Laurynas Kasčiūnas. Atsiliepimas apie Ramizo Mehdijevo istorinę apybraižą „Azerbaidžianiečių genocido realijos"

Ramizo Mehdijevo istorinė apybraiža „Azerbaidžaniečių genocido realijos“ yra neabejotinai svarbi dabartiniame pasikeitusios geopolitinės situacijos Europoje kontekste, kada Rusija brutalia karine jėga, pažeisdama tarptautinės teisės normas ir tarptautinius susitarimus, bando perbraižyti valstybių sienas ir sugriauti pokario saugumo architektūrą. Ši apybraiža dar kartą primena, kad iškovota laisvė nėra duotybė, kad ją reikia nuolat puoselėti ir ginti. Tekste išsamiai aprašyta skaudi 1990-ujų sausio 20 d. tragedija, kada sovietinė kariuomenė žiauriai susidorojo su taikiais protestuotojais, protestavusiais prieš prievartinį azerbaidžaniečių išvarymą iš jų istorinių žemių ir bandymus pažeisti šalies teritorinį vientisumą, t. y. įvykdyti Kalnų Krabacho okupaciją. Šių įvykių pasekmes jaučiame ir šiandien, kai net 20 proc. Azerbaidžano teritorijos vis dar tebėra okupuota. Apybraižoje didelis dėmesys skiriamas tragediją lėmusių priežasčių, ypač giluminių, tokių kaip religinis, kaukazietiškas ir tautinis veiksniai, vertinimui. Būtent šių trijų veiksnių derinys Azerbaidžane paaiškina 1990-ųjų sausio tragedijos priežastis, jo mastą ir žiaurumą.

Lietuva puikiai supranta Azerbaidžano žmones, ką reiškia ši baisi žmonėms daug skausmo atnešusi tragedija, nes po metų – 1991-ųjų sausio 13 d. pati patyrė sovietų kariuomenės agresiją bei bandymus atimti iškovotą laisvę ir nepriklausomybę. Šios istorinės datos rodo, kad Azerbaidžanas ir Lietuva yra to paties tragiško likimo tautos, patyrusios didžiules savo laisvės gynėjų netektis. Kartu tai rodo, kad abi šalys gali didžiuotis savo žmonių ryžtu, drąsa, vidine dvasios stiprybe ir pasiaukojimu taikiai, be ginklo pasipriešinti agresoriui, stoti prieš tankus už savo tėvynės laivę, už savo tautos orumą, už nepriklausomybės išsaugojimą.

Šiame kontekste tampa akivaizdu, jog tokiomis geopolitnėmis sąlygomis posovietinėje erdvėje gali egzistuoti tik tos tautos, kurios puoselėja savo tautinę tapatybę, nebėga nuo tautinės valstybės idealų, o yra pasiryžusios tuos idealus ginti. Tautinė tapatybė – mažųjų posovietinių valstybių vertybinis stuburas, jų nepriklausomybės atrama. Juk Rusijai nepavyko sukelti pilietinio karo Ukrainoje tik todėl, kad Ukrainoje, pasirodo, yra daug daugiau ukrainiečių ir daug mažiau homo sovieticus bei Rusijai lojalių gyventojų, nei iki šiol Kremliui atrodė.

Viso pasaulio mastu gerai žinoma žurnalistė A. Applebaum taikliai rašė: „Donbasas yra pavyzdys to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Dauguma vietinių žmonių kovą stebi pasyviai ir yra pasiruošę susitaikyti su bet kuria valdžia, kokią tik gaus. Tai yra žmonės, atsitiktinai apsigyvenę ten, kur gyvena, kurių tėvai ar seneliai ten atvyko dėl sovietinio biurokrato įgeidžio, kurie nejaučia prieraišumo jokiai tautai ar valstybei. Tik žmonės, kurie jaučia tam tikrą atsidavimą savo visuomenei, tik tokie žmonės, kurie vertina savo tautos kalbą, literatūrą ir istoriją, tik žmonės, kurie dainuoja tautines dainas ir kartoja tautines legendas, ryšis dirbti dėl savo visuomenės.“ Belieka palinkėti, jog tiek lietuviai, tiek ir azerbaidžianiečiai, kurdami ir stiprindami savo valstybes, vadovausis būtent šiais idealais.

R. Mehdijevas, vertindamas 1990 m. sausio 20-osios įvykius Baku geopolitiniu požiūriu, pažymi, kad Sovietų Sąjungos skleista propaganda ir dezinformacija apie šiuos tragiškus įvykius lėmė pasyvią Vakarų reakciją ir tai, kad tam nebuvo skirta deramo dėmesio. Reikėtų pažymėti, kad su tam tikru Vakarų pasyvumu susidūrė ir mažiau nei po mėnesio – kovo 11 d. – nepriklausomybę atkūrusi Lietuva, kada tų pačių metų sausio mėn. nebuvo išgirsti Lietuvos raginimai užmegzti diplomatinius santykius arba pripažinti teisėtai išrinką valdžią de jure. Vis dėlto 1991 m. sausio 13-osios įvykiai Vilniuje privertė Vakarų šalis griežtai pasmerkti karinės jėgos naudojimą prieš taikius gyventojus ir atsisakyti pasyvios Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikos bei beprasmiškų raginimų derėtis su Sovietų Sąjunga.

Todėl, siekiant istorinės teisybės, būtina, kaip šioje apybraižoje teisingai akcentuoja R. Mehdijevas, kalbėdamas apie kruvinojo sausio pamokas, operatyviai ir profesionaliai didinti tarptautinės bendruomenės informuotumą apie 1990-ųjų Azerbaidžano tragediją. Būtent prie to ir prisideda minėtos apybraižos vertimas į lietuvių kalbą. Kartu tai sustiprina sovietų agresiją išgyvenusių lietuvių ir azerbaidžaniečių tautų solidarumo jausmą.

Informuotumas apie tikrąją įvykių eigą, jų priežastis yra svarbus deramam politiniam ir teisiniam XIX–XX amžių Azerbaidžano tragedijos, kurią lydėjo azerbaidžaniečių išvarymo iš jų istorinių žemių politika bei Kalnų Karabacho autonominės srities atplėšimas (visa tai, kas vedė link 1990-ųjų „juodojo sausio“), įvertinimui.

1990 m. sausio 20 d. įvykiai buvo karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui, kuriam netaikomi senaties terminai. Todėl įvertinimas yra būtinas tam, kad kaltieji, t. y. už šio nusikaltimo organizavimą ir vykdymą atsakingi konkretūs asmenys, prisiimtų realią atsakomybę. R. Mehdijevas apybraižoje yra įvardijęs dalį kaltųjų asmenų, tačiau siekiant teisingumo nepakanka vien tik paties nusikaltimo ir kaltųjų įvardijimo. Kaip ir bet kuris kitas nusikaltimas, taip ir šis susideda iš kaltės ir atsakomybės bei atlyginimo už padarytą žalą, todėl būtina reikalauti atsakomybės. Bet tam pirmiausia, kaip minėta, būtinas tinkamas padaryto nusikaltimo teisinis įvertinimas.

Informuotumas, kalbėjimas apie 1990 m. sausio 20-osios įvykius bei deramas jų įvertinimas svarbus ir istorinės atminties puoselėjimui skatinant jaunosios Azerbaidžano kartos patriotizmą ir pilietiškumą, siekiant išsiugdyti atsparumą galimai propagandai, dezinformacijai ir melui apie politiką, istoriją ir vertybes. Nes Rusija propagandinį karą vykdo ir šiandien, ir, pavyzdžiui, Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis yra to karo fronto linijoje. Akivaizdu, kad tuo Rusija siekia diskredituoti valstybę, iškreipti jos istoriją, supriešinti dalį visuomenės su nacionaliniais šalies interesais ir išlaikyti įtaką posovietinėje erdvėje.

Azerbaidžano atveju Rusija taip pat gali panaudoti Kalnų Karabacho kortą, aštrindama separatistines tendencijas ir taip siekdama daryti įtaką svarbiems šalies užsienio politikos sprendimams. Tad tiek lietuviai, tiek azerbaidžianiečiai turi suvokti, jog jeigu jie neturės savo istorinio pasakojimo, neplėtos savo istorinės atminties politikos, už juos tai padarys kiti ir nebūtinai draugiški geopolitiniai veikėjai.

Taigi visa tai dar kartą rodo, jog R. Mehdijevo istorinė apybraiža yra svarbi ne tik pačiam Azerbaidžanui, bet ir visai tarptautinei bendruomenei, nes leidžia geriau suvokti sovietinio režimo padarytą žalą bei nuolat pasikartojančių agresyvių Rusijos veiksmų keliamą grėsmę Europos saugumui. Primena apie Vakarų taip ir neišmoktas pamokas dėl Rusijos požiūrio į posovietinių tautų siekius kurti savo savarankiškas valstybes.

Žvelgiant į apybraižoje aptariamas problemas iš geopolitinės perspektyvos vertėtų prisiminti turbūt vieno žymiausių JAV strategų Zbigniewo Brzezinskio žodžius apie tai, jog jeigu paimtume liniuotę ir brėžtume brūkšnį nuo Kalnų Karabacho, per P. Osetiją, Abchaziją iki Padnestrės, gautume įdomų vaizdą – buvusios SSRS sienas. Būtent šie konfliktai ir jų „moderatoriaus“ funkcijas prisiėmusi Rusija neleidžia kitoms regiono šalims ištrūkti iš posovietinės erdvės. Kaldamas pleištus tarp tautų, Kremlius nenori, kad kaimynystėje jį apjuostų stiprios valstybės, todėl Maskva aplink save siekia susikurti satelitinių valstybių žiedą.

Tačiau azerbaidžianiečiai pasirinko kitokį kelią. Kaip teigė tas pats Z. Brzezinskis: „Azerbaidžanas kartu su Ukraina posovietinėje erdvėje atlieka geopolitinio centro funkcijas“. Anot jo, tos geopolitinės jėgos, kuriuos kontroliuos šiuos centrus, kontroliuos visą posovietinę saugumo sistemą.

Tad Azerbaidžano politinis ir ekonominis savarankiškumas – tas veiksnys regione, galintis padėti išlaikyti galių pusiausvyrą ir neleisti Rusijai užimti dominuojančias pozicijas. Atsižvelgiant į regiono geopolitinę konjunktūrą, Azerbaidžano politinis ir ekonominis savarankiškumas – unikalus reiškinys. Tad norisi palinkėti, kad Azerbaidžiano valstybingumo tradicijos tik stiprėtų.

Šaltinis: www.bernardinai.lt