Thomas Storck. Dėl ko iš tikrųjų nesutaria katalikai?

Anksčiau šiemet pasirodęs Patricko Denneno straipsnis „ Dėmesio vertas katalikų barnis “ pristato ir gerai aprašo Amerikos katalikų pasid...

Anksčiau šiemet pasirodęs Patricko Denneno straipsnis „Dėmesio vertas katalikų barnis“ pristato ir gerai aprašo Amerikos katalikų pasidalijimą į stovyklas. Šis nesutarimas kyla iš dar XIX a. pabaigos amerikiečių paklydimo, kuris rusena iki šiol, net jei dalis žmonių apsimeta to nematą.

Kokia tai priešprieša? Iš esmės, nesutariama, ar liberali kapitalistinė sociopolitinė tvarka tikrai dera su katalikiška valstybės, visuomenės ir asmens samprata. Ginčijamasi, ar staiga visi popiežių ir katalikų rašytojų įspėjimai ir priekaištai liberalizmui ėmė ir paseno, tapo nereikalingi naujajam triumfuojančiam pasauliui, kurį aprašė Johnas Locke'as, o įgyvendino JAV. Nesutariama, ar katalikai turi žvelgti į liberalizmą taip pat įtariai kaip ir į komunizmą: kaip į didžią grėsmę, kuri, nors ir kitu būdu, yra egzistenciškai pavojinga.

Ryanas Shinkelis savo straipsnyje „Permąstymo verta Bažnyčios skirtis“ bando priešpriešą perkeisti į draugišką pokalbį, kuris vyksta tarp dviejų iš esmės sutariančių grupių. Tai „kultūriškai konservatyvūs katalikai, kurie skirtingai taiko prigimtinės teisės principus“, tačiau kurie galiausiai gali vieni iš kitų pasimokyti ir drauge „ginti moralinį gyvenimą bei kovoti prieš judeokrikščioniškos moralės ir Bažnyčios institucijų autonomijos naikinimą“.

Visgi yra kiek kitaip. Skirtis yra daug gilesnė, nes skiriasi požiūriai, kaip Bažnyčia turėtų veikti visuomenės santvarką. Priešprieša yra kelių lygmenų. Pirma, tai nesutarimas tų, kurie siekia formuoti sociopolitinį mąstymą pagal Bažnyčios socialinį mokymą, ir tų, kurie naudojasi tuo mokymu arba jo dalimis, grįsdami kitos kilmės, kitų pirminių principų ir kitų normų pasaulėžiūrą. 

Antra, tai ginčas tarp matančiųjų, kad Krikščionijos išvystytos institucijos ir gyvenimo būdas yra esmiškai prieštaringos moderniųjų Vakarų institucijoms ir gyvenimo būdui, ir tarp tų, kurie šį konfliktą bando užglaistyti. Galiausiai, nesutarimas egzistuoja, nes kai kurie kažkaip geba pražiūrėti, kaip neįtikėtinai žalingai kapitalizmas veikia tradicines kultūras ir pasaulėžiūras, ir vietoj to bado pirštu į valstybių trūkumus: trūkumus, kurie daugeliu atvejų yra nepavykę arba suklaidinti geros valios bandymai suvaldyti griaunančią kapitalizmo galybę.

Pilnutinis ką tik išdėstytų teiginių pagrindimas negalėtų sutilpti šio straipsnio rėmuose. Todėl bus pateikti keli teiginiai, veikiau įvaizdžiai nei argumentai. Nepaisant to, šios teiginius dešimtmečiais yra vystę daug katalikų autorių, tokių kaip Hilaire'as Bellocas, Christopheris Dawsonas, Richardas Tawney, Bede'as Jarrettas ar šio straipsnio autorius.

Pirmiausia, Shinkelis sako, kad mano šiemet pateikta George'o Weigelio kritika „atsiranda, nes abu mano, jog teisingai taiko Bažnyčios socialinį mokymą ir prigimtinę teisę. Abi pusės siekia kuo geriau išreikšti mūsų filosofinę ir teologinę tradiciją...“ Tačiau savo straipsnyje sakiau kitką, todėl nesutinku, jog priešprieša įvardyta teisingai. Tuomet teigiau, jog nors neseniai Weigelis išreiškė (teisingą) poziciją, kad „popiežiai nėra lyg kokie prezidentai… [ir] pokytis bažnyčios „administracijoje“ nėra ir net negalėtų būti katalikų pozicijos pokytis“, dar netolimoje praeityje šis autorius pasisakė už visai kitokį katalikiškojo socialinio mokymo skaitymą. Jis teigė, kad esminė Bažnyčios mokymo žinia buvo pakreipta tarsi naujų Jono Pauliaus II pažiūrų, išreikštų jo enciklikoje Centesimus Annus. Weigelis apskelbė encikliką kaip „lemiamą atsiplėšimą nuo keisto materializmo, būdingo moderniam Bažnyčios socialiniam mokymui dar nuo Leono XIII“ ir kaip „naują katalikiškos socialinės minties kryptį“. Tačiau kadangi popiežiaus Pranciškaus jau tikrai negalima susieti su neoliberaliu Bažnyčios socialinio mokymo polinkiu, Weigelis dabar bando ignoruoti didžiąją dalį tikrojo Katalikų socialinės doktrinos turinio ir teigia, kad „socialinė doktrina numato galimybę svarstyti, kokiu konkrečiu būdu geros valios žmonės ir vyriausybės reiškia solidarumą ir artimo meilę“.

Be abejo, tai bent dalinai teisinga – popiežiai niekuomet nebandė iki smulkių detalių nubraižyti tobulą visuomeninę tvarką. Nepaisant to, visame jų mokyme, įskaitant ir Centesimus, figūruoja pastovi nuostata, kad negali pakakti vien rinkos ir jos efektyvų veikimą užtikrinančios teisinės bazės. Tarpinės bendrijos (pavyzdžiui, profesinės sąjungos), darbuotojų dalyvavimas valdyme, profesinių sąjungų ir darbdavių bendravimas, teisingas įstatyminis reguliavimas – visa tai popiežiai siūlė ir kiekvienas katalikas gali svarstyti, kaip konkrečiai tai gali būti pritaikoma. Tačiau jis negali tvirtinti, jog rinkos dėsniai iš principo geba veikti teisingai arba jog rinkos pakanka ekonomikai reguliuoti. Shinkelis nuolatos pabrėžia, kad abi stovyklas sudaro „kultūriškai konservatyvūs katalikai“. Ar šis apibūdinimas iš viso yra prasmingas? Ar jis praskaidrina nesutarimus dėl politikos? Ką užkonservuoti siekia tie „kultūriškai konservatyvieji“? 

Rimčiausia problema šioje situacijoje yra ta, jog nors daugelis „kultūriškai konservatyvių“ veikėjų teisingai prieštarauja daugeliui liberalizmo apraiškų, susijusių su santuoka, šeima ar žmogaus asmeniu, jie skelbia ar bent jau priima liberalų požiūrį politikoje ir ekonomikoje. Vadinamasis „Neuhauso ratelis“ jungia manančius, kad „Amerikos liberali demokratija ir konkurencinė rinkos ekonomika“ eina koja kojon su katalikišku mokymu. Tai, anot Danielio Daudeko, yra „keista“; iš tiesų, tai kiek keistoka. „Konkurencinė rinkos ekonomika“ buvo viena iš labiausiai pasaulį griaunančių ir jaukiančių jėgų per visą žmonijos istoriją, kurios katalikiška nuojauta visuomet baiminosi ir kuriai priešinosi. 

Tie, kurie šlovina konkurencinę rinkos ekonomiką ir prekybinę civilizaciją, tačiau tuo pat metu grumiasi su naujausiomis smunkančio liberalizmo apraiškomis (kaip teisėtas abortas ar tos pačios lyties santuokos) mulkina save arba visus aplinkinius: tai dvi to paties liberalizmo pusės. Neįmanoma tuo pat metu skatinti kurti odes godumui ir apraudoti geidulį. Neįmanoma tuo pat metu turėti ekonominį liberalizmą ir „kultūriškai konservatyvią“ visuomenės santvarką.

Katalikas ieškos kažko geriau už asmeninę laisvę ir instinktyvų vartojimą šlovinančią visuomenę. Galėčiau cituoti be pabaigos, tačiau šios ištraukos iš Hilaire'o Belloco The Crisis of Civilization, iš puikiai Krikščionijos dvasią perteikiančios knygos, turėtų pakakti:

„… visą verslą vedanti dvasinė jėga ir paskatos kyla iš saugumo troškimo: noro paversti materialų gyvenimą pakenčiamą, kad žmogui atsirastų galimybė, pasak graikų, gyventi gerą gyvenimą, arba, pasak Katalikų Bažnyčios, išgelbėti savo sielas.“

Tai ir yra žmogaus gyvenimo esmė: gelbėti sielas. Be abejonės, tai nesutrukdo protingam siekiui gyventi kiek galima laimingiau šiame pasaulyje. Visgi laimė nesusideda iš asmeninės laisvės didinimo, iš betikslio gėrybių kaupimo ar beprotiško mūsų prekybinės visuomenės gyvenimo būdo – to gyvenimo būdo, kuris visuomet siekia pirmiausiai išsaugoti ir nepaliaujamai didinti ekonominių (ir vis labiau politinių) viešpačių pelną, visus kitus žmones laikydamas apkvailintus materializmo ir hedonizmo.

Dėl to katalikai ir nesutaria. Tai nėra šeimyninis kivirčas dėl katalikiškojo socialinio mokymo plonybių ar valstybės ribų. Diskutuojama dėl pamatinės mūsų, kaip visuomenės ir kaip asmenų, gyvenimo krypties; dėl Kristaus vienintelės Katalikų Bažnyčios vietos visuomenės santvarkoje; dėl sprendimo, kas, Katalikų Bažnyčia ar modernybė kartu su Amerikos respublika, yra naujųjų laikų pamatas. Tai tikrai dėmesio vertas barnis, ir tai tikrai verta laiko diskusija, tačiau būtina nuo pat pradžių suprasti jos tikrąjį svorį. Jei tai lieka paslėpta ir jei net diskusijos metu nerodoma, kas statoma ant kortos, tuomet viskas yra perniek. Tačiau jei supratimas yra, tuomet bus ir galimybė pažvelgti į tikruosius pasirinkimus, jų pasekmes ir taip nuspręsti, kurion pusėn stoti.

Susiję

Thomas Storck 2247653836482014471
item