Laurynas Kasčiūnas. Multikultūrinė Europa pasmerkta žlugimui

Teroristinis išpuolis Paryžiuje ne tik sukrėtė Prancūzijos ir kitų Europos šalių visuomenes, bet ir vėl aktualizavo multikultūralizmo dilem...

Teroristinis išpuolis Paryžiuje ne tik sukrėtė Prancūzijos ir kitų Europos šalių visuomenes, bet ir vėl aktualizavo multikultūralizmo dilemas bei paskatino skirtingų ideologinių stovyklų debatus apie tai, kaip Europai reikės gyventi toliau. Būtent Europos ateities vizija yra silpnoji visų šių diskusijų grandis.

Bet pradėkime nuo to, jog vis dar pasitaiko tvirtinančių, kad Europa šiandien susiduria ne su islamizacijos, žlungančio multikultūralizmo, o tik su radikalių islamistų tarptautinio terorizmo grėsme. Tokie balsai girdimi nepaisant to, jog ką tik teroristines atakas surengė Prancūzijos piliečiai, antros kartos imigrantai, savo gyvenimuose jau turėję peržengti įvairius švietimo ir kultūrinės integracijos į Prancūzijos visuomenę etapus. Tačiau jie pasirinko ne lojalumą Prancūzijai, o teroristinei transnacionalinei kvazivalstybei.

Prancūzijos multikultūralizmo modelis yra paremtas agresyvaus sekuliarizmo (laicizmo) principu. Tačiau net ir tokioje visuomenėje iš 6,5 milijonų musulmonų daugiau nei 100 tūkstančių sudaro konvertitai į islamą. Teigiama, jog Islamo valstybės gretose kovoja apie 3000 Vakarų Europos piliečių, daugiausia iš jų – prancūzai. Pabrėžtina, kad tai vyksta valstybėje, kuri save iki šiol mato kaip kultūrinį Europos centrą. Dar vienas paradoksas, kuris liudija, jog Prancūzijos multikulturalizmo modelis neveikia – net 13,5 proc. Prancūzijos žydų 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo pasiruošę balsuoti už antiimigracinę politiką siūlantį M. Le Pen Nacionalinį Frontą. Taip, už tą pačią (galbūt kiek modernizuotą) partiją, kurios įkūrėjas J-M. Le Penas koncentracijos stovyklas yra pavadinęs „istorijos detale“.

Ar gali Europa būti daugiakultūrinė?

Tad ar gali Europa būti daugiakultūriška? Profesorius L. Donskis teigia, jog gali. „Turime daugybę istorinių pavyzdžių, kai skirtingų kultūrų, religijų, pasaulėžiūrų atstovai puikiai sugyvendavo kartu. Viduramžių Ispanijoje musulmonai ir kitų konfesijų atstovai kartais netgi melsdavosi tuose pačiuose maldos namuose. Prisiminkime ir religinę toleranciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kur tik esama šių atramų, ten daugiakultūriškumas ir skirtingos pasaulėžiūros gali egzistuoti kartu“, – pastebi L. Donskis. Reikėtų tik pabrėžti, jog įvairių kultūrų sugyvenimas šiose valstybėse buvo įmanomas todėl, kad šiose šalyse egzistavo bendrabūvį formuojantis turinys. Ir šį turinį pirmiausia pasiūlė krikščionybė. Būtent krikščionybė padėjo pamatus vakarietiškai įvairovės sampratai ir sugyvenimui su skirtingomis kultūromis.

Tačiau situacija keičiasi, nes krikščionybė stumiama į viešojo gyvenimo paraštes, nebelieka bendrabūvį formuojančio turinio, o jį keičia tušti laisvių ir teisių postulatai. Tokiose sekuliariose ir savo pamato nežinančiose visuomenėse ima skleistis visokio plauko ekstremistai ir teroristai, kurie naudojasi europiečių dvasiniu pasimetimu, jų deklaruojamų postulatų tuštumu ir negebėjimu imtis riboti veiklas net ir tada, kai paneigiami visi principai, kurie turėtų būti surašyti Europos valstybių svečių knygose.

Gangrenuojantis liberalizmas

Tiesa, Vakarų pasaulyje plačiai diskutuojama, ar gali islamas sugyventi su vakarietiška teisės viršenybe? Skeptikai teigia, jog tikintys musulmonai visada bus lojalūs iš šariato kylančioms normoms ir praktikoms, o ne liberaliosios demokratijos principams ir vakarietiškai teisinei sistemai, net jei ji skelbiasi esanti vertybiškai neutrali. Dažnai teigiama, jog Vakarų Europoje musulmonai ima gyventi sekuliarų gyvenimą ir todėl neva šariato normos jų gyvenimuose nėra tokios svarbios, tačiau apklausos rodo, kad net 75 procentai Prancūzijos musulmonų save laiko tikinčiais, o tai lygiai toks pats rodiklis kaip ir 1989 metais.

Tad svarbiausia multikultūralizmo Vakarų Europoje žlugimo priežastis yra ta, kad egzistuoja gilus, bet dar Vakarų Europos liberaliuose sluoksniuose iki galo nesuvoktas prieštaravimas tarp liberaliosios demokratijos ir jos apologetų taip pamėgto tolerancijos principo. Kaip galima toleruoti tuos, kurie patys netoleruoja įstatymų viršenybės ir savo uždarose bendruomenėse puoselėja nedemokratiškas praktikas? Būtent tada, kai liberalios Vakarų Europos visuomenės susiduria su neliberaliomis kultūromis ir iškyla esminė ir niekaip neįveikiama multikultūralizmo dilema. Norėdami „švęsti įvairovę“ Vakarų liberalai iki galo nesuvokia, kad žvelgiant iš kultūrinių mažumų perspektyvos, liberali demokratija su visa savo teisine viršenybe, teisių ir laisvių samprata priimama kaip grėsmė tos kultūrinės bendruomenės tapatybei. Nepaisant to, liberalai ir toliau tvirtina, kad imigracija – bene vienintelė galimybė įveikti senstančios Europos demografines problemas.

Taigi, nesant autentiško bendruomeninio pamato, įvairūs socialinės inžinerijos projektai konstruojantys daugiakultūrinę visuomenę yra tiesiog pasmerkti sužlugti. Ir tai nėra radikalios dešinės sąmokslo teorija, o tiesiog įrodymas, kad liberalizmas neturi atsakymo į vieną iš egzistencinių XXI a. iššūkių Europai.

Nereikėtų abejoti, jog šių įvykių kontekste Vakarų Europos šalių vyriausybės, siekdamos išvengti radikalios dešinės populiarėjimo, konjunktūriškai imsis įgyvendinti daug griežtesnę pilietiškumo formavimo strategiją, kuri turėtų akcentuoti didesnę imigrantų pareigą integruotis, valstybinės kalbos mokymąsi, pilietinės integracijos egzaminus ir daug kitų panašių dalykų. Gali būti, kad pagaliau bus aiškiai suvokta, jog turi atsirasti „svečių knyga“, kurią kiekvienas imigrantas turi pasirašyti ir tų nuostatų laikytis. Vis dėlto neatsakytas ir toliau liks klausimas – o kas toje knygoje bus parašyta?

Paskutinė galimybė Europai?

Prieš dešimtmetį vykusiose diskusijose dėl to, ar paminėti krikščioniškas Europos šaknis taip ir nepriimtoje Europos Konstitucijoje, tuomet dar kardinolas Ratzingeris taikliai pastebėjo, kad musulmonai Europoje nejaučia pavojaus dėl mūsų krikščioniškų moralinių pamatų, o kaip tik atvirkščiai – jų integracijai trukdo sekuliariosios kultūros cinizmas, neigiantis Europos pamatus. Anot Ratzingerio, kitų religijų išpažinėjus žeidžia ne Dievo minėjimas, o tai, kad bandoma kurti žmonių bendruomenę, kurioje Dievo visai nebūtų. Krikščionybės, kuri yra universali ir visas kultūras gerbia vienodai, išstūmimas nėra sąlyga tolerancijai atsirasti, o greičiau atvirkščiai – agresyvus sekuliarizmas tampa vieno mąstymo šablono suabsoliutinimu, kuris nepriima kitų kultūrų.

Šie popiežiaus emerito Benedikto XVI-ojo žodžiai gali paaiškinti net iš pirmo žvilgsnio paradoksalius reiškinius. Pavyzdžiui, Švedijos sociologai yra pastebėję, kad nemaža dalis Švedijos piliečių musulmonų balsuoja už ne itin įtakingą Švedijos krikščionių demokratų partiją, kuri protestantiškoje Švedijoje buvo įkurta kaip protestas prieš vietos socialdemokratų sprendimą panaikinti tikybos pamokas mokyklose. Ši tendencija aiškinama Švedijos musulmonų siekiu remti tuos, kurie visuomenei siūlo aiškius moralinius orientyrus kaip alternatyvą kultūriniam reliatyvizmui. O juk krikščionybės paminėjimo Europos Konstitucijoje buvo atsisakyta argumentuojant (ir visų pirma reikalaujant prancūzams!), jog tai gali įžeisti kitų tikinčiųjų jausmus. Tad reikėtų kelti klausimą – galbūt musulmonai Europos multikultūralizmą atmeta ne dėl krikščionybės, o būtent dėl apleisto europiečių tikėjimo?

Būtent europiečių bendrabūvį formuojančio turinio sukūrimas (susigrąžinimas?) yra bene vienintelė likusi galimybė įrodyti, jog Europos kraštutiniai dešinieji nėra teisūs skelbdami grėsmingą diagnozę Europai.

Šaltinis: www.delfi.lt

Susiję

Laurynas Kasčiūnas 648169318850535281
item