Jonas Švagžlys. Krikščionių persekiojimai musulmoniškose šalyse

Pastaruoju metu didelio Vakarų pasaulio dėmesio sulaukia augantis islamo ekstremizmas. Ypač dide...


Pastaruoju metu didelio Vakarų pasaulio dėmesio sulaukia augantis islamo ekstremizmas. Ypač didelį atgarsį sukėlė grupuotės ISIS itin žiauriai įvykdytos užsienio žurnalistų žmogžudystės, taip pat žiniasklaidoje pasirodę pranešimai apie mirties bausmės taikymą Irano krikščionims. Nors dėl teroristinių grupuočių stiprėjimo krikščionių padėtis musulmoniškuose kraštuose tampa ypač sudėtinga, religiniai persekiojimai musulmonų šalyse, nors ir mažesniu mastu, vyksta jau seniai. Mėginkime apžvelgti, kaip keičiasi krikščionių situacija įvairiuose musulmoniškuose kraštuose, ir kokias išvadas turėtų padaryti Vakarų šalys.

Arabų pavasaris ir….. žiema

2010 m. pabaigoje daugelyje arabų šalių prasidėjo iki tol neregėto masto demonstracijos bei protestai, nukreipti prieš autoritarines tų šalių vyriausybes. Dėl masinių neramumų 2011 m. sausį iš pareigų pasitraukė Tuniso prezidentas Zinas Al Abidinas Ben Ali. Maždaug po mėnesio atsistatydinti buvo priverstas ilgametis Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas. Per prasidėjusį pilietinį karą žuvo Libijos diktatorius Muamaras Al Gadafis. Neramumai apėmė ir kitas arabų šalis – Jemeną, Jordaniją, Siriją, netgi turtingas Arabijos pusiasalio šalis, tokias kaip Saudo Arabija ir Bahreinas.

Nors ši protestų banga prasidėjo 2010 m. gruodį, ji buvo praminta Arabų pavasariu. Ne tik pačiose arabų šalyse, bet ir Vakaruose buvo viltingai žiūrima į piliečių maištus prieš ilgamečius diktatorius. Buvo tikimasi, jog nuvertus autoritarinius arabų šalių lyderius, prasidės regiono demokratizacija. Pažymėtina, kad ilgamečiai Libijos, Egipto ir kitų šalių lyderiai pasižymėjo ne tik autoritariniu valdymu, bet ir didžiule korupcija. Įvairiais skaičiavimais, M. Al Gadafio turtas galėjo siekti net 200 mlrd. JAV dolerių, H. Mubarako – 70 mlrd. Tikėtina, kad tokio masto korupcija turėjo didelę įtaką augančiam gyventojų nepasitenkinimui valdančiaisiais režimais.

Vis dėlto viltims apie demokratizaciją nebuvo lemta išsipildyti. Daugumoje šalių prasidėjo pilietiniai karai, suaktyvėjo islamistinės organizacijos. Pažymėtina, kad vienu pagrindinių islamistų taikinių tapo vietinės krikščionių bendruomenės. Pavyzdžiui, Egipte teroristine organizacija laikoma Musulmonų brolija bei kitos islamistinės grupuotės yra įvykdžiusios daugelį teroro išpuolių prieš Egipto krikščionis koptus. Šie išpuoliai nusinešė šimtus gyvybių.

Ne ką geresnė padėtis yra Sirijoje. Prasidėjus pilietiniam karui, radikalios islamistų grupuotės, įskaitant ISIS (angl. Islamic state of Iraq and Syria), pradėjo neregėto masto agresiją prieš šalyje gyvenančius krikščionis, sudarančius maždaug dešimtadalį šalies gyventojų. Bažnyčios šalyje masiškai naikinamos, vis daugiau krikščionių yra priversti palikti šalį, kad išvengtų susidorojimo. Ypač dažni tapo žmonių grobimai dėl išpirkos, o jų aukomis dažniausiai tampa vietiniai krikščionys. Lietuvoje taip pat yra apsigyvenę keliasdešimt Sirijos krikščionių, palikusių gimtinę, kad išvengtų islamistų agresijos. Šiems pabėgėliams pagalbą Lietuvoje suteikė Evangelikų liuteronų bažnyčia.

Taigi, akivaizdu, jog vadinamasis Arabų pavasaris norimų permainų tikrai neatnešė. Kalbant apie krikščionių padėtį musulmoniškuose kraštuose, svarbu pabrėžti, kad tokių šalių kaip Sirija autoritariniai režimai kur kas labiau gerbia tikėjimo laisvę nei prieš juos maištaujantys sukilėliai. Be to, tiek Sirijos prezidentas Basharas Al Assadas, kaip ir jo tėvas Hafezas Al Assadas, valdęs Siriją 1971–2000 metais (iki pat mirties), išpažįsta alavitų tikėjimą. Alavitai – viena iš šiitų sektų. Nors alavitai išpažįsta islamą, bet jų tikėjime nemažai krikščionybės elementų, pavyzdžiui, alavitai švenčia Šv. Kalėdas, skaito krikščioniškąją evangeliją, daugelis jų turi krikščioniškus vardus (pagal juos islamistai identifikuoja tiek krikščionis, tiek alavitus). Šiuo metu alavitai sudaro daugiau nei 10 proc. šalies gyventojų.  Beveik visi jie remia Assado vyriausybę – ne tik todėl, kad prezidentas išpažįsta alavitų tikėjimą ir remia jų bendruomenę, bet ir todėl, kad islamistų įsigalėjimo atveju alavitams, kaip ir krikščionims, gresia išnaikinimas.

Už islamo išsižadėjimą – mirtis

Islame viena didžiausių nuodėmių laikoma apostazė, t.y. atsivertimas į kitą tikėjimą arba tapimas ateistu. Nors tarp islamo tyrinėtojų nėra vieningo sutarimo, kaip turi būti baudžiami apostatai, visgi vyrauja nuomonė, kad už šią nuodėmę turi būti baudžiama mirties bausme. Tokios nuostatos laikomasi kai kuriose šiandieninėse musulmoniškose šalyse. Už atsivertimą į kitą religiją mirties bausme baudžiama Irane, Saudo Arabijoje, Afganistane, Somalyje, Sudane, Jemene, Katare, Mauritanijoje. Kalbant apskritai, būtent musulmoniškuose kraštuose yra labiausiai varžoma tikėjimo laisvė. Organizacijos „Atviros durys“, besirūpinančios krikščionių padėtimi nedemokratiškose šalyse, atlikto tyrimo duomenimis, iš dešimties šalių, kuriose labiausiai persekiojami krikščionys, net devynios yra musulmoniškos (pirmąją vietą užima ateistinė Šiaurės Korėja). Iš posovietinių šalių su didžiausiais sunkumais krikščionys susiduria musulmoniškose Centrinės Azijos respublikose.

Be abejonės, viena labiausiai tikėjimo laisvę ribojančių šalių yra Saudo Arabija. Šalyje, kurioje atsirado islamo religija, draudžiama praktikuoti visas kitas religijas. Draudžiama ne tik šventyklų statyba, bet apskritai bet kokios viešos kitų religijų apeigos. Prieš dvejus metus vienas Saudo Arabijos religinių lyderių paragino nugriauti visas Arabijos pusiasalyje esančias krikščionių bažnyčias. Iš pirmo žvilgsnio toks siūlymas daugeliui gali atrodyti paradoksalus, kadangi pati Saudo Arabija dosniai remia mečečių statybą kitose, taip pat ir nemusulmoniškose, šalyse. Saudo Arabijoje išpažįstama viena agresyviausių islamo srovių – vahabizmas. Vahabizmas, atsiradęs Saudo Arabijoje XVIII a., skatina itin griežtą islamo interpretaciją. Vahabitai nuodėme laiko gimtadienių ir kitų metinių šventimą, tam tikrų mėnesių ar savaitės dienų išskyrimą maldai bei apeigoms atlikti, paminklų statymą ir daugelį kitų dalykų. Vahabizmas taip pat reikalauja griežtos askezės kasdieniame gyvenime (tiesa, čia verta paminėti, kad pastarosios nuostatos Saudo Arabijoje laikomasi ne taip uoliai – šalies karališkoji šeima ir kiti turtingi žmonės mėgaujasi itin prabangiu gyvenimu, o už uždarų durų jiems prieinamos visos žemiškojo gyvenimo nuodėmės – alkoholis, erotiniai filmai, netgi narkotikai). Kitas vahabizmo ypatumas – agresyvumas kitų tikėjimų atžvilgiu. Būtent šią islamo srovę išpažįsta daugelis teroristinių organizacijų. Nors Saudo Arabija palaiko sąlyginai draugiškus santykius su JAV, tačiau tuo pačiu aktyviai propaguoja vahabizmą, pavyzdžiui, remia įvairių šalių televizijos kanalus, kuriuose skleidžiamos vahabitinės idėjos. Įvairiais skaičiavimais, Saudo Arabija įvairiems vahabitų judėjimams yra skyrusi per 87 mlrd. JAV dolerių.

Kiek kitokia situacija yra Irane. Skirtingai nei Saudo Arabija (šios šalys yra ne tik skirtingos, bet ir tarpusavyje priešiškos), Iranas teokratine valstybe tapo palyginti neseniai, po 1979 m. islamo revoliucijos. Šioje šalyje galioja griežti islamo įstatymai – draudžiama vartoti alkoholį, moterys privalo vilkėti galvos apdangalus, už svetimavimą baudžiama mirtimi. Vis dėlto Irano situacija nėra tapati situacijai Saudo Arabijoje. Irane veikia legalios krikščionių bei judėjų bažnyčios, joms netgi taikomos tam tikros išimtys, pavyzdžiui, apeigų metu leidžiama gerti vyną. Be to, skirtingai nei Saudo Arabija, Iranas garsėja aukšto lygio menu, ypač kinematografija, į šią šalį užsienio turistams patekti kur kas paprasčiau nei į Saudo Arabiją. Vis dėlto Irane taip pat pastebima blogėjanti krikščionių padėtis. Išaiškėjus, kad musulmonas atsivertė į krikščionybę, jam gali būti paskirta mirties bausmė arba ilgi metai kalėjimo. Pernai 80 rykščių buvo nubausti keturi krikščionys, kadangi namuose įrengtoje protestantiškoje bažnyčioje apeigų metu gėrė vyną. Taigi, Irane represijos prieš krikščionis irgi plačiai paplitusios.

Iranas bei Saudo Arabija – kraštutiniai atvejai. Vis dėlto nelengva krikščionių padėtis ir kitose musulmonų šalyse. Kai kuriose iš jų, pavyzdžiui, skurdžiose Afrikos šalyse, represijos nėra oficialios, kaip kad Saudo Arabijoje bei Irane, tačiau jose centrinė valdžia ir jos institucijos nėra pajėgios užtikrinti tvarką, o daugelyje provincijų realią valdžią turi vietinės islamistų grupuotės.

Kokias išvadas turi padaryti Vakarai?

Akivaizdu, kad pastaraisiais metais krikščionių padėtis musulmoniškuose kraštuose blogėja. Galima ginčytis, kiek radikalių islamistų elgesys atitinka Korano turinį, tačiau faktas akivaizdus – jokiame kitame pasaulio krašte religinės mažumos nėra taip persekiojamas, kaip musulmoniškose šalyse. Kyla klausimas: ar gali Vakarų šalys ką nors padaryti, kad situacija pagerėtų? Be abejo, palengvinti krikščionių gyvenimą tokiose šalyse kaip Iranas ir Saudo Arabija yra be galo sudėtinga. Bet ar tikrai nieko neįmanoma padaryti?

Vakarų šalims, ypač JAV, pirmiausia vertėtų permąstyti santykius su Artimųjų Rytų šalimis. Nors dažnai kalbama apie sankcijas Iranui, tuo pačiu palaikomi gana draugiški santykiai su Saudo Arabija, remiančia vahabitų judėjimus visame pasaulyje. Todėl, siekiant pažaboti augantį islamizmą, būtina griežčiau reaguoti į tokį šios šalies elgesį. Be to, vertėtų apmąstyti santykius su tokių šalių kaip Sirija vyriausybėmis. Nors jos pagrįstai laikomos autoritarinės, žmogaus teisių požiūriu jos visgi yra geresnė alternatyva nei prieš jas kovojantys islamo ekstremistai.

Antra, Vakarų šalys turėtų teikti didesnę paramą Sirijos ir kitų regiono šalių krikščionims. Pastaruoju metu vis daugiau regiono krikščionių stoja į kovą su islamistais. Norint įveikti islamistus, remiamus turtingų Kataro bei Saudo Arabijos piliečių, reikalingi nemenki finansiniai resursai, pavyzdžiui, ginklams pirkti. Tokią paramą galėtų teikti Vakarų šalys.

Kitas labai svarbus dalykas – Vakarai turi suvokti, kokią grėsmę Vakarų civilizacijai kelia radikalusis islamizmas. Be abejo, situacija Vakarų Europos didmiesčiuose nėra lygintina su padėtimi Egipte ar Sirijoje, bet ir ten gausėja radikalių jėgų, siekiančių įvesti šariato teisę Vakarų šalyse. Norėdamos išvengti galimų neramumų, Vakarų šalys privalo ne tik griežčiau reaguoti į vietinių islamistų veiksmus bei pasisakymus, bet apskritai permąstyti vykdomą imigracijos politiką. Pavasarį vykusių Europos Parlamento rinkimų rezultatai rodo, kad vis daugiau europiečių yra nusivylę nevykusia imigracijos politika ir dėl to yra linkę atiduoti balsus vadinamosioms radikalios dešinės partijoms. Todėl labai svarbu, kad minėtos problemos užimtų svarbią vietą ne tik vadinamųjų radikalų, bet ir Vakarų šalių lyderių darbotvarkėse.

Šaltinis: www.apzvalga.eu

Susiję straipsniai

Straipsniai 7002354234628161295

Rašyti komentarą

  1. Tai kad patys Vakarai linkę tą krikščionybę persekioti, tad tikėtis jų paramos šiuo klausimu yra gana naivu, sakyčiau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kad Vakarai persekioja krikščionybę, tai tik pusė reikalo. Kita pusė, kad patys krikščionys Vakaruose tingi ką nors daryti, kalbėti, protestuoti ir pan. ..Popiežius netyli, o kiti?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item