Vytautas Radžvilas. Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (VIII)

Nepabaigiamas elgesio normų ,,modernizavimas“ – jų  nuolatinis ,,perrašinėjimas“ ir nepaliaujamas ...


Nepabaigiamas elgesio normų ,,modernizavimas“ – jų  nuolatinis ,,perrašinėjimas“ ir nepaliaujamas ,,atnaujinimas“ – yra ne tik individų troškimų vadyba grindžiamo ,,atviros pilietinės visuomenės“ valdymo būdas. Jis yra ir pamatinis tokios visuomenės gyvavimo ir veikimo principas bei svarbiausias jos inžinerinio konstravimo įrankis. 

Šitaip konstruojama visuomenė iš tiesų yra būtent dirbtinis socialinis ir politinis kūnas, kurio inžinerinę prigimtį išduoda jai būdingi saviti bruožai. Tokioje visuomenėje faktiškai išnyksta arba praranda anksčiau turėtą galią ir reikšmę tradicinės moralės normos, suprantamos kaip pamažu susiklostančios ir pastovios, arba itin lėtai kintančios, žmonių bendrabūvio ir elgesio taisyklės. Jas išstumia ir pakeičia socialinės normos – nepastovios ir ,,lanksčios“, pagal galingųjų ir įtakingųjų poreikius ir jų valia nuolatos ,,moderninamos“ ir kaitaliojamos elgesio taisyklės. Keičiasi ir normų šaltinio samprata. Ankstesnėje ,,uždaroje“ visuomenėje moralės normos kildinamos iš transcendentinio šaltinio – Dievo ar Prigimties įstatymo arba jų šaltinis bent jau yra aiškus, tad lengvai atpažįstamas ir tiksliai įvardijamas. Juo, pavyzdžiui, gali būti suverenios valstybės valia. 

Tuo metu žvelgiant į ,,atvirą“ visuomenę, savaime kyla įspūdis, kad čia normas kuria ,,Nematoma ranka“, nes atrodo, kad jos randasi ,,spontaniškai“, o tikrasis ir vienintelis  jų šaltinis yra ,,demokratiškai“ priimami ,,pačios visuomenės“ sprendimai dėl jai priimtinų sambūvio principų ir taisyklių. Kitaip negu ,,klasikinės“ totalitarinės valstybės gyventojui, nuolatos susiduriančiam su atvirai ir šiurkščiai jam ,,iš viršaus“ valdžios primetinėjamais įsakymais ir nurodymais, ,,atviros pilietinės visuomenės“ nariui nėra taip jau lengva pastebėti ir susivokti, kad sambūvio normas kurianti ,,pati visuomenė“ yra abstrakti ir anonimiška, o joje realiai įtvirtinamo normos atspindi toli gražu ne ,,visų“, o tik kai kurių jos narių pasaulėžiūrą, idealus, vertybes ir interesus. Manydamas esąs visiškai ,,laisvas“, nes valdžios tiesmukiškai nekontroliuojamas, individas, ir dar girdėdamas kasdienines liaupses ,,demokratijai“ ir ,,demokratinės visuomenės vertybėms“, jis sunkiai įstengia suprasti ir patikėti, jog gali egzistuoti, ir ,,laisvame demokratiniame pasaulyje“ iš tiesų sparčiai įsitvirtina, ypatinga demokratijos atmaina – valdymo būdas, kuris nedvejojant vadintinas totalitarine demokratija.

Tokia ,,demokratija“ iš esmės skiriasi nuo senovės Graikijoje išrastos demokratijos. Jas sieja nebent pavadinimas. Klasikinė ,,uždara“ demokratija yra žmonių bendrijų politinio valdymo(si) būdas. Šiuolaikinė ,,atvira“ demokratija pirmiausia yra antropologinės  ir socialinės inžinerijos įrankis, arba priemonė kurti ,,atvirą ir demokratišką“ visuomenę.

Kadangi ,,inžinerijos“ sąvoka pati savaime neatskleidžia šitokio ,,kūrimo“ turinio ir esmės, pravartu trumpai aptarti, kaip ši inžinerija iš tiesų veikia. Pamatinis jos veikimo principas – nepaliaujamas Žmogaus paveikslo keitimas. Tiesa, kad žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą, yra krikščioniškos žmogaus sampratos šerdis ir kertinis jos akmuo. Pasak šio sampratos, žmogus nėra tik jam būdingą fizinį pavidalą turinti biologinė būtybė. Pirmiausia ir daugiausia jis yra būtent Žmogaus paveikslas – kiekvieno  žmogaus sieloje – prote ir sąžinėje – ,,įrašytas“ ir juose įspaustas jam kalbantis idealaus, arba tobulo, Žmogaus provaizdis. Tokia paveikslo samprata yra normatyvinė, nes jis it gyvenimo kelrodis padeda žmogui atpažinti ir atskirti Gėrį nuo Blogio, Tiesą nuo Melo, nurodo, ką jis gali ir privalo daryti, o ką daryti yra neleistina ir smerktina. Ši samprata yra normatyvinė ir todėl, kad ji padeda žmogui blaiviai vertinti save ir aiškiai suvokti, kad, nors šiame pasaulyje Dievo paveikslas – tobulo Žmogaus idealas – nepasiekiamas, tačiau jo moralinė pareiga yra stengtis visomis išgalėmis jį įgyvendinti ir prie jo bent jau artėti. Krikščioniškas žmogiškojo tobulumo idealas ypač aukštas ir kilnus, todėl taip sunkiai įgyvendinamas.

Tačiau apskritai pati mintis, kad yra kažkoks visuotinis ir amžinas etalonas ar standartas, leidžiantis objektyviai matuoti ir vertinti kiekvieną žmogų – jo mintis, žodžius ir veiksmus – idealaus, arba tikrojo, žmoniškumo masteliu ateina dar iš ikikrikščioniškų amžių glūdumos ir nesvetima visoms tradicinėms kultūroms. Tai mintis, kad yra tam tikras tik žmogui būdingų savybių rinkinys, darantis jį tuo, kas jis yra, ir atskiriantis nuo gyvūnų. Šią mintį pratęsia ir papildo įsitikinimas, kad žmogus iš principo negali ,,pranokti“ savęs, tai yra ,,peržengti“ šių savybių neprarasdamas teisės apskritai vadintis žmogumi. Prigimtis – šitaip buvo vadinamas tas ,,etaloninis“, taigi laikomas pamatiniu ir nekintamu, rinkinys savybių, kurios buvo suvokiamos kaip pačią žmogiškumo esmę ir žmogaus kaip savitos būtybės tapatumą ir savitumą apibrėžianti ideali riba. Kuo visapusiškiau realizuoti didžiules, bet vis dėlto pačios prigimties apribotas galimybes ir gebėjimus nepaliaujamai  tobulinant save – toks yra iš šitokios sąlygiškai ,,uždaros“ žmogaus sampratos kylantis jo gyvenimo idealas ir svarbiausias uždavinys.

Šitoks žmogaus savirealizacijos idealas yra visiškai svetimas ir griežtai nepriimtinas antropologinei ir socialinei inžinerijai, kurią pasitelkus kuriama atvira pilietinė visuomenė. Ši inžinerija skirta ne padėti žmogui išskleisti jo prigimtines galias, bet naudojama ,,technologiškai“ gaminti ,,antžmogį“ – natūralų ,,senąjį“ žmogų turinčią kada nors visokeriopai pranokti ir pakeisti ,,aukštesnės rūšies“ būtybę. Kažkada, tai yra neapibrėžtoje ateityje, turinčio rastis ,,antžmogio“ gamybos technologijos šerdis yra savotiška  ,,dekonstrukcijos“ ir ,,rekonstrukcijos“ dialektika. Pirmasis žingsnis – sugriauti, arba ,,dekonstruoti“, Žmogaus paveikslą paneigiant Dievo arba gamtos jam duotą prigimtį ir šitaip ,,išlaisvinti“ žmogų iš visų prigimtinių apribojimų paverčiant jį beforme, todėl plastiška  ,,žmogiškąja medžiaga“. Tada jau galima pereiti prie antrojo žingsnio – įgyvendinti ,,inžinierių“ vizijas ir planus nevaržomai eksperimentuojant su minėta ,,medžiaga“ ir suteikinėjant jai įsivaizduojamas ir pageidaujamas savybes. Šitaip atkuriamas, arba ,,rekonstruojamas“, žmogaus paveikslas iš esmės skiriasi nuo pirminiu ,,dekonstravimo“ veiksmu sunaikinamo prigimtinio Žmogaus paveikslo ir yra tik jo varganas pakaitalas ar veikiau apgailėtina karikatūra. Mat jis yra tik vis ,,gerinamo“ būsimojo ,,ateities žmogaus“ nuolatos tobulinamas ir kaitaliojamas vaizdinys.

Kadangi ,,naujasis“ žmogus skiriasi nuo ,,senojo“ tuo, kad neturi Kūrėjo ar gamtos jam suteiktų esminių ir nekintančių savybių, o yra ,,inžinerinis konstruktas“, arba tiesiog ,,gaminys“, kas vis dėlto iš tiesų yra ši būtybė? Kol kas jis fiziškai dar visai panašus į natūralų žmogų, tačiau iš tikrųjų išorinis panašumas slepia gelminius ir nesuderinamus dviejų žmogaus tipų skirtumus. Tad kaip aiškiau ir tiksliau apibūdinti neturinčio natūralių prigimtinių savybių ,,gaminio“ savitumą ir kokiu šį savitumą geriausiai atskleidžiančiu vardu pavadinti?

Inžineriškai gaminamas ir vis tobulinamas modernusis žmogus yra socialinis konstruktas. Taigi jis negali turėti ne tik idealios, arba ,,etaloninės“, prigimties, bet ir apskritai tampa tik vienmate, jokio aukštesnio dvasinio ar transcendentinio prado neturinčia būtybe. Stokodamas šio prado jis egzistuoja tik kaip grynai biologinė ir socialinė esybė, kokia, pavyzdžiui, yra skruzdėlė. Žinia, skruzdėlė yra gamtinius poreikius turintis padaras, o skruzdėlynas yra tam tikros rūšies visuomenė, kai kuriais atžvilgiais organizuota net geriau, negu žmonių visuomenė. 

Toks anaiptol ne pritemptas ir reikalo esmę gerai atskleidžiantis palyginimas padeda suprasti, kas iš tiesų nutinka užsimanius ir pradėjus ,,moderninti“ ir ,,tobulinti“ senąjį prigimtinį žmogų. Jo vietą turintis užimti pamažu besirandantis ,,naujasis žmogus“ pasirodo esąs gyvūnas. Tiesa, ne paprastas, tai yra natūralus, bet dirbtinis žmogaus pavidalą turintis gyvūnas. Toks gyvūnžmogis – ikimoderniajame pasaulyje neregėta ir neįsivaizduojama esybė – iš esmės yra ne kas kita, o metodiškai sukonstruota ir vis tobulinama biosocialine mašina. Jis yra gamtiškai antgamtiškas. Gamtiškas, nes konstruojamas iš biologinės žmogiškos medžiagos. Antgamtiškas, nes gaminamas pasitelkus inžinerijos įrankius ir, būdamas ,,gyvas“, vis dėlto nėra natūrali esybė kaip kad kiti gamtos sukurti gyviai. Taigi kuriant vis ,,atviresnę“ visuomenę, o su ja ir ,,naują ateities žmogų“, vis labiau keičiasi šitaip ,,modernizuojama“ žmonija. Ji tolydžio virsta savita socialiai konstruojamų dirbtinių gyvūnų rūšimi. Šį virsmą galima trumpai ir tiksliai apibūdinti pavadinant jį zooidine žmonijos transformacija. 

Bet jeigu ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrimas ir plėtra yra nepaliaujama slinktis ,,naujojo gyvūniškumo“ link, kaip vis spartėjantis žmogaus ,,sugyvūninimo“ vyksmas suderinamas su tokios visuomenės kūrėjų pažadais plėsti ir laiduoti visapusišką jos narių laisvę? Ar stebuklingai įgyvendinus atviros pasaulinės pilietijos utopiją ir žmonijai netikėtai patekus į žadėtą ,,laisvės ir gerovės“ karalystę staiga nepaaiškėtų, kad ji atsidūrė keistame gyvūnžmogiškos vergų laimės rojuje?

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 1016931059875618844

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item