Shane Pezzutti. Laisvės sunaikinimas laisvės vardan (II)

Išdėstęs katalikiškus filosofinius laisvės principus, popiežius pradeda antrąją enciklikos dalį, kuri yra nukreipta prieš liberalizmą. Jis sako: „Bet jau daugelis pasekė Liuciferiu, perimdami jo maištingą šūkį „Netarnausiu“. Šventasis Tėvas vadina juos „liberalais“ ir paaiškina, jog tai, ką natūralizmas ir racionalizmas padarė filosofijoje, liberalizmas siekia įgyvendinti socialinėje ir politinėje srityje.

Racionalizmas buvo Apšvietos amžiaus pažiūra, teigianti, kad žmogaus protas esąs aukščiausias tiesos ir gėrio teisėjas. Žmogaus protas esąs aukščiausias įstatymas, turintis vadovauti žmogui. Prisiminkite, kad Prancūzų revoliucijos metu žmonės paskelbė ir garbino „proto deivę“. Vėliau jie išrinko vieną moterį, kuri turėjo įkūnyti tą deivę, išpuošė ją, nunešė į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir pasodino ant altoriaus. Tai yra racionalizmas. Žmogaus protas nukarūnuoja Jėzų Kristų ir visagalį Dievą. Dievas ir Jo amžinasis įstatymas nebėra autoritetas žmonėms. Vieninteliu autoritetu jiems tampa žmogaus protas. Tai racionalizmas.

Liberalizmas šį principą pritaiko politinei ir socialinei sričiai. Dievas ir Jo amžinasis įstatymas nebėra autoritetas, vedantis žmones į laimę. Vienintelis vedlys į laimę turįs tapti žmogaus protas. Žmogaus protas nukarūnuoja Jėzų Kristų ir visagalį Dievą politikoje ir socialiniame gyvenime. Tai yra liberalizmas. Liberalioje valstybėje pašalinamas amžinasis Dievo įstatymas, o jo vietoje pastatomas žmogaus protas. Žmogus pakeičia Dievą.

Kaip tik tai ir atsitiko per Prancūzų revoliuciją. Bažnyčia ir karalius buvo nukarūnuoti, o vietoj jų į sostą buvo pasodinti protas ir laisvė. Valdžia ir įstatymas nuo šiol turėjo kilti tik iš žmonių, tik iš žmogaus proto. Idealu tampa besaikė, perdėta demokratija.

Popiežius Leonas sako: „Jei žmogaus protas vienintelis nustato, kas yra teisinga ir gera, tada išnyksta tikrasis skirtumas tarp gero ir pikto.“ To pasekmė ‒ grynas reliatyvizmas.

Žlugus modernybei, kaip tik tai ir matome šiandieninėje visuomenėje, ypač postmodernizme. Per paskutinius du šimtus metų liberalizmas išsivystė į tobulą reliatyvizmą, nes reliatyvizmas yra neišvengiama racionalizmo ir liberalizmo pasekmė.

Prancūzų revoliucijos ir Amerikos revoliucijos metu visuomenės institucijos vis dar buvo paremtos prigimtinio įstatymo ir amžinojo įstatymo principais. Anuomet šios krikščioniškos institucijos apsaugojo Europą ir Šiaurės Ameriką nuo grynojo reliatyvizmo. Tačiau liberalizmas atvėrė duris reliatyvizmui Vakaruose, ir postmodernizmo mąstytojai, tokie kaip Derrida ir Foucault, padarė reikalingas išvadas. Šie postmodernistiniai mąstytojai teigė, kad Apšvietos filosofai nuėjo nepakankamai toli. Esą būtina visiškai atmesti vakarietišką mąstymą ir pačią Vakarų kultūrą, kaip proto konstruktus. (Iš čia kyla poreikis juos „dekonstruoti“.) Grynasis reliatyvizmas esąs vienintelė tiesa.

Tačiau dar 1888 m. popiežius Leonas įspėjo, kad kai tik visuomenė nebesirems amžinuoju Dievo įstatymu, ji greitai atmes ir pačią moralę bei religiją. Būtent tai ir įvyko postmodernizme, o vėliau ‒ ateistiniame komunizme. Brutali jėga liks vienintelis būdas sutvardyti žmones, nes jų sąžinė nebesivadovaus morale ir amžinuoju įstatymu. Kiekvienas žmogus bus laisvas daryti ką panorėjęs. Taip padaugės policinių valstybių.

Paaiškinęs, kas yra „absoliutus liberalizmas“, popiežius aprašo „sušvelnintą liberalizmą“. Ši srovė atmeta visišką savivalę ir pripažįsta, kad laisvė turi derintis prie tiesos bei gėrio. Šios teorijos atstovai buvo, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų tėvai-įkūrėjai.

Jungtinių Valstijų tėvai-įkūrėjai jautė didžiulę pagarbą prigimtiniam įstatymui ir Dievui, tačiau jie buvo deistai ir tikėjo religija tiek, kiek tai leido suprasti žmogaus protas. Jie nepripažino antgamtinio apreiškimo. Tai, žinoma, irgi yra liberalizmas.

Kitam sušvelninto liberalizmo tipui atstovauja tie, kurie skelbia Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Jie tiki, kad žmonės privalo vadovautis amžinuoju įstatymu, tačiau mano, jog valstybė turinti būti nepriklausoma nuo amžinojo įstatymo. Bet tai nelogiška, sako popiežius, nes ir valstybė, ir atskiras žmogus yra pavaldūs Dievui ir amžinajam Jo įstatymui. Kristus turi būti ir atskirų asmenų, ir visuomenės karalius.

Toliau popiežius pereina prie kito enciklikos skyriaus ir jame aptaria įvairias modernias liberalizmo laisves. Jos yra ne kas kita, kaip liberalizmo pritaikymas praktikoje. Čia popiežius vėl pritaiko savo teiginį: žmogaus laisvė turi derintis prie tiesos, gėrio ir amžinojo Dievo įstatymo. Žmogaus laisvė neturi moralinės teisės elgtis priešingai tiesai, gėriui ir amžinajam Dievo įstatymui.

Todėl jis parodo, kad vadinamoji „religinė laisvė“, „spaudos laisvė“ ir „sąžinės laisvė“ prieštarauja logikai.

Popiežius Leonas sako: „Pradėkime nuo to, ko reikalaujama atskiram asmeniui ir kas ypač prieštarauja tikėjimo dorybei, būtent ‒ nuo vadinamosios kulto laisvės. Pagrindinis tos laisvės dėsnis skamba taip: kiekvienam leistina pasirinkti tokią religiją, kokia jam patinka, arba iš viso nesilaikyti jokios.“

Ar žmogus yra laisvas pasirinkti kokią tik nori religiją? O gal jis privalo pasirinkti tik teisingą religiją? Čia turime nubrėžti skirtumą. Žinoma, žmogus turi prigimtinę laisvę pasirinkti bet kokią religiją. Tačiau popiežius klausia, ar žmogus turi teisę pasirinkti bet kokią religiją?

Mes turime teisę pasirinkti tik teisingą religiją. Mes neturime moralinės teisės pasirinkti klaidingą religiją. Todėl tvirtinti, jog mes turime religinę laisvę, tai yra teisę rinktis tokią religiją, kokią manome esant geriausią, reiškia teigti, kad mes turime teisę rinktis teisingą arba klaidingą religiją.

Kaip galime sakyti, jog turime teisę rinktis klaidą? Tai vėlgi liberalizmo klaida. Liberalizmas laisvę iškelia aukščiau už gėrį ir tiesą. Rinktis klaidą nereiškia tikrosios laisvės. Ar esu iš tiesų laisvas, kai manau, jog du plius du yra trys?

Tikroji žmogaus laisvė renkasi tiesą ir gėrį, remdamasi amžinuoju Dievo įstatymu. Klaidinga žmogaus laisvė renkasi tai, kas iš pažiūros atrodo „gera“ ir „teisinga“, tačiau iš tiesų yra bloga ir klaidinga. Tai yra žmogaus laisvės sunaikinimas ir iškraipymas, tai yra savivalė.

Popiežius Leonas tą patį principą pritaiko „spaudos laisvei“. Ar mes turėtume būti laisvi spausdinti viską ką užsinorime: tiesą ir klaidą, moralius ir nemoralius dalykus? Popiežius vėl primena MORALIĄ laisvę. Žmogaus laisvė yra iš tiesų žmogiška tik tada, kai ji pasirenka gėrį ir tiesą sutardama su protu. Morali laisvė nereiškia spausdinti ką panorėjus. Tai reikštų visišką moralinį tautos sunaikinimą. Argi nematome to šiandien, kai viskas, ką tik galima įsivaizduoti ‒ tiesa ir klaida, dorybė ir yda ‒ laisvai skelbiame internete. Žmogaus laisvę labai sumenkina tokia barbariška klaidinga „laisvė“.

Galiausiai Šventasis Tėvas rašo apie liūdnai pagarsėjusią „sąžinės laisvę“. Šiais laikais ji faktiškai reiškia teisę nusidėti. Tačiau mes neturime moralinės teisės daryti blogį ar tikėti klaida. Šiuo atveju mes privalome skirti subjektyvią ir objektyvią teisę.

Paskutinė enciklikos dalis skirta katalikiškam mokymui apie toleranciją. Popiežius rašo: „Nors tik gera ir tikra iš esmės tepripažindama, ji (Bažnyčia) supranta, kad kartais valstybės vyresnybei tenka kai ką pakęsti, kas nėra tikra ir teisinga, jei taip siekiama išvengti didesnės blogybės arba tikimasi pasiekti ar apsaugoti kokį nors didesnį gėrį.“

Tai kitas labai svarbus skirtumas: valdžios suteikiama „teisė“ blogiui skiriasi nuo blogio toleravimo. Dievas savo begaline išmintimi visą laiką toleruoja blogį, leisdamas žmonėms nusidėti. Tačiau Jis neduoda nusidėjėliui „teisės“ ar laisvės nusidėti. Bet kokia valdžia įpareigota elgtis taip pat.

Valdžia turi pareigą vesti žmones į gėrį ir tiesą, remdamasi amžinuoju Dievo įstatymu. Todėl ji niekada negali suteikti „teisės“ ar laisvės elgtis priešingai šiam tobulam amžinajam įstatymui. Tačiau ji gali TOLERUOTI blogį, kad išvengtų didesnio blogio.

Liberalizmas iškelia ir gina „laisves“, kurios iš tiesų priešingos amžinajam Dievo įstatymui. Tai lyg tam tikra politinė ir visuomeninė apsauga, leidžianti nusidėti Dievo įstatymui. Tačiau tai nėra laisvė. Tai apgaulinga laisvė, „savivalė“, griaunanti žmogiškos laisvės kilnumą ir taurumą. Juk žmogus iš prigimties yra protinga būtybė, todėl mes privalome elgtis pagal protą ir tiesą. Mes turime siekti dorybės ir gėrio, nes, kaip moko senovės filosofai, tik dorybingas gyvenimas veda į laimę.

Popiežius Leonas rašo: „Galima kalbėti tik apie tokią žmogaus laisvę, kuri pripažįsta priklausomybę nuo Dievo ir neatsisako pasiduoti jo valiai.“ Žmogaus laisvė yra netobula. Jai reikia nurodymų ir įstatymo. Jai reikia amžinojo Dievo įstatymo.

Popiežius sako: „Atmesti aukščiausią Dievo valdžią ir atsisakyti paklusti Jam viešajame valstybės gyvenime ar netgi privačiajame ir šeimos gyvenime reiškia didžiausią laisvės iškraipymą ir baisiausią liberalizmą.“

Pačioje pirmojoje Psalmėje sakoma: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį. Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta.“

Popiežiaus Leono XIII enciklikos esmė yra tokia: Mes būname tikrai žmogiški, tikrai protingi ir tikrai laisvi tada, kai paklūstame amžinajam Dievo įstatymui, Jo valiai ir Jo tobulai sudarytam planui mūsų atžvilgiu. Tai yra kelias į laimę. Liberalizmas, siūlydamas mums netikrą laisvę, suteikia netikrą laimę. Nesileiskime suklaidinami tariamo „gėrio“, kurį siūlo liberalizmas ir savivalė. Nėra tikros laimės ir laisvės be amžinojo Dievo įstatymo ir tobulos Jo valios.

Perkratykime savo sąžines, kaip asmenys ir kaip piliečiai, ir rimtai atsižvelkime į popiežiaus Leono įspėjimą. Amžinojo Dievo įstatymo atsisakymas ir moralios laisvės nepaisymas ilgainiui veda į gryną reliatyvizmą ir totalitarinio režimo būtinybę norint palaikyti tvarką ir ramybę. Prigimtinė laisvė negali būti svarbesnė už amžinąjį Dievo įstatymą. Prigimtinė laisvė negali būti svarbesnė už tiesą.

Jeigu mes norime sveikos, gražios ir klestinčios kultūros ir visuomenės, kurioje žmogaus laisvė būtų iš tiesų žmogiška, amžinasis Dievo įstatymas turi būti šios kultūros ir visuomenės pagrindas. Nes be šio tobulo įstatymo ir Dievo valios, žmogaus laisvė nesustodama vaikysis tariamos laimės ir tariamo gėrio, tačiau šie atneš mums tik liūdesį ir pražūtį.

Šaltinis: www.fsspx.lt