Alfonsas Vaišvila. Dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirinkimas ar valstybės malonė? (II)

Alfonsas Vaišvila. Dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirinkimas ar valstybės malonė? (I)

Teisė į pilietybę teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu. Prezidentas V. Adamkus yra pareiškęs, kad “norintis būti Lietuvos piliečiu, turi turėti tą teisę…” Tai esanti kiekvieno prigimtinė teisė ir niekas iš jo tos teisės negalįs atimti. Tai visiškai teisinga, bet čia kalbama dar tik apie teisnumo lygmens teisę į pilietybę t. y. apie abstraktų leidimą įsigyti Lietuvos pilietybę. Toks leidimas asmeniui suteikiamas be jokių pareigų ir jokioms pareigoms neįpareigojantis.

 Būtent tokią teisnumo lygmens teisę į Lietuvos pilietybę iš tiesų turi kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų ir kokios kitos valstybės pilietybę beturėtų. Ir tai įtvirtina tiek Konstitucija, tiek Pilietybės įstatymas. Bet tai tik abstraktus leidimas įsigyti Lietuvos pilietybę, kuris dar asmeniui nesuteikia jokio konkretaus gėrio ir neuždeda valstybei jokių konkrečių pareigų to asmens atžvilgiu. Šio leidimo siekti Lietuvos pilietybės iš lietuvio ar Lietuvoje gimusio asmens tikrai niekas negali atimti. Bet vos tik toks asmuo pabando šią savo teisnumo lygmens teisę paversti subjektine teise į Lietuvos pilietybę, t. y. susisaistyti su Lietuvos valstybe pilietybės santykiu, nuo to momento jis įgyja ne tik realią teisę į Lietuvos valstybės globą ir paramą, bet kartu prisiima ir iš tos teisės išplaukiančias pareigas valstybės atžvilgiu, tarp jų ir pagrindinę pareigą mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius.

Ir kol jis šias pareigas vykdo, niekas ir niekada demokratinėje teisinėje valstybėje negali iš tokio lietuvio ar Lietuvoje gimusio asmens atimti Lietuvos pilietybės; nuo Lietuvos pilietybės galima tik sąmoningai atsisakyti arba ją prarasti ir tik vienu atveju - atsisakius vykdyti iš jos išplaukiančias pareigas. Tokia yra kiekvienos subjektinės teisės, taip pat ir subjektinės teisės į pilietybę logika. Bet jei užsienyje gyvenantis ir kitos valstybės pilietybę turintis lietuvis supranta savo subjektinę teisę į Lietuvos pilietybę tik kaip teisę naudotis Lietuvos valstybės globa be pareigų tą valstybę išlaikyti, ją ginti, tai jis arba nežino, kas yra teisė, arba sąmoningai reikalauja privilegijų. Antroje Lietuvos Respublikoje dviguba pilietybė kaip tik ir buvo draudžiama dėl to, kad tokios pilietybės siekiantys asmenys nepageidavo vykdyti iš dvigubos pilietybės išplaukiančių dvigubų pareigų: “…dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams”. [2] 

Lietuvybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė suponuoja. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas piliečių lygiateisiškumo principas reiškia, kad valstybės išlaikymo mokesčius mokėtų visi Lietuvos piliečiai nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos. Tai vienodai galioja tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo to ar jie moka mokesčius Amerikos ar kitai valstybei. Bet jei užsienyje gyvenantys ir būdami kitų valstybių piliečiais, dar nori būti ir Lietuvos valstybės piliečiais, bet atsisako mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius, tai kyla klausimas, kokiu pagrindu jie gali pretenduoti į “lygias teises” su Lietuvoje gyvenančiais bendrapiliečiais? Lietuva – ne tik geografinė teritorija, ji dar ir etnosocialinė kategorija, t. y. lietuvių tautos valstybė, kuri negali egzistuoti, jei piliečiai atsisako ją išlaikyti.

Tautybė ir pilietybė artimi, bet netapatingi dalykai: tautybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė suponuoja. Pripažinus užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams “lygias teises” su Lietuvoje gyvenančiais Lietuvos piliečiais be lygių pareigų, pirmųjų teisės virstų neteisėtomis privilegijomis, t. y. tam tikra jų agresija prieš Lietuvoje gyvenančius piliečius, nes šie privalėtų mokėti Lietuvos valstybę išlaikančius mokesčius tiek už save, tiek ir už užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius. Ar Lietuvoje gyvenantys piliečiai nori suteikti šias privilegijas užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams? Ar galima atsakyti šį klausimą neatsiklausus Lietuvoje gyvenančių piliečių?

Kadangi mokesčių mokėjimas yra būtina pareiga pilietybės teisei garantuoti, tai suprantama, kad asmuo gali būti kelių valstybių piliečiu tik tuo atveju, jei jis sutinka ir realiai pajėgia vykdyti iš šių pilietybių išplaukiančias pareigas. Būtent taip mąstė jau tarpukario Lietuvos teisininkai, šią nuostatą įtvirtinę 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: “Lietuvos pilietis (…) nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio (nors) Amerikos krašto piliečiu, jei jis atlieka tam tikras įstatymo nustatytas pareigas” (10 str.). [3] Nors ir čia pareigos nebuvo išvardijamos, bet šis principinis teisių ir pareigų vienovės pripažinimas rodė ano meto Lietuvos teisininkų aukštą teisės išmanymo lygį.

Valstybė ne epizodiškai, o nuolat egzistuojantis procesas. Negalima atleisti užsienyje gyvenantį Lietuvos pilietį nuo savo valstybės išlaikymo mokesčio net ir apeliuojant į bendrąjį teisės principą: jei asmuo nesinaudoja subjektine teise, tai jam neprivalomos ir iš tos teisės išplaukiančios pareigos. Šis principas šiuo atveju negalioja dėl vieno iš pilietybės santykio subjektų - valstybės specifikos: valstybė, kaip sakyta, negali egzistuoti epizodiškai, ji yra arba nenutrūkstamas procesas, arba jos nėra. O nenutrūkstamas egzistavimas reikalauja ir nenutrūkstamo išlaikymo, kurį pirmiausia privalo garantuoti piliečiai. Būtent šios pareigos vykdymas garantuoja, kad sugrįžę į Lietuvą, jie ras savo laisvą nepriklausomą valstybę, kaip savo namus ir kaip savo globėją. Prezidentas teisingai pavadino Lietuvos valstybę “lietuvių namais”. Bet šiuo palyginimu jis faktiškai prieš savo valią pasisakė ir prieš dvigubą pilietybę be dvigubų pareigų. Jei valstybė – “namai”, tai ir išvykus svetur, reikia rūpintis, kad palikti namai nesugriūtų, kad panorėjus sugrįžti, būtų kur sugrįžti. Bet jei paliekami namai likimo valiai, tai kam reikšti pretenzijas, jei sugrįžus vietoj jų rasi griuvėsius arba svetimus juose šeimininkaujančius?

Užsienio lietuviai ir nebūdami Lietuvos piliečiais šiandien gali laisvai atvykti į Lietuvą, čia apsigyventi, investuoti į Lietuvos ekonomiką, imtis verslo lygiais pagrindais su visais kitais asmenimis, nes atvykę mokės Lietuvai verslo mokesčius tik iki tol, kol gyvens Lietuvoje ir čia dirbs. Tai verslo teisė, kuri yra žymiai siauresnė negu pilietybė. Investicijų srautas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje jau griežtai nesaistomas su pilietybe, jis juda pagal kitus principus. Verslo teisės yra lygios, nes čia visiems vienodi mokesčiai, vienodos kitos teisinės sąlygos. Jei užsienio lietuvis nori turėti verslą Amerikoje ir Lietuvoje, tai jis tikriausiai nesistebi, kad jam reikia mokėti verslo mokesčius Amerikoje ir Lietuvoje. Jis tik nustemba, jei mokesčių reikalauja dviguba pilietybė, nes čia mokesčiai mokami kitu teisiniu pagrindu - būtent pilietybės, t. y. remiantis būtinybe išlaikyti tą valstybę, kurios globa naudojamasi ar norima naudotis.

Lietuvybė pirmiausia yra dvasinis asmens ryšys su savo tauta, o pilietybė – dar ir daiktinis, materialinis. Tuo ir skiriasi lietuvis verslininkas nuo lietuvio-Lietuvos piliečio. Lietuviui verslininkui pirmiausia rūpi savo nauda, o lietuviui–piliečiui dar uždėta ir teisinė pareiga rūpintis savo valstybe, jos likimu net ir tada, kai jis Lietuvoje negyvena. Jam svarbu matyti Lietuvos valstybę klestinčią dar ir dėl to, kad tokią jis nori rasti ir tuo atveju, jei sumanytų joje vėl apsigyventi. Ir šį savo rūpestį jis negali įrodyti kitaip, kaip tik vykdymu pareigų, išplaukiančių iš Lietuvos pilietybės. Tuo tarpu lietuviu verslininkui tai mažai rūpi. Jei Lietuvos valstybė išnyks, jis savo verslą tiesiog perkels į kitą šalį (tam palanki šiuolaikinės globalizacijos “atvirų durų” politika), nes jis tik lietuvis, bet ne Lietuvos pilietis. Lietuvos pilietis net ir perkėlęs savo verslą į kitą šalį, tebesijaučia susaistytas teisėmis ir pareigomis su Lietuvos valstybe ir pagrindine pareiga – ją išlaikyti. Tik tuo jis ir gali įrodyti, jog jo pilietiniai ryšiai su Lietuvos valstybe nenutrūko. Tai būtina todėl, kad pilietybė, kaip minėta, yra nenutrūkstamas asmens ir valstybės abipusių teisių ir pareigų ryšys; jis nenutrūkstamas todėl, kad, kartoju, nenutrūkstamas turi būti valstybės išlaikymas nenutrūkstamu mokesčių mokėjimu.

Tai rodo, kad dviguba pilietybė be dvigubų pareigų ne tik pagal formą prieštarauja Konstitucijai “niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis” (12 str.), bet ir pagal turinį; ji prieštarauja pačiai teisės esmei, kiek teisė yra neatskiriama leidimų ir paliepimų vienybė. Būtent ši vienybė pirmiausia nustato, kad asmuo įgyvendindamas bet kurią savo teisę privalo vykdyti iš jos kylančias pareigas. Jei jis atsisako nuo pareigos išlaikyti savo valstybę, tai tuo jis de facto (bet ne subjektyviai) atsisako ir nuo savo teisės į Lietuvos pilietybę. Čia kalba eina ne apie tos teisės atėmimą, o tik apie savanorišką šios teisės praradimą. Demokratinėje valstybėje, taip pat ir Lietuvoje, niekas teisių neatiminėja; nuo jų tik sąmoningai atsisakoma, arba jos prarandamos, atsisakius de facto vykdyti iš jų kylančias pareigas. Tokia yra giluminė teisės ir demokratijos logika. Bet jei šios logikos nesilaikoma, tai atsisakoma nuo teisės viršenybės įstatymo viršenybės naudai. O įstatymu jau gali būti ir savavališka elgesio taisyklė. Įstatymas gali įtvirtinti teises ir be pareigų ir taip legalizuoti vienų asmenų agresiją prieš kitų asmenų teises. Todėl jei pilietybės problemą iš teisės perima įstatymas, tai mokslui, taip pat ir jurisprudencijai, čia tiesiog nėra kas veikti, nes įstatymas pajėgus legalizuoti kiekvieną savivalę, ją  paversti “teise”.

Dviguba pilietybė, žinoma, išlieka  problematiška dar ir dėl to, kad galimi atvejai, kai tas pačias pareigas konkretus pilietis privalės tuo pačiu metu atlikti dviem valstybėms. Sakykim, asmeniui, kuris turi dvigubą Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, yra 19 metų ir jis tuo pačiu metu gali būti šaukiamas tarnauti Lietuvos ir kitos valstybės kariuomenėse. Objektyviai negalėdamas šios pareigos tuo pačiu metu atlikti dviem valstybėms, jis stoja į konfliktą su viena iš jų. Ir ta valstybė tada įgyja teisę traktuoti šį asmenį kaip dezertyrą ir jį persekioti pagal įstatymą. Arba, tarkime, kyla slaptas ar atviras karinis konfliktas tarp Lietuvos ir kitos valstybės, kurios piliečiu yra ir Lietuvos pilietis. Kaip šiuo atveju privalėtų pasielgti Lietuvos pilietis, turintis ir prieš Lietuvą kariaujančios valstybės pilietybę. Jei jis eitų prieš Lietuvą, pažeistų Lietuvos įstatymus, jei neitų – pažeistų anos valstybės įstatymus. Abiem atvejais jo kaltės ir nukentėjimo pagrindas – dviguba pilietybė.

Literatūros sąrašas:

[2] Lietuvos Respublikos Konstitucija (1928 m.). - Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16-1940.VI.15). Vilnius, 1996, p. 15.

[3] Бьюкенен, Патрик. На краю гибели. Перевод с английского. Москва, 2007.

„Kultūros barai“, 2014 metai, nr. 12