Albertas Daugirdas. Visuomenė turi rūpintis, kad 1940-ųjų klaidos nepasikartotų

Kokių teigiamų permainų įvyko krašto gynyboje po to, kai šių metų pradžioje Lietuvos politikai pra...


Kokių teigiamų permainų įvyko krašto gynyboje po to, kai šių metų pradžioje Lietuvos politikai pradėjo viešai rūpintis krašto saugumu?

Svarbiausias sprendimas buvo pasirašyti partijų susitarimą iki 2020 m. skirti 2 proc. BVP krašto apsaugai. Dar viltingesnė žinia buvo tai, kad jau 2014 m. krašto apsaugos biudžetas buvo papildytas 130 mln. litų, o tai reiškia – pirmą kartą nuo pirmojo tokio partijų susitarimo pasirašymo 1999 m., iš viso toks susitarimas jau ketvirtas, žodžiai pagaliau yra grindžiami ir realiais darbais.

Tačiau verta neužmiršti kai kurių politinių partijų atstovų, ypač „darbiečių“ ir socdemų postringavimų apie tai, kad nėra svarbu skubėti didinti Krašto apsaugos ministerijos (KAM) biudžetą, kad 2 proc. riba būtų pasiekta jau per artimiausią laikotarpį. Tokia galvosena gali vėl išlįsti, kai valstybės biudžetas susidurs su eiliniais sunkumais.

Kitas pozityvus dalykas – konkretūs KAM žingsniai vystant Lietuvos kariuomenės pajėgumus. Pavyzdžiui, iš AB „Giraitės“ ginkluotės gamyklos buvo nupirktas didelis kiekis šovinių lengvajai šaulių ginkluotei taip atstatant išeikvotas jų atsargas. Beje, šiuo veiksmu buvo paneigtas nuolatinis teiginys, kad „Giraitės“ šaudmenys Lietuvos kariuomenei yra per brangūs – neva dėl to netgi pirkti šoviniai iš Rusijos gamintojų. Su Lenkija pasirašyti susitarimai ir jau gautos pirmosios partijos nešiojamųjų zenitinių priešlėktuvinių raketų „Grom“, pakeliui į Lietuvos kariuomenę yra taikliųjų šaulių ginklai FN SCAR-H PR (tiesa, kontraktas pasirašytas dar 2013 m. gruodį), iškeltas tikslas dar iki 2014 m. pabaigos vieną Sausumos pajėgų batalioną aprūpinti naktinio matymo įranga (tiesa, panašu, kad šis tikslas taip ir nepasiektas, nes KAM apie rezultatus tyli), nupirkta 1000 papildomų šarvinių liemenių, pradėta gamintojų apklausa dėl pėstininkų kovos mašinų (tiesa, šis pirkinys vis dar kelia nemažai diskutuotinų klausimų).

Trečias dalykas – pastebimai išaugęs karinių pratybų Lietuvos teritorijoje skaičius, kuriose aktyviai, su visa sunkiąja ginkluote dalyvavo keletas NATO šalių. Šios pratybos sukūrė ne tik atgrasymo poveikį Rusijai, sudarė galimybę mūsų regione pasitreniruoti potencialiems mūsų sąjungininkams karinės krizės atveju, bet ir atskleidė Lietuvos kariuomenės mokymo ir aprūpinimo spragas, būtent: mūsų poligonai yra per maži vykdyti faktiškai netgi bataliono kovinės grupės pilno masto pratybas (todėl jau pateikti siūlymai Seimui dėl poligonų teritorijos išplėtimo), vis dar neturime infrastruktūros mokyti karius veikti karinėse operacijose mieste (laimei, šis projektas jau pereina į vykdomąjį etapą, o kariuomenė vis drąsiau pratybas organizuoja ir realiuose miestuose), logistika patiria sunkumų vienu metu maitinti daugiau kaip 1000 žmonių.

Ketvirtas pozityvus dalykas – Lietuvos kariuomenės stiprinimas įteisinant Viešojo saugumo tarnybos ir Vadovybės apsaugos departamento personalo įtraukimą į Ginkluotųjų pajėgų sudėtį karinės krizės atveju. Na, o greitojo reagavimo pajėgų sukūrimo idėją ir toliau vadinu perdėm populistine, kai KAM išsižadėjo tikslinio vadovavimo principų ir Konstitucijoje įteisintas piliečių teises ir pareigas aplipdė papildomais teisiniais aktais. Bet tebūnie – jei Lietuvos kariuomenė savo funkcijas gali atlikti tik turėdama kiekvieną veiksmą pateisinantį įstatymą, manykime, kad šios „pajėgos“ tikrai pasitarnavo Lietuvos saugumo sustiprinimui. Beje, nuo 1991 m. turėjome ne vieną ir ne du atvejus, kai kariuomenė vykdė ginkluotas operacijas taikos metu nepaskelbus jokios krizinės situacijos, ir teisinių aktų tokiems veiksmams kažkodėl užteko.

O kokie, Jūsų manymu, svarbiausi gynybos darbai lieka nepadaryti?

Pirmiausia – vis dar nesukomplektuojami Sausumos pajėgų kovinių dalinių personalas ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos paliekamos „podukros“ vietoje (nuo mažo personalo skaičiaus iki šlubuojančio aprūpinimo uniformomis, modernia ginkluote ir lengvąja technika).

Antra – kariuomenė vis dar neaprūpinta reikiama ginkluote ir įranga (tiesa, šie klausimai objektyviai labai imlūs laiko prasme).

Trečia – praktiškai nefunkcionuojanti mobilizacijos sistema (faktiškai neįvykdytos nė vienos bent riboto masto mobilizacinės pratybos per pastaruosius 15 metų).

Ketvirta – yra ignoruojamos realiai kariuomenę remiančios visuomeninės organizacijos, netgi besisiūlančios sustiprinti Lietuvos kariuomenę fiziškai.

Jūsų vertinimu, ar valstybė pakankamai skyrė dėmesio kariuomenės rezervui rengti (apie nesirūpinimą rezervu vienas pirmųjų dar prieš keletą metų prakalbo generolas Jonas Kronkaitis)?

Akivaizdu, kad neskyrė jokio rimto dėmesio. Krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas nuolat kartoja, kad piliečiai turi visas galimybes savo pareigą Tėvynei realizuoti stodami į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) gretas, mokydamiesi Karininkų kursuose, savanoriškai ateidami tarnauti į Bazinius karinius mokymus. Tačiau jie nutyli, jog pagal gaunamą finansavimą KASP negali priimti gausaus piliečių skaičiaus (juos reikia ir aprūpinti uniforma, ir mokėti atlyginimo vidurkį už laiką, skirtą dalyvauti mokymuose), LŠS į kovinius būrius priima tik asmenis iki 55 metų amžiaus, o vyresni sveiki ir tvirti vyrai laikomi tinkamais tik „prie puodų stovėti“. Maža to, 2014 m. pirmoje pusėje KAM buvo pateikusi įstatymo pataisas, kuriomis šaulių koviniai būriai apskritai turėjo būti panaikinti tuo pademonstruodami tikrąjį, giluminį, savo požiūrį į šią organizaciją.

Jau minėjau, kad nebuvo vertinamas ir visuomeninių organizacijų galimas indėlis į rezervo pajėgumus. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga savo gretose turi nemažą skaičių atsargos karių, atėjusių į kariuomenę dar 1990–1991 m. Šie žmonės jau taikos metu yra puikiai organizuoti, nepaprastai motyvuoti ir turintys didžiulę karinę patirtį. Tačiau KAM tai neįdomu ir, kai kreipiesi su prašymu sudaryti galimybes palaikyti, pavyzdžiui, šaudymo įgūdžius, gauni atsakymą – „nėra teisinio pagrindo“.

Galiausiai, Pilietinės gynybos centras, turėjęs rūpintis pilietinio pasipriešinimo sistemos kūrimu ir mąstysenos ugdymu, taip nieko konkretaus ir nenuveikęs, yra reorganizuojamas – jis prijungiamas prie Mobilizacijos departamento, tačiau jo veikla nereorganizuojama: forma keičiama, bet apie turinį tylima. Galima būtų paminėti ir tai, kad iš vietos niekaip nejuda karinių pagrindų programos įvedimas į bendrojo lavinimo mokyklas. Tiesa, atnaujintas bendradarbiavimo susitarimas tarp Lietuvos šaulių sąjungos, Krašto apsaugos ministerijos ir Mokslo ir švietimo ministerijos, tačiau tai tik kosmetinės priemonės, iš esmės neprisidedančios prie rezervo rengimo, o tai reiškia – ir prie visuotinės gynybos sistemos kūrimo valstybėje.

Kaip Jūs manote, ar visuotinės mobilizacijos tvarka veiksminga, visuomenei suprantama? Kaip Jums atrodo, ar krizės atveju ji suveiks?

Niekas nežino, ar mobilizacinė sistema veiksminga, nes, kaip jau minėjau, nebuvo vykdomi nė vieni mobilizaciniai mokymai. Biurokratai tvirtina, kad slapti planai yra parengti, tačiau tai tik popierius. Štai euro įvedimui buvo intensyviai pasirengta, bet vis tiek vyko ir vyksta tam tikra sumaištis, nesusipratimai.

O kas įvyktų paskelbus mobilizaciją, jei net virtualiai treniruotės nevykdytos? Ką reiktų daryti atsargos kariui, jei dar taikos metu jis nėra priskirtas prie konkretaus dalinio – laukti, kol žvalgybos specialistą pasiųs kasti apkasų, o inžinierių – virti košės? Kaip galvojama aprengti ir ekipuoti mobilizuotą pilietį, jei taikos metu nekaupiamos atitinkamos atsargos, jau nekalbu, kad atsargos kariai privalėtų turėti visą reikalingą aprangą ir ekipuotę namuose dar taikos metu.
Kiltų ir daugybė kitokių klausimų bei problemų, ir jų sprendimams rengtis reikia ne karo metu. Vilties suteikia tik tai, kad krašto apsaugos ministras yra užsiminęs, jog 2015 metais mobilizaciniai mokymai vis dėlto yra planuojami.

Apibendrinant būtų galima teigti: tik dėl sparčiai pablogėjusios geopolitinės situacijos, NATO sąjungininkų ir visuomenės spaudimo bei tvirtos Prezidentės pozicijos (bent jau nuo 2014 m.) stiprinti krašto apsaugą galime stebėti aiškius postūmius vystant didesnius pajėgumus. Nerimą kelia iš esmės nesikeičianti sprendimų priėmėjų mąstysena, labai jau primenanti 1938–1940 m. mentalitetą. Taigi, Lietuvos visuomenei būtina „laikyti ranką“ ant pulso, kad nebepasikartotų istorinės klaidos ir netektų kritinę valandą prieš neprietelių stoti plikomis rankomis.

Šaltinis: www.tiesos.lt

Susiję straipsniai

Politika 446389087976423657

Rašyti komentarą

  1. Aha - o įsivaizduokit, kas būtų, jei visuomenė būtų organizuota, motyvuota, patriotiška - ir dar apmokyta?! Taigi seubas! :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item