Albert Komar. Veimaro trikampis ir toliau išlieka Lenkijos užsienio politikos prioritetu

Po to kai Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku, šalį...

Po to kai Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku, šalį valdančiai Piliečių platformos (PO) ir Lenkijos valstiečių partijos (PSL) koalicijai teko susitarti dėl naujos vyriausybės sudėties. Likus metams iki parlamento rinkimų, vadovavimą vyriausybei perėmė buvusi Seimo pirmininkė Ewa Kopacz. Taip pat buvo paskirti 5 nauji ministrai, iš kurių bene labiausiai lenkiškoje ir užsienio žiniasklaidoje aptariamas pokytis tapo užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio pakeitimas Grzegorzu Schetyna.

G. Schetyna yra vienas žinomiausių PO atstovų Lenkijoje, savo politinę karjerą pradėjęs įvairiuose antikomunistiniuose studentų judėjimuose Vroclave. 2007 m. pirmojoje D. Tusko vyriausybėje G. Schetyna ėjo vidaus reikalų ministro bei vicepremjero pareigas. 2010 m. tapo Seimo pirmininku, o 2011 m. pradėjo vadovauti Seimo užsienio reikalų komisijai. Kaip vienas iš Piliečių platformos įkūrėjų bei ilgametis Seimo narys, politikas pastaruoju metu siekė didinti savo įtaką partijoje, dėl ko konfliktavo su buvusiu premjeru D. Tusku. Po šių metų pavasarį vykusių rinkimų į ES Parlamentą, kur G. Schetyna kritikavo PO kampaniją, sklido kalbos netgi apie galimą politiko pašalinimą iš partijos.

Anot ekspertų, naujajai premjerei ir PO vadovei, partijoje turinčiai mažesnį palaikymą nei jos pirmtakas, buvo būtina neutralizuoti partinį konkurentą. Suteikus G. Schetynai aukštą postą, Ewa Kopacz užsitikrino naujojo ministro lojalumą bent jau iki rinkimų. Lenkijos spaudoje toks kabinetas buvo pramintas kompromisiniu, visų pirma sutaikančiu valdančiąją partiją.

Naujasis užsienio reikalų ministras iki paskyrimo pasižymėjo kaip daugiau į partinę veiklą orientavęsis politikas. Proga įvertinti ministro siūlomą užsienio politikos kryptį tapo lapkričio 6 d. Seime pristatyta Lenkijos užsienio politikos vizija ateinantiems metams.

Ministras savo pranešime pabrėžė, kad Lenkija ir toliau bus aktyvi ES ir NATO narė. Tačiau kitaip nei jo pirmtakas Radekas Sikorskis, G. Schetyna teigia, kad Europos dominavimas pasaulyje grimzta į praeitį, todėl Lenkija dės didesnes pastangas vykdydama globalią, ES ribas peržengiančią, užsienio politiką. Tokį posūkį lemia ir tai, kad nuo 2020 m. bus nutraukta ES parama, dėl to Lenkijai yra būtina įsitvirtinti naujuose rinkose ir užsitikrinti papildomas užsienio investicijas.

Savo pranešime G. Schetyna išreiškė džiaugsmą dėl Ukrainos Rados rinkimų rezultatų, kurie, pasak jo, įtvirtina proeuropietiškos Ukrainos politikos pradžią. Ministras teigė, kad vertėjo iniciuoti ES Rytų partnerystė programą. G. Schetyna taip pat negailėjo kritikos Rusijai, atvirai teigdamas, kad Rusija įžengė į Ukrainos teritoriją ir pažeidė jos suverenitetą net nepaskelbdama jai karo. Anot jo, Rusijos agresija sukėlė sumaištį po Šaltojo karo nusistovėjusioje tvarkoje, tai verčia svarstyti apie glaudesnę ES gynybos politiką. Ministro teigimu, ES turi tapti saugumą savo kaimynystėje užtikrinančia jėga. Šių tikslų Lenkija turi siekti bendradarbiaudama su Veimaro trikampiu bei Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, tarp jų ir Baltijos šalimis, kurias ministras pavadino „natūraliomis sąjungininkėmis“.

G. Schetyna taip pat patikino, kad NATO pozicijų Rytų Europoje sustiprinimas išlieka svarbiausiu Lenkijos klausimu aljanse. NATO susitikimo New Porte pasiekimus, politikas įvertino, kaip „naują kokybę“ aljanso istorijoje ir įsipareigojo skatinti sprendimų įgyvendinimą iki 2016 m. susitikimo Varšuvoje.

Kaip naują Lenkijos užsienio politikos uždavinį G. Schetyna įvardijo bendradarbiavimą su Azijos ir Afrikos valstybėmis. Ministro šūkis „daugiau Lenkijos pasaulyje“ neapsiribojo vien ekonominiais klausimais. Kiniją ir Turkiją politikas pavadino strateginėmis Lenkijos partnerėmis. G. Schetyna taip pat paskelbė apie ambasados Mongolijoje (kurią uždarė R. Sikorskis) bei naujojo generalinio konsulato Kinijoje atidarymą bei diplomatinių atstovybių Afrikoje steigimą.

Ministras taip pat pabrėžė bendradarbiavimo su Višegrado grupės šalimis pagyvinimo svarbą. Anot jo, Lenkija turi imtis lyderės vaidmens ir inicijuoti bendrus energetinius, saugumo ir verslo projektus tarp Višegrado grupės valstybių.

Dėmesio vertas yra G. Schetynos pasisakymas Lenkijos stojimo į Euro zoną klausimu. Jo pirmtakas, R. Sikorskis šį žingsnį įvardijo kaip neišvengiamą norint būti „civilizacinių sprendimų priėmimo centre“. Tuo tarpu, G. Schetynos nuomone, stojimo datos aptarimas yra pernelyg ankstyvas. Anot ministro, visų pirma turi būti užbaigtos šalies ūkio reformos, taip pat įsitikinta, kad bendros valiutos sąjunga yra stabili ir naudinga.

Nepaisant daugybės naujovių Lenkijos užsienio politikoje, G. Schetynos brėžiamos gairės nežada naujų pozityvių impulsų santykiuose su Lietuva. Anksčiau ministras teigė, kad Lenkija imsis lyderės regione vaidmens, o tai leis sustiprinti jos poziciją derybose su Vakarų Europos valstybėmis. Toks pareiškimas prieštaravo R. Sikorskio įtvirtintam užsienio politikos kursui ir teikė vilčių Lietuvos ir Lenkijos santykių atsinaujinimui. Tačiau galiausiai pranešime ministras pristatė panašų į savo pirmtako požiūrio tašką ir įvardijo bendradarbiavimo su Paryžiumi ir Berlynu stiprinimą, kaip Lenkijos užsienio politikos prioritetą, teigdamas, kad taip Lenkija įgys daugiau svertų vykdyti efektyvią regiono politiką.

Vis dėlto Veimaro trikampio valstybių pozicijos Rytų politikos klausimais, susijusiais su Rusija ar ES plėtimusi į Rytų Europą, yra gan priešingos, o valstybių įtaka yra pernelyg skirtinga. Lenkijos pozicija šiame forume yra silpnesnė, pagrindinės derybos dažniausiai vyksta tarp Paryžiaus ir Berlyno, dėl to tikėtina, kad tokia G. Schetynos strategija gali nepasiteisinti. Apie pozicijų regione apleidimą liudija ir politiko požiūris į Višegrado grupę, kuriai ministras nepriskiria jokios svarbesnės politinės reikšmės.

G. Schetyna taip pat paliko daugybę neaiškumų teigdamas, kad reikia vystyti bendrą ES gynybos politiką, bet kartu pasisakydamas už NATO pozicijų Europoje sutvirtinimą. Toks prioritetų išdėstymas byloja apie gan blankią Lenkijos gynybos politikos viziją.

Kalbėdamas apie Baltijos šalis, ministras pareiškė, kad jos yra natūralios Lenkijos sąjungininkės ir dar kartą patvirtino, jog Lenkija vykdys savo įsipareigojimus užpuolimo atveju. Tačiau partnerystės tarp šalių vizijos G. Schetyna nekonkretizavo, kas verčia manyti, kad ir toliau liksime Lenkijos užsienio politikos paraštėse, o mūsų santykiai stagnuos.

Apibendrinant – lūkesčių su naujojo Lenkijos užsienių reikalų ministro paskirimu santykiuose tarp Lietuvos ir Lenkijos negalime puoselėti. Posūkis Paryžiaus ir Berlyno link lemia natūralų bendradarbiavimo Rytų Europos regione apleidimą. Kita vertus, didelių pokyčių negalima buvo tikėtis, nes naujoji Lenkijos vyriausybė buvo patvirtinta likus metams iki parlamento rinkimų. Dalis ministrų tik susipažįsta su naujomis pareigomis, dėl to galimai vengia kaip nors keisti nusistovėjusią politiką.

Susiję straipsniai

Užsienio politika 1959293774927317177

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item