Gerard van den Aardweg. Gėjų ideologijos įtaka Vatikano sinodo ataskaitos tekstui

Spalį vykusio Neeilinio vyskupų sinodo šeimos temai Preliminariosios ataskaitos (lot. Relatio post disceptationem) kūrėjai savo teiginia...


Spalį vykusio Neeilinio vyskupų sinodo šeimos temai Preliminariosios ataskaitos (lot. Relatio post disceptationem) kūrėjai savo teiginiais apie homoseksualus ir homoseksualumą nukreipė visuomenės dėmesį nuo pagrindinio dalyko ‒ būtinybės stiprinti katalikišką santuoką ir šeimos gyvenimą, į visiškai antraeilę homoseksualumo temą. Toks jų žodžių poveikis neturėtų stebinti, nes visi žino pasaulietinės žiniasklaidos siekį išnaudoti kiekvieną katalikų hierarchų žodį ir veiksmą gėjų ideologijos, normalizuojančios homoseksualumą,[1] naudai, šitaip darant spaudimą Bažnyčiai, kad ši nustotų priešintis ir pripažintų homoseksualumą taip, kaip jie reikalauja. Baisiausia tai, kad Ataskaitos pastraipos apie homoseksualumą ne tik jų nenuvylė, bet įžeidė ir suglumino daug paprastų žmonių, įskaitant tuos nuoširdžius katalikus, kurie grumiasi su homoseksualumo problemomis.

Pažvelkime atidžiau į 50‒52 skirsnių tekstą. 50 skirsnis prasideda žodžiais: „Homoseksualai turi prigimtinių dovanų ir sugebėjimų, kuriuos galėtų pasiūlyti krikščionių bendruomenei.“ Jeigu šis sakinys apskritai ką nors reiškia (kuris gi žmogus neturi kokių nors „prigimtinių dovanų ir sugebėjimų”, kuriuos galėtų pasiūlyti?), tai juo norima pasakyti, kad žmonės, jaučiantys potraukį tos pačios lyties asmenims, turi ypatingų „prigimtinių dovanų“, būdingų jų „orientacijai“. Vis dėlto dokumentas nepatikslina, kokios tos prigimtinės dovanos. Šis nepagrįstas teiginys primena gėjų aktyvistų sluoksniuose populiarius stereotipus, pavyzdžiui, kad homoseksualūs vyrai esą ypatingai jautrūs, meniški, švelnūs arba kad daug svarbių istorijos ir meno veikėjų buvę homoseksualai (pamirštant pasakyti, kad didelė dalis jų tokiais nebuvo), tarsi tai įrodytų homoseksualių troškimų vertę. Tai yra elitistinis mąstymas: homoseksuali „prigimtis“ esanti kažkuo ypatinga, o homoseksualumas esąs pranašesnis už „įprastą“ heteroseksualumą (panašiai homoseksualas ir pedofilas André Gide aukštino homoseksualios pedofilijos pranašumą). Tačiau nėra jokios priežasties šlovinti neva aukštesnius žmonių su homoseksualiais potraukiais gebėjimus ir pasiekimus. Faktas, kad tam tikrose profesijose jų sutinkama palyginti nemažai, labiau susijęs su pomėgiais nei gabumais. Be to, greta tų, kurie pasiekė ką nors reikšminga arba tapo įžymūs (o tai nėra tas pat), esama be galo daug tokių, kuriems jų emocinė netvarka arba neatsakingas gyvenimo būdas neleido išskleisti ir išvystyti savo gebėjimų ir profesionalaus produktyvumo. Neproporcingai dažnos psichologinės ir medicininės daugelio praktikuojančių homoseksualų problemos sudaro žymią ir nuolat augančią socialinę naštą. Tačiau daug daugiau nerimo kelia socialiai ir moraliai žlugdanti praktikuojančių („aktyvių“) homoseksualų įtaka humanitariniams mokslams, literatūrai, politikai, švietimui ir krikščionių bažnyčioms. Jeigu jau apie tai kalbame, tai Bažnyčia neturėtų pamiršti, jog būtent homoseksualūs kunigai „krikščionių bendruomenei siūlė“ kai ką kitą, nei savo „prigimtines dovanas ir sugebėjimus“: didžioji jų aukų dalis buvo vyriškos lyties paaugliai, kuriems potraukį jaučia ne pedofilai, o suaugę homoseksualūs vyrai (virš 30 %).[2] Tad būkite atsargūs ir pagalvokite, prieš mėgindami įsiūlyti „homoseksualus“ krikščionių bendruomenei.

Antra vertus, jau pačiu pirmu žodžiu („homoseksualai“) 50 skirsnyje pateikiamas dviprasmis ir klaidinantis terminas, kuris paskui nuolat vartojamas kituose skirsniuose. Kas yra šie autorių minimi „homoseksualai“? Kam konkrečiai tikintieji raginami „užtikrinti brolišką aplinką savo bendruomenėse“, nes šie žmonės „dažnai nori sutikti Bažnyčią, kuri jiems pasiūlytų šiltus namus“? (50). Beje, tai skamba kaip netiesioginis kaltinimas: neva iki šiol bendruomenės (parapijos, vienuolynai, seminarijos?) daugiau ar mažiau atmesdavo „homoseksualus“, nepasiūlydamos jiems „broliškos aplinkos“ ir „šiltų namų“, kurių jie veltui ilgėdavosi; kitaip tariant, jie nebuvo priimami, su jais nebuvo elgiamasi krikščionišku būdu. Šitaip greitai sulauksime ir kaltinimų „diskriminacija“ arba „homoseksualų“ vaizdavimo kultūrinio ir religinio pasmerkimo aukomis ‒ tai pasirodė be galo sėkminga propagandos priemonė judėjime už gėjų teises. Akivaizdu apie kokią homoseksualų kategoriją čia kalbama. Ne apie tuos ‒ jų šiandien mažuma, ‒ kurie stengiasi gyventi skaisčiai ir klausyti savo sąžinės balso, kurie neneigia santykių su tos pačios lyties asmenimis nenatūralumo ir moralinio neteisingumo, kurie savo psichologinėje ir dvasinėje kovoje malda ir sakramentais ieško Dievo pagalbos.[3] Ne jie ieško „broliškos aplinkos“ ir „šiltų namų“ – Bažnyčia jau yra jų namai, ir jie visiškai nepuoselėja noro būti priimtiems kaip homoseksualams. Vargu, ar išgirsime šios kategorijos žmones skundžiantis, kad jie yra nepriimami arba atmetami. Akivaizdu, jog Ataskaitoje kalbama apie kitos, gausesnės, kategorijos žmones, kurie aiškiai nori gyventi homoseksualų gyvenimą ir būti pripažinti kaip tokie ‒ kalbama apie „gėjus“. Kiekvienas minėtų skirsnių sakinys atspindi jų galvoseną ‒ ne tiesiai ir atvirai, bet užuominomis ir pasiūlymais. Štai kad ir šis: „Ar mūsų bendruomenės sugeba… pripažinti ir vertinti jų seksualinę orientaciją?“ Omenyje turimi tie, kurie save dramatizuoja ir tragedizuoja, nes jų troškimai nėra „vertinami“. Tai akivaizdus įprastinės gėjų kalbėsenos aidas, bet šį kartą aukšto rango Katalikų Bažnyčios dokumente! Maža to, „orientacija“ aiškiai pateikta kaip vidinė, pastovi asmenybės arba „prigimties“ dalis, o ne kaip asmenybės arba elgesio sutrikimas (tai įrodo daugybė mokslinių įrodymų[4]), iš esmės nesiskiriantis nuo homoseksualios ir heteroseksualios pedofilijos, transseksualizmo, transvestizmo ar nepasotinamo seksualinio potraukio. Užuot paneigęs, šis dokumento sakinys sustiprina klaidingą nuomonę, kad „tai tavo genuose“ arba „tavo fiziologijoje“, arba „tavo smegenyse“ ir kad turime reikalą su normalia žmogaus seksualumo apraiška[5].

Tipiškai „gėjiškai“ skamba ir moralizuojantis Ataskaitos tonas „mūsų bendruomenių“ atžvilgiu. Tipiškai „gėjiškai“, nes mokymas apie „homoseksualios orientacijos“ gerumą ir vertę kartu su moraline pareiga į savo tarpą priimti ir vertinti aktyvius gėjus primetamas 98 procentams tikinčiųjų, nė nemėginant suprasti jų natūralaus ir normalaus pasibjaurėjimo tokiu vertinimu (ko gero, Ataskaitos autoriai šį pasibjaurėjimą apibūdintų kaip „homofobiją“). Jie nesupranta, kad šis priverstinis gėjų priėmimas sukels įtampą normaliuose bendruomenės santykiuose ir paskatins daugelį sveiku protu besivadovaujančių žmonių pasitraukti iš savo religinių klubų, kongregacijų, seminarijų ir bažnyčių. Šis aklumas byloja apie tipišką gėjų naivumą ir egocentriškumą, kuriam būdingas nesidomėjimas žmonių, neturinčių problemų šioje srityje, jausmais.

Žinoma, mokymas apie potraukio tos pačios lyties asmenims „vertę“ negali derintis su mokymu apie pareigą gyventi skaisčiai. Ataskaitos autoriai netiesiogiai pateisina tam tikrą homoseksualaus elgesio formą, galbūt naiviai tikėdami, kad tam tikri tos pačios lyties asmenų santykiai gali atspindėti normalią santuoką ir tikrą, pastovią tarpusavio meilę. Juk būtų absurdiška uždrausti žmogui veikti vadovaujantis savo doru ir vertingu polinkiu („orientacija“), kurį, be to, gerbtų ir tariama draugiška religinė bendruomenė (parapija, seminarija, ir t. t.).

Kitas teiginys taip pat liudija apie įtartiną Ataskaitos požiūrį: „[reikia] rimtai apsvarstyti, kaip rasti… būdus, padėsiančius jiems [žmonėms, turintiems šį polinkį,] emociškai augti… ir bręsti Evangelijoje, integruojant seksualinį aspektą…“ (51). „Integruoti seksualinį aspektą“ paprastai reiškia „padaryti jį sudėtine kieno nors dalimi“, o mūsų atveju tai reikštų „sudėtine brendimo Evangelijoje dalimi“. Nereikia nė sakyti, kad kelias į šventumą ‒ kaip ir į emocinę brandą ‒ reikalauja kovoti prieš bet kokius homoseksualumo pasireiškimus asmenybėje. Homoseksualaus elgesio, jausmų arba „meilės“ integravimas į šventumo siekimą yra gnostinis išradimas. Reikėjo parašyti visiškai priešingai: asmenys, turintys seksualinių pagundų, turi būti ypač skatinami praktikuoti skaistumo dorybę. Galima buvo tarti pagyrimo ir paramos žodį pavyzdinei katalikiškos organizacijos „Courage“[6] (liet. „Drąsa“) veiklai, taip pat tiems, kurie stengiasi gyventi pagal gryną katalikišką moralinį mokymą. Ataskaitos teiginiai, kad nereikia atsisakyti „katalikiško mokymo apie šeimą ir santuoką“ (50) arba kad „sąjungos tarp tos pačios lyties asmenų negali būti iškeliamos į tą patį lygmenį kaip santuoka tarp vyro ir moters“ (51) galbūt skamba dievobaimingai, bet jie tikrai tokie nėra. Gėda, kad autoriai drįsta daryti užuominas, jog Mistinis Kristaus Kūnas yra atviras kokiam nors pozityviam tos pačios lyties asmenų santykių (gėjų gyvenimo kartu, gėjų „santuokos“) vertinimui; ir šios gėdos nemažina pasakymas, kad tikra santuoka turi aukštesnį statusą. Bedieviškos gėjų poros yra šventosios santuokos parodija ‒ biologiškai, psichologiškai ir moraliai. Tai folie à deux (liet. dviejų beprotybė), bendra dviejų asmenų psichinė dvasinė patologija. Psichologiškai normalios gėjų partnerystės neegzistuoja, netgi tais išimtiniais atvejais, kai jos trunka ilgiau nei porą metų vyrų atveju ir keletą metų ilgiau moterų atveju. Šių žmonių gyvenimas pasižymi itin dažna neištikimybe, palaidumu, patologiniu pavydu, vaidais, tarpusavio kovomis ir „naminio“ smurto reiškiniais. Bet koks panašumas į santuoką egzistuoja tik vaizduotėje tų, kurie nemato arba nenori matyti tikrovės.

Tačiau Ataskaita laikosi savo: „Neneigiant moralinių problemų, susijusių su homoseksualiomis sąjungomis, būna atvejų, kai pasiaukojanti abipusė pagalba yra vertinga parama šių asmenų gyvenime“ (52). Taigi, nors gėjų ryšys arba santykiai negali turėti tokios pat vertės kaip normali santuoka, visgi kartais juos galima pavadinti kilnia, pasiaukojančia „sąjunga“. Ar tai nėra įtikinantis argumentas tokiais atvejais leisti tos pačios lyties asmenų partnerystę? Tai reikštų taisyklės laužymą leidžiant išimtį (žinoma, laikantis griežtų sąlygų, sąžiningai apsvarsčius ir pan.). Juk gerai žinoma, kad, atsiradus užtvankoje spragai, anksčiau ar vėliau ji bus pralaužta.

Galiausiai, ką manyti apie šį pasakymą (52): „… Bažnyčia kreipia ypatingą dėmesį į… vaikus, gyvenančius su tos pačios lyties asmenų poromis, ir pabrėžia, kad mažutėlių poreikiams ir teisėms visada turi būti suteikta pirmenybė”? Pirmenybė prieš ką? Vienintelis priimtinas žmogiškos užuojautos, sveiko proto ir krikščioniškos moralės atsakymas būtų toks: pirmenybė prieš egoistinius suaugusių gėjų reikalavimus, gėjų, gyvenančių kartu (bent jau kol kas) ir pažeidžiančių vaiko (arba vaikų), kurį turėtų užauginti tėvas ir motina, teises ir poreikius. Tai pasakytina apie vaikus, gyvenančius su savo motina arba tėvu ir jos (jo) tos pačios lyties partnere (partneriu), o juo labiau ‒ apie dviejų „tėvų“ gėjų įvaikintus vaikus. Autoriai palieka įspūdį, kad iš esmės jie pripažįsta šias pseudo-šeimas ir homoseksualią tėvystę. Šiaip ar taip, jie apgailėtinai nesugeba nedviprasmiškai pasmerkti šio modernaus barbarizmo, kai ant gėjų ideologijos altoriaus masiškai aukojami nekalti ir beginkliai vaikai bei paaugliai. Šie vaikai emociškai, psichologiškai ir morališkai traumuojami visam gyvenimui,[7] ir saldūs žodžiai apie „dėmesio į mažutėlių poreikius atkreipimą“ neatleidžia nuo pareigos pasmerkti šią didžiulę neteisybę. Apie problemos aktualumą be kitų dalykų byloja ir spartus gėjų bei lesbiečių atliktų įvaikinimų Jungtinėse Valstijose augimas: 2001‒2011 metais skaičius patrigubėjo ir pastaraisiais metais siekė daugiau nei 32 000. Turime prisiminti, kad daug šių vaikų ir paauglių (jie taip pat priklauso išnaudojamų „mažutėlių“ kategorijai) jau traumavo jų tėvų skyrybos arba kitos skaudžios patirtys dar prieš atiduodant juos gėjų poros globai ir išstatant jos kankinančiai, žalojančiai įtakai.

Ši Ataskaita sukėlė daug dvejonių ir nusivylimo. Turbūt labiausiai šokiruoti buvo geros valios žmonės, jaučiantys potraukį tos pačios lyties asmenims, ir „aktyvių“ homoseksualų tėvai, sutuoktiniai bei šeimos nariai. Jie jaučiasi apleisti, tarsi netekę pagrindo po kojomis. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: vienas vyras, atsivertėlis į katalikybę, didžiąja dalimi įveikęs savo potraukį tos pačios lyties asmenims, jautėsi prislėgtas ir apviltas: „Visada suvokiau, kad būti gėjumi nėra teisinga, bet jaučiausi prislėgtas ir vienišas, nes visas pasaulis kasdien šlovino gėjų gyvenimą. Tik Katalikų Bažnyčia man buvo vilties švyturys, bet dabar… atrodo, kad galiu kreiptis pagalbos tik į Putiną!“

Svarbus žingsnis atstatant pasitikėjimą katalikišku moraliniu mokymu, taip pat neklystamu ir visuotiniu žmogaus moraliniu suvokimu apie homoseksualaus ir pedofiliško elgesio nenatūralumą bei netyrumą yra realistinis suvokimas to, kas vyksta Bažnyčioje. Kaip įmanoma, kad gėjų ideologijai buvo leista daryti įtaką aukščiausio lygio Bažnyčios dokumentui apie šeimą, kai dar visai neseniai „sodomija“ oficialiai buvo viena iš keturių itin sunkių nuodėmių, „besišaukiančių Dangaus keršto“? Mes negalime ir neturime užmerkti akių prieš akivaizdų faktą: katalikų, besistengiančių gyventi pagal dieviškąjį įstatymą apie seksualumą ir santuoką, vis dar yra (nedidelė?) mažuma. Nuo tada, kai katalikai prisijungė prie sekuliaraus pasaulio, perimdami kontraceptinį elgesį ir mentalitetą (septintajame dešimtmetyje), jie vis mažiau nutuokė apie seksualumo ir santuokos šventumą ir prarado norą ieškoti Dievo valios šiuo reikalu. Vienas iš šio reiškinio padarinių yra augantis homoseksualių santykių ir gėjų „santuokos“ pripažinimas, kaip tai patvirtino nesenas tyrimas JAV.[8] Tuo pat metu šia nuostata užsikrėtė nemažai kunigų ir vyskupų, ir šitokiomis sąlygomis „gėjų lobizmas“ galėjo plėsti savo veiklą Bažnyčioje.

Tačiau giliausią situacijos supratimą ir patikimą kelią į jos sprendimą parodė popiežius, kuris buvo išaukštintas šio ypatingo sinodo pabaigoje – galime manyti, kad neatsitiktinai. Jau prieš keturiasdešimt metų Paulius VI atkreipė dėmesį į „šėtono dūmus“, įsiskverbusius į Bažnyčią. Tais pačiais metais jis per bendrąją audienciją patikino savo klausytojus, kad sakydamas, jog „šiandien Bažnyčia turi ypač gintis nuo blogio, vadinamo velniu“, jis kalbėjo ne „prietaringai ar metaforiškai“. „Šiandien žmonės… leidžiasi, kad juos suviliotų ideologinės madingų klaidų pagundos; tai plyšiai, per kuriuos velnias gali lengvai įsiskverbti į žmogaus protą ir jį veikti.“ Velniškas veikimas pasireiškia ypač ten, „kur galvą kelia veidmainiškas ir akivaizdus melas“. Popiežius pažymėjo, kad šėtonas yra „efektyvus veiksnys, gyva, dvasinė būtybė, iškrypusi ir iškraipanti kitus“.[9] Nesunku atpažinti demonišką pėdsaką gėjų ideologijoje ir suprasti, kad tai yra grūdai šėtono malūnui. Homoseksualiais santykiais (įskaitant pedofiliją) yra žemyn galva apverčiamas ir „iškraipomas“ Dievo planas dėl santuokos ir gyvybės pratęsimo. Pagrindiniai gėjų ideologijos teiginiai yra „akivaizdus melas“, skirtas prislėgtų žmonių ‒ tiek visuomenės, tiek krikščionių ‒ mąstymui „iškreipti“: asmuo toks gimstąs, esminė jo tapatybė esanti homoseksuali, ji nekintama, gėjų „sąjungos“ esančios gražios ir nekenksmingos, gėjų tėvystė esanti naudinga vaikams ir t. t. O kalbant apie „progėjišką“ Sinodo homiliją tikintiesiems, tai saldūs jos žodžiai ir miglotas sentimentalumas tikrai dvelkia „veidmainiavimu“. Kita vertus, popiežiaus Pauliaus VI pateikiamas vaistas yra ryžtingas kompromiso su demono progėjiškais pasiūlymais atmetimas, taip sakant tvirtas „Vade Satanas“ (liet. „Eik šalin, šėtone“), taip pat jo enciklikos „Humanae Vitae“ mokymas ir šio mokymo skleidimas popiežiaus ragintu būdu: „su nuolankiu tvirtumu“ ir be baimės padaryti katalikybę „prieštaravimo ženklu“.

Dr. Gerardas J. M. van den Aardwegas yra olandų psichologas ir psichoanalitikas, besispecializuojantis homoseksualumo tyrimuose. Jis yra parašęs „On the Origins and Treatment of Homosexuality: A Psychoanalytic Reinterpretation“ ir „The Battle for Normality: Self-Therapy for Homosexual Persons“.

[1] Primygtinai rekomenduoju perskaityti išsamią ir informatyvią Roberto R. Reilly’o studiją „Making Gay Okay: How Rationalizing Homosexual Behavior Is Changing Everything“ (San Francisco: Ignatius, 2014).
[2] Fitzgibbons, R., O’Leary, D., „Sexual Abuse of Minors by Catholic Clergy“, The Linacre Quareterly, 2011, 78, 3, p. 252-273.
[3] Van den Aardweg, G. J. M., The Battle For Normality: A Guide For (Self-)Therapy of Homosexuality, San Francisco: Ignatius, 1997.
[4] Van den Aardweg, G. J. M., tyrimas apie homoseksualumo, kaip psichologinio sutrikimo, akivaizdumą „On The Psychogenesis of Homosexuality“ in: The Linacre Quarterly, 2011, 78, 3, p. 330-354.
[5] Whitehead, N. E., Whitehead, B. K., tyrimas apie „biologinį“ homoseksualumo pagrindą My Genes Made Me Do It!: Homosexuality And The Scientific Evidence, Belmont, Lower Hutt (Naujoji Zelandija): Whitehead Associates, 2010.
[6] Tarptautinė katalikiška paramos organizacija, padedanti žmonėms, jaučiantiems potraukį tos pačios lyties asmenims, gyventi normalų gyvenimą.
[7] Nuodugniausia studija apie ilgalaikius gėjų tėvystės padarinius: Regnerus, M., „How different are the adult children of parents who have same-sex relationships? Findings from the New Family Structure Study“ in: Social Science Research, 2012, 41, 752-770. Labai pamokanti yra Dawn Stefanowicz, homoseksualaus tėvo dukters, autobiografija: Out From Under: The Impact Of Homosexual Parenting, Enumclaw WA: Annotation Press, 2007.
[8] Sullins, D. P., „American Catholics and Same-Sex Marriage“, in: The Catholic Social Science Review, 2010, 15, p. 97-123.
[9] Paulius VI, Bendroji audiencija, 1972 m. lapkričio 15 d., Osservatore Romano.

Šaltinis: www.fsspx.lt 

Susiję straipsniai

Straipsniai 8212355528699504424

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item