Jacob M. Appel. Ar mes jau pasiruošę embrionų organų rinkai?

Skaitytojų dėmesiui skelbiame tekstą, puikiai atskleidžiantį, kokios alternatyvos neišvengiamai pradedamos svarstyti atsisakius gyvybės...



Skaitytojų dėmesiui skelbiame tekstą, puikiai atskleidžiantį, kokios alternatyvos neišvengiamai pradedamos svarstyti atsisakius gyvybės sakralumo principo ir pradėjus ją vertinti naudingumo matu. Pasiduodant melagingai "laisvės rinktis" retorikai etinių dilemų dažnai nepastebima svarstant "nenaudingos" gyvybės atsisakymo eutanazijos ar aborto keliu atvejais. Tačiau kai siūloma, kaip šiame tekste, į žmogaus gyvybę pažvelgti kaip į pozityvų rinkos naudos šaltinį, problema atsiskleidžia naujoje šviesoje. Tikimės, jog šis reprezentatyvus, vienas iš daugelio panašių šiuolaikinių etikos teoretikų tekstų, padės įvertinti pačios etikos disciplinos raidą ir jai atsiveriančius neribotus horizontus po gyvybės desakralizavimo. 

Oksfordo universiteto profesorius Richardas Gardneris, žymus žmogaus reprodukcijos ekspertas ir Britanijos žmogaus apvaisinimo ir embriologijos tarnybos (“Britain’s Human Fertilization and Embryolgy Authority”) patarėjas, prakalbo apie galimybę persodinti abortuotų kūdikių organus suaugusiems. Tai suteiktų galimybę išgelbėti arba sustiprinti gyvybę šimtams ar tūkstančiams pacientų visame pasaulyje, kuriems neišvengiamai reikia persodinti organus. Tokie persodinimai ypač pasitarnautų daugiau nei 70.000 Jungtinių Amerikos valstijų gyventojų, laukiančių inkstų. Šios procedūros dar niekada nebuvo taikytos žmonėms, tačiau tyrimai su pelėmis parodė, kad embrionų inkstai greitai vystosi suaugusiuose gyvūnėliuose. Pasak Gardnerio, persodinimas iš embriono suaugusiajam yra “veikiausiai realistiškesnė technika už visas kitas, kovojant su inkstų nepakankamumu”. Jei bus įrodyta, kad abortuotų kūdikių organai yra naudingas šaltinis transplantacijai, o galimybių to tikėtis yra, mūsų visuomenei galbūt jau visai greitai teks tvarkytis su tiek kontraversišku ir pribloškiančiu, tiek potencialiai naudingu fenomenu: legalia embrionų audinių ir organų rinka.

Nuo tada, kai šeštajame dešimtmetyje dr. Peteris Murray’us ir jo kolegos Peter Bent Brigham ligoninėje Bostone (JAV) atliko pirmą sėkmingą gyvo donoro inksto transplantaciją, gydytojai ir medicinos etikos specialistai nuolat diskutuoja (dažnai labai aršiai) apie organų pardavimų leistinumą. Šios rinkos rėmėjai teigia, kad finansinės paskatos padidins prienamų organų pasiūlą ir išgelbės žmonių gyvybes. Pvz. Irane oganų rinka yra gerai sureguliuota ir ten nėra žmonių, kurie lauktų persodinimo eilėje. Be to daug šios pozicijos šalininkų tiki, kad potencialūs pardavėjai turi pamatinę teisę pasirinkti, kaip elgtis su savo kūno dalimis. Organų pardavimų oponentai baiminasi, kad transplantacijos pavertimas finansiniu sandoriu prives prie neturtingųjų išnaudojimo, o ypač – besivystančiose šalyse. Taip pat patys vargingiausi susidurs su nereikalinga medicinine rizika ir mainais, kuriuose jie neturi lygiavertės derybinės galios. Pribloškiantis legalios embrionų, priešingai nei suaugusiųjų, organų prekybos privalumas, yra tas, kad ji suteiks vien tik naudą, kurios trokšta šalininkai, nesukuriant išnaudojimo, kurio bijo oponentai. Tokie pardavimai galėtų įrodyti, kad ekonominis sandoris medicinos srityje, kuriame visos šalys laimi, yra įmanomas.

Pirmasis ryškus embrionų organų bruožas yra tas, kad jų tiekimas dė visų praktinių priežasčių yra neribotas. Gyvas inkstų donoras po donorystės turi gyventi tik su vienu fukcionuojančiu inkstu. Priešingai, nėščia moteris, tiekianti embriono inkstus, gali tai daryti ne vieną kartą, nesukeldama pavojaus prarasti savo, suaugusiosios, organą.

Kai abortas prižiūrimas tinkamai apmokytų gydytojų, jis yra itin saugi procedūra – net saugesnė nei išnešioto kūdikio gimdymas. Kadangi JAV kiekvienais metais vis daugiau moterų atliekami legalūs abortai, prireiktų įtikinti tik nedidelį procentą tokių moterų, kad išnešiotų kūdikį iki tinkamo transplantacijai išsivystymo lygio, ir laukiančių persodinimų eilės nebeliktų. Visuomenė greičiausiai čia įžvelgs ryškų bendro sveikatos lygio pagerėjimą. Vyriausybė galėtų netgi pati įsitraukti į šią rinką, pirkdama embrionų organus žemas pajamas turintiems pacientams, ir užtikrindama, kad visi piliečiai turėtų lygias galimybes gauti reikalingus organus, nenumušant organo kainos.

Tokios reprodukcijos oponentai prieštarauja embrionų organų rinkai pagrįsdami tuo, kad padidės abortų skaičius – tai būtų tikrai logiškas rezultatas. Tačiau tokia rinka taip pat gali suteikti paguodą moterims, kurios jau bus nusprendę darytis abortus, bet norėtų papildomo socialinio gėrio, kurį suteiktų procedūra. Kaip šeimos, kurių nariai miršta nelaiminguose atsitikimuose, aukoja savo mylimų žuvusiųjų orgnus, šios moterys taip pat savo sprendimą gali grįsti nauda visuomenei, kurią jos pačios apsispręsdamos darytis abortą, sukuria. Papildoma ekonominė nauda dar labiau švelnintų abejones dėl aborto pasirinkimo. Ji net galėtų abortą padaryti patrauklesnį kitaip mąstančiam sutuoktiniui ar partneriui. Žinoma, tiems, kurie tiki, kad gyvybė atsiranda apvaisinimo momentu, organų rinka niekada neatrodys priimtina. Bet tiems, nepamirštant ir manęs, kurie nuoširdžiai tiki, kad gyvybė atsiranda daug vėliau, jau augimo procese, mums bus moralinė pareiga suteikti moterims apsisprendimo laisvę parduoti embrionų organus transplantacijai. Visuomenė neturėtų apriboti moters ekonominės laisvės, kaip neturėtų apriboti ir reprodukcinės laisvės.

Ar tokie organų pardavimai sukels vargingai gyvenančių moterų išnaudojimą? Galima įsivaizduoti, kad tie, kurie prieštarauja surogatinei motinystei ir kiaušinėlių pardavimui apvaisinimams in-vitro būdu, sakys, kad embrionų organų rinka pristato dar vieną būdą, kuris moters įsčias prievarta pasisavintų visuomenės, kurioje dominuoja vyrai, labui. Man labiau norėtųsi tikėti, kad embrionų organų rinka įgalintų moteris išnaudoti savo reproduktyvumo galimybes ekonominei naudai gauti. Jei moteris turi pamatinę teisę nutraukti nėštumą, kodėl ji negalėtų turėti teisės naudoti produktus, kuriuos gauna po nėštumo nutraukimo, taip, kaip jai atrodo geriausia? Daug moterų greičiausiai panaudotų lėšas, gautas šių pardavimų metu, sumokėti už studijas arba padėti išauginti savo vaikus. Būti nėščiai ir studijuoti universitete arba būti nėščiai ir rūpintis šeimos išlaikymu yra didelis iššūkis. 

Šis iššūkis tampa dar sunkesnis, kai jį nugalėti reikia dirbant prekybos centre. Akivaizdu, kad nė viena moteris neturėtų būti verčiama parduoti embriono dalių ar audinių, taip pat ir nė vienas gyvas suaugusysis neturėtų būti verčiamas atiduoti savo inkstą ar rageną persodinimui. Tačiau “pasirinkimas” neturėtų baigtis embriono pašalinimu.

Vieną dieną, jei mums pasiseks, galbūt moksliniai tyrimai sukurs dirbtines “gimdų” fermas, kuriose bus auginami embrionai organų donorystei. O gal net išvysime “stebuklą” – vyrai augins embrionus savo pilvo ertmėje. Ta diena dar labai toli. Tačiau perspektyva embriono organus persodinti suaugusiems yra daug tikroviškesnė galimybė, esanti netolimoje ateityje. Tokių organų rinka gali pasitarnauti tiek visuomenei, tiek moterims, kurios pasirinktų iš to gauti naudą.

Susiję

Pažangos ideologija 719549241179047867
item