Andrejus Piontkovskis. „Tokios šlykščios propagandos nebuvo ir Sovietų Sąjungoje“

Rusų politologo, Rusijos Mokslų Akademijos sisteminės analizės instituto mokslinio bendradarbio Andrejaus Piontkovskio pranešimas, skaitytas diskusijoje  „Kaip sustabdyti Putino agresiją Ukrainoje“.

„Rusų pasaulio“ ideologija gyvavo vos kelis mėnesius

Karą su Ukraina Putinas pradėjo dar 2012-ųjų vasarą, visais būdais grasindamas Janukovyčiui ir jį papirkinėdamas bei priversdamas jį atsisakyti Asociacijos su Europa. Europinio Ukrainos kelio galima sėkmė Putinui būtų tolygi didžiulėms pamatinėms grėsmėms. Nes Rusijos visuomenei toks pavyzdys būtų pernelyg užkrečiamas.

Savo agresyvios „Krymo kalbos“ metu Putinas paviešino išplėtotą vadinamojo „rusų pasaulio“ ideologiją. Ši kalba buvo tiesiog nusirašyta nuo Hitlerio pasisakymų, joje atpažįstamos visos 1930-ųjų metų vokiečių išorės politikos koncepcijos – „suskaldyta nacija“, „prarastų rusų žemių suvienijimas“, „nacionališdavikai“, „rusų pasaulis“. Šią ideologiją jis siekė panaudoti tam, kad pateisintų savo valdymą iki gyvos galvos. Didelis, autoritarinis, ilgalaikis projektas negali remtis vien prievarta, todėl dar prireikia tam tikros pozityvios ideologijos, kuriai pritartų gyventojų dauguma. Ir tokia ideologija susilaukė trumpalaikės sėkmės: kelis mėnesius – balandį, gegužę – sklandė idėja, jog ne tik „Krymas mūsų“, bet ir bunda „rusų pasaulis“. Anuomet tą pasaulį Putinas pavadino „Novorossija“, o vėliau jo propagandininkai kalbėjo ir apie Šiaurės Kazachstaną, ir apie Estiją bei Latviją, kur gyvena rusakalbiai.

Tačiau paaiškėjo, jog ši ideologija – neilgalaikis produktas. Ir šiandien Rusijos visuomenėje karinės priešpriešos su Ukraina idėja absoliučiai nepopuliari. Tad Putinas įvarė save į kampą, iš kurio surasti išeitį labai sunku. Balandžio mėnesį Ženevos konferencijoje Vakarai jam siūlė savotišką Miuncheno suokalbį. Beje, tą dokumentą pasirašė ir ukrainiečių užsienio reikalų ministras, ir jame nebuvo nė žodžio apie Krymą. Girdi, Krymą tu prarijai, tad atsitokėk ir niekur daugiau nelįsk.

Bet anuomet Putiną buvo apėmusi euforija. Galbūt dabar jis dėl to apgailestauja. Šiandien jam labai sunku šią situaciją išspręsti nieko neprarandant. Be to, net sąlyginai saikingos sankcijos, jeigu jos bus tęsiamos dar mažiausiai pusmetį, ir tokiais pat tempais prastės ekonomikos situacija, bus rimtų problemų. Ir aš nematau, jog jis turėtų tokią ideologinę, karinę ir ekonominę dienotvarkę, kuri užtikrintų ilgalaikį jo buvimą valdžioje.

Tačiau net ir suvokdamas, jog negali imtis plataus masto karinio įsikišimo, Putinas nuo Ukrainos niekada nenulips. Jis ir toliau – iki pat paskutinės savo valdžios dienos –sieks sunaikinti Ukrainą. Tiesiog kai kurios galimybės šiuo metu jam atkirstos (turiu omeny plataus masto karinį įsiveržimą), vadinasi, jis bandys tai daryti kitomis priemonėmis.

Beje, dėl šio termino, kuris taip pamėgtas Maskvoje, – „hibridinis karas“. Nesuprantu, kuo šis terminas yra naujas. Visa tai, ką darė strelkovai, borodajai, motorolos ir kiti, – tai paties tikriausio tarptautinio terorizmo pasireiškimas. Ir nesuprantu, kodėl visa tai kvalifikuojama, tarsi tai būtų koks naujas žodis karo teorijoje – „hibridinis karas“? Tokiu terorizmu Putinas kol kas daugiausia užsiima Ukrainoje. Jeigu prireiks, jo ranka nesudrebės to paties imtis ir Rusijos teritorijoje.

Branduoliniu vėzdu kuriamos bendros erdvės idėja patyrė fiasko

Rusijos opozicija priešinasi tam neįtikėtinam informaciniam spaudimui šalies visuomenei, kurį žiniasklaidos ir televizijos priemonėmis vykdo putiniškoji propagandos mašina. Aš atsimenu sovietinius laikus – ten niekada nebuvo tokios šlykščios, begėdiškos propagandos! Ir man regis, šiuo požiūriu mums išties pavyksta kai ką „pasiekti“.

Pirmiausia pasakysiu, jog netikiu pateikiamais skaičiais apie Putino ir jo politikos Ukrainoje palaikymą 84-iais procentais gyventojų.

Panašių apklausų sociologinė vertė totalitarinėse ir autoritarinėse visuomenėse lygi nuliui. Štai žmogus sėdi savo bute, jam skambina nepažįstamas balsas ir klausia: „Jūs Putiną palaikote ar nepalaikote?“ Visa jo šimtametė genetinė patirtis kužda, jog geriau ir saugiau atsakyti: „Taip, aš palaikau“. Ir reitingas sieks net ne 84, o visus 94 proc. – svarbiausia, kad kartu su žmona jo nesušaudytų patvoryje, lyg kokius šunis.

Labiau parodomasis yra kitas visuomenės nuomonės indikatorius. Jis randasi iš praktinės mūsų opozicijos veiklos Maskvoje. Kaip žinome, Rusijoje viskas sprendžiama sostinėje. Mes surengėme du Taikos žygius: vieną – kovo mėnesį, kitą – rugsėjį. Mano manymu, labai jie buvo sėkmingi. Kovą dalyvavo apie 50 tūkstančių žmonių, o rugsėjį – iki 100 tūkstančių. Palyginimui: prochanovai, duginai, prilepinai organizuoja kažkokius žygius luhandonijos, arba, kaip anksčiau vadindavo, „Novorossijos“ palaikymui. Daugiau penkių tūkstančių žmonių į šias akcijas niekada neateidavo!

Ir visa tai nepaisant galingo informacinio žiniasklaidos palaikymo. Nepriklausomai nuo visuomenės nuomonės apklausų rezultatų, kuriais absoliučiai negalima tikėti, politinius sprendimus visada priima gyventojų mažuma. Tad štai Maskvoje yra aktyvi, prieš karą ir Putiną pasisakanti mažuma. Ji reguliariai į gatves išveda 50 tūkst. žmonių. Kita vertus, yra aktyvi Putiną ir karą Ukrainoje palaikanti mažuma. Ši mažuma gali pakviesti 5–6 tūkst. žmonių. Taigi, mūsų aktyvioji mažuma – gausesnė.

Tokia situacija Maskvoje. Nežinau, kaip yra provincijoje. Ten visuomenės nuomonei žymiai stipresnę įtaką turi vis gausesnė informacija apie iš Ukrainos atvykstantį „200-ąjį krovinį“, ir šiuo požiūriu milžinišką reikšmę įgauna Jelenos Vasiljevos organizacijos vaidmuo (Jelena Vasiljeva – žmogaus teisių gynėja, bendruomenės „200-asis krovinys: iš Ukrainos į Rusiją“ organizatorė – ukrinform.ua past.). Ir į tai Putinas yra priverstas atsižvelgti.

Yra ir kitas aspektas. Nepaisant to, kad Rusijos armija žymiai viršija Ukrainos armijos galią, nepaisant to, kad Kremlius baugino Ukrainą ir Baltijos valstybes branduoliniu ginklu, NATO aljansas labai operatyviai dislokavo savo padalinius Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Tegu ten bus viso labo tik keli šimtai amerikiečių kareivių, tačiau jų buvimas atlieka didžiulį psichologinį vaidmenį. Jie, jeigu norite, – įkaitai, mirtininkai. Tai reiškia, jog kai tik Putino „žalieji žmogeliukai“ pasirodo šių šalių teritorijose, Rusija automatiškai įtraukiama į plataus masto karinį susidūrimą su Jungtinėmis Valstijomis. Ir tuomet Putino blic-išskaičiavimas – mojuojant branduoliniu vėzdu sukurti postsovietinėje erdvėje „rusų pasaulį“ – patirtų fiasko. Jis jau patyrė pralaimėjimą daugelyje frontų, ir Rusijos opozicija pasirengusį prie šio proceso prisidėti ir savuoju indėliu.

Režimo gyvastį bailiai pratęsia rusiškasis elitas

Manęs dažnai paklausia apie šalies elitų pasikeitimo tikimybę. Politinis laukas Rusijoje yra taip kruopščiai išvalytas ir valdantysis elitas yra toks bailus, jog šios aplinkybės autoritarinio režimo gyvastį pratęsia labiau, nei siekia natūralios baigties riba. Esame matę nemažai autoritarinių režimų žlugimų ir Rytų Europoje, ir Artimuosiuose Rytuose, ir pas jus. Tačiau rusiškasis elitas – be galo bailus, ir jis bijosi ne tiek Putino, kiek to, kas jų laukia po Putino.

Štai, pavyzdžiui, vadinamieji sisteminiai liberalai, sudarantys vyriausybės ekonominį bloką – visi tie kudrinai, čubaisai, prochorovai – jie, žinoma, nepatenkinti jėgos struktūrų įvykdytais „reideriniais“ užgrobimais, tačiau tuo pat metu Putinas atlieka jų gynėjų nuo visuomenės vaidmenį. Todėl, jeigu jie dalyvautų nuverčiant nuo valdžios Putiną, jau kitą dieną jiems būtų užduoti tie patys klausimai, kokius pirmąją dieną užduotų Putinui – apie jų turto kilmę.

Tai – labai susitelkusi grupė, kuri gana ilgą laiką tūnos bunkeryje, – iki to meto, kol ukrainietiška kilpa Putino kaklo nesuverš taip standžiai, jog tai jiems pradės grėsti labai dideliais nemalonumais. Kažkas panašaus jau vyksta, jie jau praranda galimybę išvažiuoti į Vakarus. Juk visi jie pripratę vogti Rusijoje, o gyventi Vakaruose. Ir jiems svarbūs ne tik jų milijardiniai turtai – šiuo metu jų prarandama nemažai, bet ir galimybė tuose Vakaruose saugiai gyventi ir gydytis.

Todėl Putino aplinkos nepasitenkinimas auga, tačiau jis auga labai lėtai, o įgijęs platesnį mastą šis nepasitenkinimas įgautų ir didesnę inerciją. Autoritarinių režimų žlugimas – dažniausiai rūmų perversmo rezultatas. Kalbant apie grėsmę teritoriniam Rusijos vientisumui, tenka pažymėti, jog užsimojęs prieš teritorinį Ukrainos vientisumą, Putinas, žinoma, rizikuoja ir Rusijos, kaip vieningos valstybės, vientisumu. Ir tai svarbu ne tik Baškirijai ir Totorijai. Juk Šiaurės Kaukazas šiandien praktiškai yra savarankiškas. Tam, kad jis demonstruotų išorinį lojalumą, Putinas moka jam vadinamąją duoklę, kontribuciją – ir tam pačiam Kadyrovui, ir kitiems regiono karaliukams…

Iš ukrinform.ua vertė Jeronimas Prūsas

Šaltinis: www.tiesos.lt