Vytautas Radžvilas. Kodėl pralaimime kovą dėl šeimos? (I)

Paskaita skaityta Studentų ateitininkų rudens akademijoje „Santuoka, šeima ir kiti neliberalūs gėriai“, vykusioje Marijampolėje, 2014 m. spalio 10-12 d.

Šiandien šeimos ir visais kitais esminiais žmogaus gyvenimo klausimais yra lengva kalbėti saviems, t. y. žmonėms, kurie apie tuos pačius dalykus mąsto panašiai, tačiau nepaprastai sunku yra ką nors pasakyti tiems, kurie paprasčiausiai priklauso kitam pasauliui ir kitai tikrovei.

Taigi, svarstydamas, ką aš galėčiau pasakyti, galiu, žinoma, pakartoti, kodėl šeima yra visuomenės pagrindas ir kodėl ją reikia saugoti, tačiau suprantu, kad tą patį gali pasakyti bet kuris kitas šnekėtojas ir netgi geriau, jei jis specialiai domisi ir yra įsigilinęs į šeimos problematiką. Lygiai taip pat būtų galima kalbėti šeimos klausimu ir iš kitokios perspektyvos – kaip mūsų šiuolaikiniame pasaulyje šeimą reikėtų stiprinti. Galiu bent teoriškai sieti šitą kalbėjimą ir su tuo, kad turime vadinamuosius Šeimos metus. Ir vis dėlto, liežuvis nesiverstų to daryti dėl paprastos priežasties – jeigu atidžiai pasižiūri į tai, kas vyksta mūsų dienomis, reikia pripažinti gana nemalonią tiesą, kad šitos kalbos iš esmės neveikia. Paskutinis pavyzdys yra mūsų kaimynai estai, kur faktiškai buvo įvykdyta net ne revoliucija, o tikras perversmas šeimos santykių srityje, iš esmės be pasipriešinimo. Taip, susirinko prie parlamento keli tūkstančiai protestuotojų. Galima konstatuoti, kad Estijos visuomenė yra suskaldyta, tačiau faktas yra daugiau nei akivaizdus – tai jau įvyko. Sakydamas, kad tai jau įvyko, turiu omenyje, kad radikaliai, be rimtesnio pasipriešinimo, pakeistas ir teisinis, ir politinis šeimos statusas. Jeigu žvelgi į tai, kas vyksta pasaulyje, viena vertus, matai tam tikrų viltį teikiančių ženklų. Kad ir tokioje šalyje, iš kurios kažko tarsi jau negalėtum ir tikėtis, Prancūzijoje, vyksta iš tikrųjų didelės protestų manifestacijos, bet, kita vertus, vadinamoji nauja ir pažangesnė šeimos samprata nuosekliai metodiškai yra įtvirtinama vis naujose valstybėse. Kyla paprastas klausimas, kodėl tai vyksta? Ir kitas klausimas – ar įmanoma tai sustabdyti?

Galbūt galima nemažai padaryti, bet tai, ką mes šiandien turime, yra iššūkis visai Bažnyčiai. Todėl, kad už dalinio šeimos padėties ir jos ateities klausimo slypi daug fundamentalesnis klausimas – koks yra ir turi būti Bažnyčios santykis su tuo, ką mes vadiname sparčiai modernėjančiu pasauliu? Nesigilindamas į šio santykio istoriją tik labai trumpai priminsiu, ką greičiausiai visi puikiai žinote. Iškart po XVIII amžiaus įvykių, po Prancūzijos revoliucijos, katalikų Bažnyčia iš esmės pateko į priverstinę, o iš dalies savanorišką savęs izoliaciją, kai ji nepriėmė vadinamojo moderniojo pasaulio naujovių. XIX amžiaus pabaigoje įvyko tai, ką galima būtų pavadinti pirmaisiais prisitaikymo prie šio pasaulio žingsniais, galiausiai, visa tai atvedė prie Antrojo Vatikano susirinkimo ir jo reformų. Su jomis buvo siejami dideli lūkesčiai, tačiau, ką mes matome šiandien? Matome labai keistą situaciją, kad nors tarsi į šitą modernųjį pasaulį yra integruotasi, tačiau esminiais klausimais yra prarandamos pozicijos. Ieškodamas savo pasisakymo atskaitos taško, pasklaidžiau autorių ir jo veikalą, kurį, manau, vis dėlto turėtų pastudijuoti kiekvienas, bent kiek norintis perprasti mūsų pasaulį žmogus. Tas autorius yra Aristotelis, o veikalas vadinasi „Politika“. Radau šiame veikale vieną fantastišką sakinį. Jame yra pasakyta, kad siela turi valdyti kūną šeimininko valdžia. Tačiau protas privalo valdyti troškimus pilietine arba karališkąja valdžia. Šito teiginio prasmę žinojau senokai, tačiau iš naujo apmąstant atėjo šioks toks suvokimas arba bent jau nuojauta, kuria ir norėčiau pasidalinti.

Visos ligšiolinės šnekos apie šeimą, taip pat ir iš krikščioniškos pozicijos, klausimą kelia ne toje plotmėje, kur jis iš tiesų yra sprendžiamas. Šitas klausimas iš tiesų yra sprendžiamas politinėje plotmėje, o teigdamas, kad jis yra keliamas ne toje plotmėje, turiu omenyje, kad šitas, iš esmės politinis klausimas, dažniausiai yra keliamas ir nagrinėjamas iš esmės kaip asmens moralinio apsisprendimo ir pasirinkimo klausimas. Tai reiškia, kad pavojingai painiojamos moralė ir politika. Todėl klausimas, kuriam išspręsti reikia visai kitų priemonių, sprendžiamas ne taip. Kai Aristotelis sako, kad siela valdo kūną, jis turi omenyje, kad kiekvienas žmogus privalo turėti elementarią savi-discipliną. Kaip sakytų klasikinė, jau Platono išskleista sielos teorija – kas, galiausiai, mes esame? Mes esame būtybės, kurių sielos gyvenimas iš esmės yra nuolatinė trijų pradų kova. Mes turime protingąjį, aistringąjį ir geidžiantį sielos pradus. Geidžiantysis ir aistringasis sielos pradai mus daro savo troškimus norinčiais patenkinti aistrų kamuoliukais. Tuo tarpu šita teorija teigia, kad protingasis pradas tam ir duotas, kad mes vis dėlto tuos kitus du sielos pradus suvaldytume ir taptume vientisais asmenimis. Ir čia daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Galbūt ne viskas, bet labai daug, nes tai yra saviugdos klausimas. Šis klausimas yra labai teisingai akcentuojamas kalbant apie krikščionišką šeimą, nes vargu ar reikia įrodinėti, kad negali būti normalios ir sveikos šeimos ten, kur ją, bent jau formaliai sudaro, pasakysiu gal kiek šiurkštokai, egoistiški, savotiškos rūšies žmogaus pavidalą turintys žvėreliai. Kitaip tariant, padarai, kurie nepajėgia savęs valdyti taip, kaip dera turinčiam proto ir moralinio sprendimo galią žmogui. Tai svarbu, bet Aristotelis neatsitiktinai kalba ir apie tai, kad vis dėlto protas privalo valdyti troškimus remdamasis pilietine, arba karališkąja, valdžia.

Neretai primenu studentams taikliąją Heideggerio įžvalgą, kad žmogus ne yra, o egzistuoja. Skirtumas tarp paprasto buvimo ir egzistavimo yra fundamentalus vienu atžvilgiu ir jį suprantant darosi aiškiau, kuo mes skiriamės nuo gyvūnų. Pasakysiu labai paprastai – gyvūnas tiesiog yra todėl, kad jo prigimtis yra „uždara“, nes ji yra tam tikra duotybė. Šitoks „uždarumas” arba duotumas reiškia tai, kad jeigu zoologijos sode ar kažkur kitur aš matau tigriuką, galiu būti visiškai tikras, kad matau tigrą. Jis mažesnis už suaugusį tigrą, turi mažiau medžioklės ar kitų išgyventi padedančių įgūdžių, bet kodėl tai yra neabejotinai tigras? Dėl labai paprastos priežasties – visą jo buvimą nuo atsiradimo šiame pasaulyje iki pabaigos valdo instinktyvi elgesio programa. Jis yra užprogramuotas. Tuo tarpu žmogaus prigimtis yra atvira ir todėl jis egzistuoja. Mes, žmonės, instinktų neturime. Mes turime tik instinktų užuomazgas, todėl esame ne tiek instinktyvios, o veikiau tik instinktoidinės būtybės. Tai reiškia, kad mes neturime iš anksto užduotos elgesio programos. Ir todėl didžioji mūsų, žmonių, problema yra šitą programą turėti, ją įgyti, o tai reiškia, kad turime padaryti vieną mažytį, bet labai sunkų darbą - sugalvoti, kas mes esame kaip žmonės.

Štai kodėl taip svarbu visada turėti omenyje fundamentalią aplinkybę, kad esama daug skirtingų žmogaus sampratų, arba atsakymų į klausimą, kas yra žmogus. Skirtingas žmogaus sampratas turi krikščionybė, budizmas, islamas. Skirtingas žmogaus sampratas pateikia įvairūs filosofai. Ir šitas klausimas yra ne tik teorinis, bet ir praktinis todėl, kad mano minėtas žmogaus prigimties atvirumas reiškia tai, kad yra baisi praraja tarp šv. Pranciškaus ir, pavyzdžiui, kokio „mielo bičiulio“ Džeko Skerdiko. Šis skirtumas toks didelis, kad leidžia anaiptol ne retoriškai kelti klausimą, ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip vieninga žmonių rūšis. Į šitą klausimą, kuris yra labai specifinis, aš čia neketinu gilintis, bet noriu pasakyti, kodėl jį paliečiau ir kodėl jis toks svarbus.

Norėdami būti žmonės, mes privalome patys sau apsibrėžti, ką reiškia būti žmogumi. Ir nuo šito apsibrėžimo priklauso labai konkretūs dalykai. Pirmiausia, kokį žmogaus tipą, o dar tiksliau, kokį sielos tipą mes įkūnijame. Priklausomai nuo to, mes atitinkamai ir elgiamės. Didis Antikos metafizikas Plotinas yra pasakęs, kad žmogaus siela tampa tuo, ką ji kontempliuoja. Nusileidžiant šiek tiek žemiau, į kasdienybę, galima pasakyti: žmogus elgiasi taip, kaip jis save suvokia. Pati žmogaus samprata yra normatyvinė, nes tavo veiksmai ir poelgiai plaukia iš to, kaip tu supranti, ką reiškia būti tikru žmogumi. Taigi skirtumas tarp tigriuko ir žmogaus yra tas, kad šito klausimo tigriukas nekelia ir nesvarsto. Mums, deja, jį tenka svarstyti. Ir čia iškyla didžioji bėda, apie kurią jau užsiminiau, būtent kad esama daug ir įvairių žmogaus sampratų. Ką tai reiškia? Norėdamas būti visaverčiu žmogumi, tu negali apsiriboti tik savąja „ką reiškia būti žmogumi“ samprata. Kol tu tik turi supratimą arba įsivaizduoji, ką reiškia būti žmogumi, tol tavoji samprata yra privati. Ji galioja pirmiausia tau pačiam. O privatūs arba grynai individualūs dalykai turi nemalonią savybę – kitiems jie neįdomūs. Kodėl? Nes jie aktualūs tik tau. Iš tikrųjų, kitiems įdomus esi tada, kai gali pasakyti, kas įdomu, svarbu ir aktualu ne tik tau, bet ir kuo didesnei žmonių bendrijai, o potencialiai – ir visai žmonijai.

Šita situacija yra didžiai svarbi krikščioniškos, o ypač katalikiškos savivokos požiūriu, tad turėtų būti giliai apmąstyta ir įsisąmoninta. Gyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja vadinamasis žmogaus sampratų pliuralizmas. Viduramžių laikais daugybė šių dienų krikščioniui kylančių savivokos problemų paprasčiausiai nebuvo ir iš principo negalėjo būti todėl, kad Viduramžių krikščionija buvo ne moderniai pliuralistinė, bet be galo vientisos ir nuoseklios pasaulėžiūros saistoma tuo pačiu tikėjimu gyvenanti bendrija. Ją „cementuojanti“ karališka žmogaus – jo prigimties, gyvenimo tikslo ir prasmės - samprata buvo laikoma nelygstamai objektyviu ir visuotinai galiojančiu žmogaus modeliu. Kitaip tariant, buvo manoma, kad toks modelis įkūnija objektyvų žmogiškumą, arba, pasakant kitaip, tobuliausiai atsispindi ir įkūnija tikrąją žmogaus prigimtį. Šitoje epochoje jis buvo įtvirtintas ir politiškai – viešojoje erdvėje.

Kodėl yra labai svarbus įtvirtinimas viešojoje erdvėje? Todėl, kad jeigu tam tikri dalykai yra neįtvirtinti viešojoje erdvėje, jie tėra, kalbant paprastai, subjektyvūs asmens arba siauro bendratikių ir bendraminčių būrelio įsitikinimai, tad už jo ribų jie gali būti lengvai kvestionuojami, atmetami ir net pasmerkiami bei persekiojami. Jeigu šitaip yra, tai, geriausiu atveju, tu arba tavo grupelė, esate privati ir uždara bendruomenė, gyvenanti savo gyvenimą. Tačiau žodis „uždaras“ šiuo atveju yra fundamentalus. Uždara bendruomenė reiškia, kad jos išpažįstama šeimos samprata galioja tik jos nariams. Jos statusas viešojoje erdvėje gali būti labai įvairus. Ji gali būti marginalizuota – ignoruojama, niekinama ar uždrausta ir naikinama. Čia glūdi didžiausia, iki galo neįsisąmoninta ir atvirai neįvardijama problema, kurios neišsprendus tradicinės šeimos  pozicijos tik silpnės, o tokius pralaimėjimus, kokį jos šalininkai ir gynėjai patyrė Estijoje, pratęs virtinė panašių pralaimėjimų. Jų priežastis yra ta, kad šeimos gynimo nesugebama perkelti į tą plotmę, kurioje šeima gali natūraliai egzistuoti, klestėti ir būti apsaugota – į viešąją politinę erdvę. Jeigu toje erdvėje dominuoja jėgos, kurios tiesiogine šio žodžio prasme nori siekia pakirsti ar net nušluoti tradicinės šeimos modelį, alternatyva tampa aiški: arba randamos tinkamos priemones grumtis su tokiomis jėgomis ir užkirsti kelią jų užmačioms, arba jos pasieks savo tikslą ir triumfuos.

Tad turėtų kelti nerimą dabartinis kalbėjimas apie šeimos padėtį ir perspektyvas, nes jis atrodo šiek tiek siaurokas ir vienpusiškas. Šeimos problema vis dar pirmiausia suvokiama ir keliama kaip asmeninis, o ne kaip viešasis reikalas. Nors ir kalbama apie blogį, kurį visuomenei neša šeimos institucijos griovimas, vis dėlto nėra iki galo įsisąmoninta, kad šeima pirmiausia puolama ir griaunama kaip institucija. O žodis „institucija“ reiškia, kad jos statusas privalo būti viešai ir visuotinai įtvirtintas. Štai kodėl šeimos institucijos griovimas gali tam tikromis sąlygomis puikiai sugyventi ir derėti netgi su tam tikra tolerancija jos atžvilgiu. Šitos tolerancijos esmė – palikti krikščionišką šeimos modelį grynai privačiu asmeninio gyvenimo reikalu. Realiai tai reikštų, kad visos visuomenės mastu šitas modelis galės gyvuoti ir būti pripažįstamas tik tiek, kiek jam bus leista reikštis viešojoje erdvėje.

Kokia šiuolaikinėje visuomenėje atsivėrė praraja tarp privačios ir viešos erdvių, leidžia įsivaizduoti kad ir šitoks paprastas pavyzdys. Tokioje visuomenėje bus pasakyta – nešiok kryželį, jei patinka, namie, bet nepasirodyk su juo darbe, nes būsi atleistas. Tai iš tiesų fundamentalu ir verčia susimąstyti: šitokią visko, kas krikščioniška, naikinimo strategiją lengva pavadinti „pliuralizmo“ ir „tolerancijos“ principų gynimu ir šitaip ją tariamai pateisinti. Privačiai daryk ką nori. Bet koks yra šio naikinimo principas? Daroma viskas, kad krikščioniškos pažiūros nieko nereikštų viešajame gyvenime ir būtų išstumtos į jo užribius. Lygiai taip pat visos piliečio namuose gali kabėti Nukryžiuotojo atvaizdas, bet šiukštu nevalia jo matyti mokyklos klasėje. Taigi šiuolaikinėje sekuliarizuotoje visuomenėje žaidžiamas didelis ir klastingas žaidimas. Ir tik jį aiškiai perpratus bei pavadinus dalykus tikraisiais vardais įmanoma geriau suvokti, kas daroma ne taip arba ne visai taip ir ginant šeimą.

(Bus daugiau)