Egdūnas Račius. Vokiečiai kovoja prieš islamizaciją

Prancūzijos įvykiai paskatino ir Vokietijos žmones dar aktyviau pakilti į kovą prieš šalies islami...


Prancūzijos įvykiai paskatino ir Vokietijos žmones dar aktyviau pakilti į kovą prieš šalies islamizaciją. Apie 35 tūkst. antiislamistinių pažiūrų protestuotojų vakar pražygiavo Drezdeno gatvėmis. Policijos duomenimis, tai didžiausias iki šiol surengtas judėjimo PEGIDA (Patriotiški europiečiai prieš Vakarų islamizaciją) sambūris. Situaciją „Vakaro žinioms“ pakomentavo politologas, islamo tyrinėtojas prof. dr. Egdūnas Račius.


- Kodėl būtent Vokietijoje susibūrė stipriausias Europoje antiislamistinis judėjimas? Juk šioje šalyje iki šiol nebuvo girdėti apie radikalių islamistų siautėjimą.

- Jeigu atsižvelgsime, kad, pavyzdžiui, Alžyre vyko brutalus pilietinis karas, taip pat kitoje frankofoniškoje Afrikoje vyko daug panašių procesų, į kuriuos įsivėlusi ir pati Prancūzija, tai ir čia yra didžiulių skirtumų: Vokietija paprastai nedalyvauja jokiose užjūrio operacijose. Todėl kalbant apie antiislamistines nuotaikas Vokietijos paradoksas yra labai ryškus. Tai galima sieti su Vokietijos visuomenės vidaus struktūra ir pilietybės politika. Manyčiau, kad Vokietija kokius keturis pastaruosius dešimtmečius nedrįso prisipažinti, kad ji yra multietninė valstybė. Žinoma, tai tikrai ne ta seno kaizerinio raugo valstybė ir juo labiau ne nacistinio, bet vis dėlto Vokietija yra vokiečių valstybė - taip, labai skirtingų, protestantų ir katalikų, šiaurinių ir pietinių žemių, bet pirmiausia - vokiečių. 

Per tuos kelis dešimtmečius vokiečių nacija de facto tapo Vokietijos nacija, kai atvyko gausybė imigrantų kaip laikini darbuotojai - gastarbaiteriai. Buvo įsivaizduojama, kad jie atvažiavo laikinai, čia neįsikurs ir nepradės savęs tapatinti su šia žeme, tie gastarbaiteriai nepriklauso ir negali priklausyti Vokietijos nacijai, o jau ką kalbėti apie vokiečių tautą. Tas lūkestis, kad jie vis tiek išvažiuos, subliūško, tada ir paaiškėjo, kad Vokietijoje gyvena apie 10 proc. ne vokiečių kilmės žmonių. Tai tapo iššūkiu, daugelis įsivaizdavo, kad tie svetimšaliai trukdo, tad į juos pradėta žiūrėti rezervuotai - ypač į atvykėlius iš Afrikos ir musulmoniškų šalių. Taigi tas sužlugęs lūkestis, kad tie žmonės išvažiuos ir nenorės tapatintis su Vokietija, dabar virsta tam tikra nuoskauda, neviltimi ir prasiveržia tokiomis formomis.

- Įvykiai Prancūzijoje, ko gero, dar labiau skatins tokį vokiečių požiūrį į svetimtaučius?

- Neabejotinai. Galima sakyti, kad tai yra konkretus pretekstas tokiems protestams, tačiau šie protestai prasidėjo dar spalio mėnesį, kai Prancūzijoje buvo ramu. Kalbinami žmonės, kurie dalyvauja PEGIDA judėjime, dievagojasi, kad jie nėra nei rasistai, nei šovinistai, nei muslimofobai, o tiesiog to vokiškumo, autentiškumo gynėjai. Kita vertus, Vokietija yra labai griežta natūralizacijos bei pilietybės suteikimo klausimais. Kitaip tariant, visuomenės lūkestis buvo palaikomas ir teisinės sistemos. Natūralu, kad Vokietijoje visada buvo suprantama, jog turkas yra turkas, kad ir kiek ilgai jis čia gyventų, nors gal net čia gimė ir vokiškai moka geriau negu turkiškai. Tai labai skiria Vokietiją nuo tos pačios Prancūzijos, kurioje lūkestis buvo visai kitoks: jeigu tu atvykai ir nori būti prancūzu, tai mes tau tuojau sudarysime sąlygas, gyvenk tarp mūsų - nėra jokio išskirtinumo.

- Bet ar ne pati Angela Merkel maždaug prieš metus pareiškė, kad daugiakultūriškumas žlugo? O šiandien ji jau kalba, kad visi atvykėliai yra tokie patys vokiečiai. Tai kuriomis jos kalbomis reikėtų tikėti?

- Sakyčiau, kad daugiakultūriškumas Vokietijoje negalėjo žlugti, nes jo niekada nebuvo. Mes galime kalbėti apie britų daugiakultūriškumą, kuris yra visiškai institucionalizuotas. Ten įsivaizduojama, kad jeigu tu priklausai bet kokiai etnokonfesinei ar kultūrinei grupei, kuo puikiausiai gali funkcionuoti britų sistemoje. Pavyzdžiui, šeimos teisės, o ką jau kalbėti apie švietimo sistemą - Jungtinėje Karalystėje įsteigti musulmonišką, sikhų, judėjų ar bet kokią kitokią mokyklą nėra jokių problemų, svarbu, kad mokymo programa atitiktų bendruosius principus. O Vokietijoje taip paprastai tokių mokyklų neįsteigsi, ten yra visiškai kitas santykis. Todėl ir sakau, kad to daugiakultūriškumo instituciniu lygmeniu Vokietijoje niekada nebuvo. Galima diskutuoti, ar tai pasiteisino Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, tačiau Vokietijoje tas daugiakultūriškumas tėra retorinis, neturintis didelio santykio su tikrove.


Susiję straipsniai

Pasaulis 4361040317146259218

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item