apibrėžimą pratęsus, valstybė turėtų būti tarsi mokytoja ir sudaryti institucines sąlygas žmonių moraliniam tobulėjimui, kad taip pagalba paremtų ir tuos, kurie vis dėlto linkę į nuodėmes ir ydas. Ši mokytoja tokiu atveju sudrausmintų mokinį, kuris užgauliojo savo klasės draugą, ir paliktų jį po pamokų. Tačiau šiuolaikinės mokytojos, t.y. valstybės, paskirtis kita. Tokia mokytoja pagiria vaiką už tai, kad jis bjauriai šaiposi iš kito vaiko. Bet ne tik tai. Tokioje mokykloje šaipūnas dar ir paskatinamas nusiperkant 7 milijonus marškinėlių su jo atvaizdu, o po to būtinai šiais marškinėliais apvelkant tą vargšą vaiką, iš kurio buvo šaipomasi. Kad visi pasaulio vaikai žinotų, kas yra teisinga, o kas ne. Teisinga – šaipytis, neteisinga – įsižeisti. Juk valstybės tikslas vis dėlto auklėti, tai mus ir paauklėjo. Išmokė, kad žodžio laisvė nėra laisvė žmogui, o tik laisvė žmonėms naikinti.

Susiję

Politika 1989896258411008392
item