Joshua Schulz. Melagingas pornografijos pažadas

Teksto autorius dėsto moralės filosofiją katalikiškoje intelektualinėje tradicijoje Pranciškaus Salezo universitete, Pensilvavijos valst...


Teksto autorius dėsto moralės filosofiją katalikiškoje intelektualinėje tradicijoje Pranciškaus Salezo universitete, Pensilvavijos valstijoje, JAV.

Neseniai dalyvavau studentams skirtoje diskusijoje apie pornografijos įtaką mūsų kultūrai. Manęs paprašė aptarti patvirtintą faktą, jog reguliarus pornografijos žiūrėjimas mažina vyrų libido: pornografija besimėgaujančius vyrus nustoja jaudinti tikros moterys. Gaila tų vyrų, tačiau svarbu nepamiršti, jog tokia situacija kenkia ir moterims mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, pornografinėje kultūroje mažiau sekso, o tai lemia ir mažesnį skaičių šeimų. Pornografija netiesiogiai veikia kaip kontracepcija: mažiau sekso, vadinasi, mažiau kūdikių. Kita vertus, dėl sumažėjusio vyrų libido seksualinė veikla (ne tik pati sueitis, bet ir tai, kas veda iki jos, bei kas vyksta po to – net Dievo sūnų ir dukrų atėjimas į šį pasaulį) tampa vis mažiau ir mažiau erotiška.

Iš esmės šios dvi pornografijos pasekmės yra susijusios: mes pamirštame, kas yra erotiška, ir kodėl apskritai norime mylėtis. Taigi mano tezė tokia: pornografija mus „nuerotina“. Pornografinio sekso prigimtis yra antierotinė, tam, kad tai paaiškinčiau, pasitelksiu analogiją su valgymu.

Filosofai tomistai, tokie kaip aš, mano, jog žmonės yra linkę į dviejų tipų klaidas: mes norime blogų dalykų arba norime gerų dalykų netinkamu būdu. Dėl pirmos klaidos sutarti gana lengva: nevalgome to, kas mus pražudytų ar yra šlykštaus skonio, neturi jokių maistinių medžiagų. Galbūt galime sutarti ir dėl to, jog esama netinkamų būdų valgyti gerą maistą. Pavyzdžiui, katalikiška tradicija išskiria penkias apsirijimo formas: valgyti pernelyg išrankiai, godžiai, be saiko, per prabangiai, paskubomis. Apsirijimas blogai ne dėl to, kad storina, juk gali būti ir liesas apsirijėlis, lygiai kaip ir godus turtuolis it koks Ebenezeris Skrudžas iš Dickenso „Kalėdų giesmės“. Apsirijimas pavojingas dėl to, kad nužmogina: tampi abejingas ar apskritai nebemoki džiaugtis stalo malonumais.

Tarkime, išrankus valgytojas yra pernelyg smulkmeniškas, atstumiantis lėkštę, jei maistas paruoštas ne jam patinkančiu būdu. Kas nutinka, kai mergina atsisako suvalgyti net mažiausią gimtadienio proga močiutės jai iškepto torto, prie kurio ji plušo visą popietę, vien dėl to, kad nepatinka braškinis glajus? Mergina nesupranta torto kaip močiutės dovanos prasmės, jos meilės ženklo, ji yra nedėkinga ir šitaip įžeidžia močiutę. Ji atima iš savęs ir močiutės tikrą dalijimosi meile maisto forma malonumą. Lygiai taip pat ir godus valgytojas, galintis paimti antrą gabalą torto, net jei šalia sėdintis vaikas negavo dar nė vieno. Jis ne tik nekreipia dėmesio į teisingumą, bet ir nesidalina tuo, ką turi, kad padarytų kitą laimingą. Godusis vargšų akyse nemato Kristaus.

Su tokiais pavyzdžiais būtų galima tęsti be galo, tačiau reikia grįžti prie principo. Apsirijimas visų pirma žalingas ne dėl poveikio sveikatai, bet dėl to, jog atima iš žmogaus tai, kas jį, valgantį prie stalo, skiria nuo ėdančios kiaulės – moraliniai, estetiniai, tarpasmeniniai, teologiniai aspektai, susiję su mityba – dėkingumas, teisingumas, grožis, neskubrus pokalbis. Apsirijimas žalingas dėl to, jog redukuoja žmogų į kai ką mažiau, nei jis yra. Galiu įsivaizduoti besiginčijantį, kad apsirijimas neturėtų būti smerkiamas tol, kol šia yda kenkiama tik sau, o ne kitiems. Toks argumentas netinkamas, nes traktuoja žmogų kaip gyvūną. Žmonės kaip įdvasinti kūnai sukurti bendrystei vieniems su kitais bei triasmeniu Dievu, tai atsispindi net mūsų valgyme. Kaip mėgdavo sakyti šv. Pranciškus Salezas, esame sukurti būti tuo, kuo esame – ne mažiau – ir turėtume tuo būti kaip reikiant.

Argumentas, kad seksualiniai nukrypimai, pornografinės produkcijos vartojimas „nedaro jokios žalos“, žlunga lygiai taip pat, kaip ir valgymo atveju. Galioja ta pati logika, nes žmogus yra įdvasintas kūnas, sukurtas bendrystei, tai atsispindi net ir mūsų lytiškume. Žmonių lytiniai aktai iš esmės skiriasi nuo gyvūnų rujojimo dėl to, kad teikia moralinį, estetinį, tarpasmeninį bei teologinį gėrį. Visų pirma, seksualinių troškimų siekinys – reprodukcija. Tarkime, mes su drauge esame ateiviai, jei aš jai „duosiu penkis“ ir ji taps nėščia, vadinsite tai „seksu“, nes šis žodis reiškia reprodukcinę veiklą. Štai kodėl seksualinis troškimas, nesiekiantis naujos gyvybės, yra nepakankamas. Antra, žmonių dauginimasis nesukuria tiesiog daugiau „vienetų“, o įsteigia naujus santykius: vyrai ir žmonos, tėvai ir motinos, sūnūs ir dukros, broliai ir seserys. Seksas kuria šeimas, kurių santykiai yra mūsų laimingo gyvenimo pagrindas, tai vyresnieji jau žino, o jaunesnieji netrukus sužinos.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad kai moteris ir vyras žvelgia į vienas kitą su kibirkštėlėmis akyse, jie turėtų matyti tai, ką šventasis Jonas Paulius II vadino, asmens genealogija (Laiškas šeimoms Gratissimam Sane). Jie žvelgia vieni į kitus kaip į žmonas, moteris, tėvus, sūnus, dukteris, ir ta kibirkštis jų akyse yra amžinybės liepsna, mat kiekvienas šių santykių yra tikras, amžinas bei pašauktas šventumui. Štai kas iš tiesų jaudina dėl sekso: šiuo fiziškai intymiausiu aktu mes gauname daugiau nei galime trokšti, nes asmuo, su kuriuo savimi pasidalijame, yra daugiau, nei galime įsivaizduoti. Erotika – ne troškimas, kurio niekaip negalime patenkinti, tai meilės pliūpsnis, kuriantis savo pertekliumi. Kaip Dievas.

Tuo tarpu žiūrėti pornografiją tolygu apsilankyti dailės galerijoje su raiščiu ant akių, klausytis muzikos po vandeniu ar šokti su akmenukais batuose. Pornografija užgesina erotinį žvilgsnį, nes akys įpranta liepsnoti, žvelgiant ne į tikrus žmones. Nesuklyskite: pornografinis žvilgsnis trokšta mechanikos – greito, patogaus, lengvo malonumo, o ne sekso, kaip priklausomi nuo morfijaus nori dozės, o ne draugystės. Pornografija mažina vyrų potraukį tikroms moterims, ištreniruoja mus rinktis mašinas, o ne žmones. Antroji seksualinė revoliucija – kuri čia pat už kampo – bandys pateisinti seksą ir meilę mašinoms, o žmonėms tai patiks, nes mašina niekada nepaprašys pasikeisti, ką nors paaukoti ar būti geresniam nei esi. Taip pat pornografija naikina vyrų libido, griaudama jų seksualinę vaizduotę, o vaizduotė juk remiasi tuo, kas tikra. Vyrai įpratinami tikėtis, kad į bet kurį seksualinį sužadinimą moteris atlieps it mašina. Tai ne tik klaidinga – tai gali paliudyti kiekvienas vedęs vyras – bet ir nekelia iššūkio, nes nereikia išmokti, kaip sujaudinti tikrą moterį humoro jausmu, romantika, asistavimu, santuoka, tėvyste. Tikrą moterį sujaudins vyras, žaidžiantis su jų vaikais, kitaip tariant – džentelmenas. Pabandykite išmokti to iš pornografijos.

Parengė pagal „Crisis Magazine“ R. Garškaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Skaitiniai 7244333076133340680

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item