Vytautas Sinica. Demofobija: partijų vienybė prieš politinę tautą

Pasiremdama šių metų liepos 11 dieną paskelbtu Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimu dėl galimai a...


Pasiremdama šių metų liepos 11 dieną paskelbtu Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimu dėl galimai antikonstitucinių referendumų iniciatyvų skelbimo, socialdemokrato Juozo Bernatonio vadovaujama Teisingumo ministerija parengė Referendumo įstatymo pataisas, pagal kurias net ir surinkus 300 000 piliečių parašų Seimas galėtų neskelbti referendumo, jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė pateiktų išvadą dėl galimo teikiamo referendumui teksto prieštaravimo Konstitucijai.

Jau po pirmųjų viešų reakcijų akivaizdu, kad šiuo kone svarbiausiu – demokratijos sampratos – klausimu Lietuvoje į bendrą frontą susivienija valdantieji socialdemokratai ir opozicijoje lyderiaujantys konservatoriai. Šis bendras frontas – apribojimas piliečių galimybių tiesiogiai, o ne vien per rinkimus veikti valstybės politiką. 

Pertekliniai saugikliai

Pagal galiojantį Referendumo įstatymą, prieš leidžiant rinkti parašus su Seimo teisininkų pagalba parengiamas (ar bent pagal įstatymą turėtų būti) teisiškai tvarkingas referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstas. Neparašyta, bet logiška, kad jei siūlymas yra neįmanomas, tai negalima rasti ir tokios teisinės formuluotės, kurią būtų galima tvirtinti. Praktikoje Lietuvoje tokiu neįmanomu svarstyti klausimu šiemet jau buvo pripažinta referendumo dėl euro įvedimo iniciatyva. Pagrįstas ar ne, šis ir kiti referendumų uždraudimai yra atskiras klausimas, netelpantis į šio teksto rėmus. Svarbu tai, kad toks išankstinis referendumo teksto derinimas su teisininkais yra logiškas ir reikalingas. Dar svarbiau, jis savalaikis, nes neleidžia žmonėms kelis mėnesius galimai beprasmiškai rinkti šimtų tūkstančių parašų, kurie po to būtų paverčiami niekiniais vien partijų narių politine valia.

Antras referendumui teikiamo teksto „įvertinimas“ jau po 300 000 parašų surinkimo (!) yra ne tik pasityčiojimas iš piliečių iniciatyvos, kuriai iš pradžių leidžiama vykti tik tam, kad ji būtų atmesta finišo tiesiojoje. Kadangi tokį patikrinimą atliktų patys Seimo nariai arba, geriausiu atveju, jų politiniu pasirinkimu paskirti teisininkai, tai būtų nebent beprasmiškas tos pačios procedūros kaip ir prieš parašų rinkimą pakartojimas, o blogiausiu atveju – tiesiog Seimo narių politinės valios pareiškimas. Reikia gerai suprasti, ką tai reiškia atstovaujamosios demokratijos požiūriu. Suteikiant Seimo nariams, kurie apskritai renkami tik tam, kad atstovautų šalies piliečius, teisę politiškai įvertinti piliečių išreikštą ir parašais pagrįstą valią, šie išrinkti atstovai būtų iškeliami aukščiau tų, kuriuos jie patys atstovauja. 

Galiausiai toks papildomas post factum patikros įgaliojimas Seimui būtų be galo patogus paradoksaliai kuriant demokratiškos valstybės iliuziją. Žinant, jog absoliuti dauguma parašų rinkimo referendumui iniciatyvų baigiasi nesėkme, būtų galima daug atsainiau, nekeliant bereikalingo nepasitenkinimo visuomenėje, vertinti referendumų iniciatyvas dar prieš parašų rinkimą. Kas nori, tam ir leisti ritinti Sizifo akmenį. Jei vis dėlto kartą per dešimtmetį pasitaiko stebuklas ir net po parlamentinėms partijoms nepatogia iniciatyva parašai surenkami, visada lieka saugiklis tokį projektą sustabdyti Seime kaip „prieštaraujantį Konstitucijai“. Tai kasdienybėje dažnai tėvų prieš vaikus išbandoma schema, kai vienas iš tėvų sako, kad jis neprieštarauja vaiko norams, jei tik kitas iš tėvų neprieštaraus. Sako, nes žino, kad kitas prieštaraus, o jis pats tuo tarpu gali būti „geruoju policininku“. 

Būtų daug aiškiau ir skaidriau, jei kas iš šio projekto autorių ar šalininkų tiesiai pasakytų, kad šis papildomas referendumų iniciatyvų „vertinimas“ po skambia, bet nelogiška atitikimo Konstitucijai argumentacija slepia paprasčiausią Seimo narių ar jų atsirinktų ekspertų (apkaltų, Vyriausybės darbo įvertinimo ir daugeliu kitų klausimų Seimas komisijas sudaro iš pačių Seimo narių, tad kol kas nėra pagrindo galvoti, jog šiuo atveju būtų kitaip) politinį sprendimą apie tai, kokios gali būti vieno ar kito referendumo politinės pasekmės ir ar tuo metu esantiems valdžioje tautos atstovams tos politinės pasekmės atrodo priimtinos. Jei galimi referendumo padariniai įvertinami kaip nuostolingi ekonomiškai ar rizikingi geopolitiškai, Seimas tokį referendumą skelbtų prieštaraujančiu Konstitucijai, nepriklausomai nuo to, ar toks prieštaravimas egzistuotų, ir ignoruojant tai, jog Seimo nariai neturi jokios kompetencijos to įvertinti.

Konstitucijos dvasia atriša rankas Seimui

Visame Vakarų pasaulyje kalbama apie demokratijai ir politikai tragiškų pasekmių turintį procesą – politikos juridizaciją, kai politikai esminės svarbos sprendimus kaip karštą bulvę permetinėja išspręsti tariamą teisės autoritetą turintiems teisininkams. Teismams paliekamas šeimos sampratos perbraižymas, imigracijos įstatymai, socialinio teisingumo klausimai (pavyzdžiui, „konstitucinės teisės“ į didžiausių atlyginimų, įskaitant KT nariams, t.y. sau patiems, atstatymą) ir t.t. 

Lietuvoje nueita dar toliau ir sužaista visa politikų ir teisininkų partija. Pernai nedrįsę patys pažeisdami įstatymus uždrausti tokio nenorimo referendumo politikai metė bulvę Konstituciniam teismui. Jie paklausė KT, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymas, įpareigojantis Seimą esant 300 000 parašų referendumą skelbti nepriklausomai nuo jo turinio. KT vasarą priėmė chrestomatinį nutarimą, apie kurį dar tikrai rašys ir mokslininkai, ir istorijos vadovėliai, kuriame pasakė bent tris dalykus. Pirma, kad tautos iniciatyva skelbiamus referendumus Seimas gali „atsijoti“. Antra, kad referendumai negali būti skelbiami iš karto daugiau nei vienu klausimu. Trečia, kad referendumu „negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę“. 

Atsiribojus nuo blaiviai diskusijai vis dar neretai trukdančio pastarojo referendumo konteksto, ši paskutinė KT išaiškinimo nuostata yra iš pažiūros nekaltai skambantis Pandoros skrynios atvėrimas. Naujų įgaliojimų Seimui šviesoje bei žinant KT praktikas vadovautis „Konstitucijos dvasia“, kuriai nėra jokio apčiuopiamo pagrindo pačiame Konstitucijos tekste, toks išaiškinimas leidžia kam nors prireikus blokuoti praktiškai bet kurią referendumo iniciatyvą. Juk žmogaus teisių ir laisvių, o akivaizdu, kad ir demokratijos supratimas tarp Lietuvos politikų yra visiškai neapibrėžtas ir atviras interpretacijoms. Tą liudija pats ginčas dėl tautos teisės inicijuoti referendumus ir klausimas, kas aukščiau – tautos valia, ar ta valia priimta esamos redakcijos Konstitucija. Šis klausimas „kas aukščiau“, beje, yra pagrindinis, grindžiantis visą aptariamą diskusiją, o atsakymas į jį nulems demokratijos ateitį Lietuvoje. 

Kas prieštarauja Konstitucijai?

Neįmanoma paaiškinti, kaip šis KT išaiškinimas, kuriuo gavęs įgaliojimus neabejotinai naudotųsi Seimas, gali būti suderintas su pačios Konstitucijos 148 straipsnio nuostata: „Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę“. KT liepos mėnesį paaiškino, kad referendumai dėl valstybingumo ir demokratijos atsisakymo negalimi, tačiau pati Konstitucija savo tekste vis dar numato galimybę ir labai aiškias sąlygas, kaip tai gali būti keičiama tautos valia. Ar naujuoju KT nutarimu nebuvo tiesiogiai uždrausti referendumai, kuriuos pati Konstitucija numato referendumo galimybę ir tikslias jam keliamas sąlygas? Kadangi taip ir yra, tenka pripažinti, kad „Konstitucijos dvasia“, tegu ir geriausiais ketinimais, atvirai prieštarauja pačiam Konstitucijos tekstui. Iš esmės šis 2014 m. liepos 11 dienos išaiškinimas įkūnija tai, ko yra labiausiai bijoma ribojant referendumus – prieštaravimą Konstitucijai pačioje Konstitucijoje. 

Svarbu ir tai, kad Konstitucinio teismo doktrinoje jo paties išaiškinimai faktiškai laikomi Konstitucijos dalimi, nes prieštaravimas jiems traktuojamas kaip prieštaravimas Konstitucijai. Tai įdomu, nes naujasis liepos 11 d. išaiškinimas tiesiogiai prieštarauja ankstesniam 1994 metų liepos 22 dienos Konstitucinio teismo nutarimui tuo pačiu klausimu. Tada KT skelbė, jog „Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia.“

Įsiskaitykime. KT tada nustatė, kad teisės norma, kuri reikalavo, kad Seimui „konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai, „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ (iš esmės tas pats, ką dabar siūlo Teisingumo ministerija), prieštarauja Konstitucijai ir pasakė, kad tokia sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimas – Konstitucijoje nenumatyta ir „ši nuostata ydinga ir dėl to, kad Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto.“ Paskutiniai žodžiai esminiai: Seimas negali vertinti tautos rengiamo referendumo konstitucingumo, nes jei tauta jį palaikys, tai ir bus naujasis Konstitucijos turinys. Kol rezultatai nežinomi, niekas negali jam prieštarauti.

Apskritai iki šiol nėra paaiškinimo, kodėl šiemet KT sutiko nagrinėti Seimo narių užklausimą referendumų skelbimo klausimu. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnyje nurodyta, kad Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti tokį prašymą, jeigu „prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“. Būtent tai ir buvo padaryta 1994 metų nutarimu. Jei KT būtų laikęsis šios nuostatos, KT nutarimų kolizijos išvis nebūtų buvę. 

Iš esmės 1994 metų ir jam prieštaraujantis, nors pagal Konstitucijos 107 straipsnį negalintis to daryti, 2014 metų liepos KT nutarimas atspindi du radikaliai skirtingus ir šiandien kovojančius požiūrius į demokratiją Lietuvoje. 1994 metų nutarimas remiasi Konstitucijos tekstu ir sako, kad Tauta yra aukščiausias įstatymo leidėjas bei pačios Konstitucijos šaltinis, o Konstitucija ir Seimas – tik iš tos Tautos valios kylantys antriniai teisės šaltiniai. 

2014 metų nutarimas sako priešingai: esama Konstitucijos redakcija, Tautos kartą patvirtintas ir teisininkų po to ne kartą interpretuotas ir de facto pildytas dokumentas, yra aukščiau už pačią Tautą, kurios valia jis apskritai buvo įsteigtas ir priimtas. Bent kol kas akivaizdu, jog kairė ir dešinė, rožė ir kregždutė šiandien vieningai stoja antrosios sampratos pusėn. Lieka atviras klausimas, kas stos ginti antrosios sampratos, ir ar apskritai visuomenėje suvokiama, kad tik pirmoji samprata laiduoja bent teorinę piliečių galimybę nepriklausomai nuo to, kas atsidurtų valdžioje, patiems lemti valstybės gyvenimo klausimus.

Demofobija

Lietuvos partinėje politikoje mažais žingsniais įsivyravo savotiška demofobija – demoso kaip politinės tautos baimė. Tuo pačiu tai – ir Konstitucijoje įtvirtintos atstovaujamosios demokratijos baimė. Rimčiausiais veidais kalbama apie valstybei dėl piliečių sprendimų kylančią grėsmę. Peršama išvada, jog valstybę reikia įstatymais apsaugoti nuo pačios tautos „kvailumo“. Kalbama ne apie etninę, o apie politinę tautą (demosą) su visomis ją sudarančiomis tautinėmis bendrijomis. Pastarosiomis ypač – juk kitataučių piliečių nelojalių sprendimų Seime bijoma dar labiau.

Demofobija dažnai teisinama geopolitinėmis grėsmėmis. Lietuvos piliečiai yra informacinių atakų ir antivalstybinės propagandos taikinys. Stengiamasi Lietuvos istoriją perrašyti taip, kad jos valstybingumas atrodytų klaidingas, atsitiktinis ar net padovanotas Maskvos, stengiamasi kad gyvenimas Rusijoje atrodytų padori alternatyva. Tai realios ir ne naujos, gal tik suintensyvėjusios problemos. 

Tačiau jas tik gilina politikų reakcijos ir gąsdinimai, jog Lietuvoje galėtų įvykti aneksinis „referendumas“ kaip 1940 m. Lietuvai „prašantis būti priimtai“ į SSRS ar kaip neseniai įvyko Kryme. Absurdiški, nes Konstitucijos tekstui prieštaraujantys referendumo teisės ribojimai uždedami bijant tokių referendumų. Tačiau dėl sienų ir valstybingumo saugumo reikia bijoti ne referendumų, o paties Seimo. Konstitucija numato saugiklius: Lietuvoje nėra galimybės rengti regioninio referendumo, o sprendimą dėl teritorinio vientisumo ir sienų galima priimti 4/5 būtent Seimo narių dauguma, o ne referendumu. Net jei baimės pagrįstos, turime atsakyti, kokią demokratijos apribojimo kainą esame pasiruošę mokėti dėl saugumo nuo potencialių vidaus priešų. Nėra abejonės, kad politinių teisių ribojimas ir „elito“ retorikoje nuolat minima tariamai tamsi ir pavojinga tauta tik prisideda prie neigiamo valstybės įvaizdžio piliečių akyse, mažina jų pasitikėjimą ir prisirišimą. 

Pavasarį argumentuojant prieš referendumą buvo demagogiškai kartojama, kad referendumas iškėlė į valdžią Adolfą Hitlerį. Šią absoliučiai klaidingą tezę buvo pasigavęs net Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Tačiau istorinės paralelės moko kitko. Hitleris kaip ir dar ne vienas diktatorius į valdžią atėjo ir ten liko rinkimų keliu. Ne mažiau svarbu prisiminti, kad beveik visi autoritariniai tarpukario Europos režimai, įskaitant Lietuvos, į valdžia atėjo pasiteisindami kylančia vidine komunistų ar kitokių radikalų grėsme. Ribodami demokratiją dėl „tautos keliamos grėsmės“ lipame ant seniai užminto istorijos grėblio.

Demofobija, kad ir kuo save teisintų, griauna bet kokius pilietiškumo daigus Lietuvoje. Demoralizuojantis ir „nupilietinantis“ aptariamų Referendumo įstatymo pataisų poveikis akivaizdus ir lengvai nuspėjamas: suvokdami, kad bet kokia piliečių iniciatyva esmingai keisti jiems nepriimtinus valstybės gyvenimo reiškinius gali būti paprastai užblokuota politikų, visuomenininkai nesiims organizuoti, o eiliniai piliečiai – įsitraukti į referendumų, peticijų ir panašias iniciatyvas. Šiuo ribojimu ne tik varžomi referendumai, bet ir siunčiamas aiškus signalas, kad piliečiams negalima leisti priimti sprendimų be politikų priežiūros.

Tiesa, šiuo perspėjimu vargu ką galima išgąsdinti. Senokai matyti, jog nuolatinės kalbos apie pilietinės visuomenės svarbą ir jos kūrimą apsiriboja „kišeninių“ aktyvistų, veikiančių pagal partijų diktuojamas linijas arba apskritai užsiimančių pilietiškumu be politikos, skatinimu. Bet kas, keliantis partijų valdžios legitimumo, ilgalaikės tautos strateginės perspektyvos, sisteminės politinės korupcijos ar socialinio neteisingumo klausimus – tai yra visi, kurių Lietuvoje partiniu lygmeniu iš esmės niekas neatstovauja – yra marginalizuojami, o dažnai ir žiniasklaidos paverčiami pajuokos objektais. Siekiama, kad pilietinė visuomenė reikštųsi vien atstovaujamosios valdžios leistinuose rėmuose, keltų tik partijų pripažįstamus politinius klausimus ir jokiu būdu niekada nemestų iššūkio jų sprendimų monopoliui. 

Tobula šios tendencijos išraiška yra ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SAMD) iniciatyva kuriama tariamai visas Lietuvos nevyriausybinės organizacijas atstovausianti, o iš tiesų siaurą įtakingų organizacijų grupę iš „mirtingųjų tarpo“ išskirianti Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų taryba. Tokių tarybų įsteigimas, beje, vykdomas ir savivaldybių mastu, galutinai užčiauptų partijoms neparankių ir todėl už tarybos borto likusių NVO balsą. 

Referendumo teisės ribojimai ir bandymai apriboti pilietinės visuomenės raišką atrenkant turinčias teisę kalbėti organizacijas iš pažiūros atrodo menkai susiję. Tačiau abiem atvejais tai tik skirtingos priemonės įtvirtinti kairės ir dešinės partijas vienijančią nuostatą, jog valdžia ir esami teisės aktai yra aukščiau suverenios tautos teisės tuos aktus pakeisti. „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ rašoma antrame Konstitucijos straipsnyje. 

Bet kokia esama teisė yra tik tautos valia ir ši visada gali ją pakeisti. 1994 metų Konstitucinio teismo išaiškinimas atstovavo būtent šią nuostatą. 2014-ieji pretenduoja tapti įstatymų iškėlimo aukščiau juos priimančios tautos metais. Parlamentinės partijos, kad taip nutiktų, padarys viską, užmiršdamos visus ideologinius ir interesų nesutarimus. Klausimas, ar tauta apskritai darys ką nors, kad taip nenutiktų.

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 107766530721354789

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item