Shane Pezzutti. Laisvės sunaikinimas laisvės vardan (I)

Moderniuosius, t. y. Apšvietos filosofus ir šiuolaikinę septynioliktojo bei aštuonioliktojo amžiaus...

Moderniuosius, t. y. Apšvietos filosofus ir šiuolaikinę septynioliktojo bei aštuonioliktojo amžiaus Europos filosofiją apskritai be galo stipriai paveikė anksčiau įvykusi mokslo revoliucija Europoje. Šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus mokslo revoliucija visiškai pakeitė europiečių požiūrį į fizinę tikrovę ir pačią visatą. Apšvietos filosofai norėjo šios mokslo revoliucijos principus ir metodus kaip nors pritaikyti politinei ir socialinei filosofijai Europoje. Taip pat jie norėjo visiškai pertvarkyti Europos visuomenę, užbaigdami tai, ką anksčiau pradėjo mokslo revoliucija. Apšvietos filosofai išrutuliojo radikaliai naujas idėjas apie laisvę, protingumą, politiką ir religiją.

Švietėjiškos liberalizmo, racionalizmo ir natūralizmo idėjos taip sėkmingai plito, jog netgi įkvėpė 1776 m. Amerikos revoliuciją ir 1789 m. Prancūzų revoliuciją. Šios revoliucijos negrįžtamai pakeitė Europos ir Vakarų civilizacijos veidą.

Apšvietos filosofai pagrindiniais savo liberalios programos priešais laikė tradicines Europos monarchijas ir Katalikų Bažnyčią, nes šios institucijos turėjo didžiausią įtaką Europos visuomenei. Todėl galime suprasti, kodėl Prancūzijos karalius, jo dvariškiai, rėmėjai, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės padėjo savo galvas po kruvinąja giljotina Paryžiuje. Šie du „laisvės“ priešai turėjo būti sunaikinti. Tačiau galime paklausti, kaip laisvės ir proto triumfas galėjo baigtis tokiu teroro siautėjimu? Pasak istorikų, aikštėje, kur vykdavo giljotinos egzekucijos, būdavo tiek daug kraujo, kad arkliai atsisakydavo ten joti dėl baisaus dvoko.

Vis dėlto nuo pat Prancūzų revoliucijos pradžios Katalikų Bažnyčia, o ypač popiežiai, ryžtingai priešinosi revoliucijai Prancūzijoje ir švietėjiškoms liberalizmo, racionalizmo bei natūralizmo doktrinoms, plintančioms krikščioniškoje Europoje. Ištisus šimtą metų katalikiški popiežiai, pradedant Pijumi VI ir baigiant Pijumi IX, priešinosi šioms modernioms Apšvietos doktrinoms, mėgindami išgelbėti tai, kas dar buvo likę iš krikščionybės.

Encikliką, kurią šiandien trumpai patyrinėsime, parašė popiežius Leonas XIII 1888 m., taigi praėjus beveik šimtui metų po Prancūzų revoliucijos. Ši enciklika yra nuostabi santrauka katalikiškų filosofinių ir teologinių argumentų, kuriais siekiama parodyti moderniose Apšvietos doktrinose slypinčias klaidas ir pavojus Europos visuomenei.

Popiežius Leonas savo encikliką pradeda žodžiais: „Laisvė, pati kilniausia prigimties dovana, duota tik protingoms būtybėms, suteikia žmogui tokio orumo, kad jis visada pasilieka savo sprendimų vykdytojas ir savo veiksmų viešpats.

Taigi popiežius pradžioje aukština žmogišką laisvę, kaip vieną didžiausių žmogaus prigimties dovanų. Vėliau jis tvirtins, kad Bažnyčia visada gynė žmogišką laisvę nuo ją neigusių eretikų ir deterministų, pavyzdžiui, manichėjų.

Tačiau iškart po to jis sako: „Bet viskas priklauso nuo to, kaip žmogus savo laisve pasinaudoja, nes nuo šio naudojimosi laisve priklauso ir aukščiausias gėris, ir didžiausias blogis.“ Čia popiežius suformuluoja pagrindinę enciklikos tezę: laisvė yra nuostabi ir reikšminga dovana, tačiau ja reikia naudotis atsakingai, tai yra remiantis protu, gėriu ir Įstatymu, ypač Amžinuoju Dievo Įstatymu.

Šventasis Tėvas primena, kad žmogus, be abejo, yra laisvas siekti moralinio gėrio ir savo gyvenimo tikslo, tai yra Dievo, tačiau jis laisvas siekti ir to, kas tik atrodo esą „gera“, bet iš tiesų yra bloga ir žalinga.

Popiežius Leonas rašo, kad nemažai žmonių įsivaizduoja, esą Bažnyčia priešiška žmogiškai laisvei, tačiau tokia jų nuomonė esanti paremta klaidinga laisvės metafizika ir klaidinga etika, kitaip tariant, klaidingu supratimu, kas iš tiesų yra laisvė (ontologine prasme) ir ką žmogus yra laisvas daryti. Taigi turime paklausti: „Kas yra laisvė?“

Popiežius Leonas pradžioje nubrėžia nepaprastai svarbų skirtumą tarp įvairių laisvės rūšių. Mat žodis „laisvė“ turi daug reikšmių, ir žmonės jį vartoja apibūdindami skirtingus dalykus. Ką konkrečiai turime galvoje sakydami „laisvė“?

Katalikų filosofija skiria dvi laisvės rūšis: prigimtinę, psichologinę laisvę (kuri yra ne kas kita kaip laisva valia arba laisvas sprendimas) ir moralią, krikščionišką laisvę. Savo ruožtu prigimtinę laisvę galima padalyti į pozityvią ir negatyvią laisvę. Šį skirtumą daro šiuolaikinė filosofija.

Prigimtinė laisvė (arba laisva valia) yra pozityvi ta prasme, kad mes galime patys pasirinkti, ką daryti, ir daryti tai, ką norime ir pasirenkame. Tai laisvė veikti. Prigimtinė laisvė yra negatyvi ta prasme, kad mes esame laisvi nuo įvairaus pobūdžio prievartos. Mes būname laisvi, kai mūsų niekas neverčia ką nors daryti ar rinktis. Pozityvi arba negatyvi prigimtinė laisvė, kitaip tariant laisva valia, ir yra tai, ką paprastai turime galvoje sakydami „laisvė“.

Vis dėlto popiežius Leonas daugiau kalba apie moralią laisvę. Jis mano, kad moralios laisvės klausimas yra daug svarbesnis nei prigimtinės laisvės. Taigi labai svarbu suvokti skirtumą tarp prigimtinės ir moralios laisvės.

Pirmiausia, kas yra prigimtinė laisvė? Popiežius Leonas Tryliktasis ją apibrėžia kaip „gebėjimą pasirinkti tinkamas priemones proto siūlomam tikslui pasiekti.“ Metafiziškai ar ontologiškai laisva valia, kaip ir protas, atmintis, yra veikiančioji sielos galia, priklausanti aristoteliškajai qualitas kategorijai.

Tačiau kas tas proto siūlomas tikslas? Tai visada būna tam tikras gėris, koks nors geras dalykas. Gėris visuomet yra valios ir pasirinkimo tikslas. Šito jau senovėje mokė Sokratas ir Platonas. Problema iškyla, kai mūsų protas turi nuspręsti, kas yra gera ir kas nėra gera. Valia negali rinktis gėrio (x) ir priemonių (y ir z) tam gėriui (x) pasiekti, kol protas nenusprendžia, kad gėris (x) IŠ TIESŲ yra geras.

Tačiau popiežius Leonas primena, kad mūsų valia ir protas yra labai netobuli, ir todėl protas kartais gali suklysti nuspręsdamas, kas yra „gera“. Tokiu atveju valią suklaidina netikras „gėris“. Daugelis dalykų klaidingai atrodo esą „geri“, nors tikrovėje yra blogi ir žalingi. Todėl mes galime pasirinkti kokį nors blogą dalyką, klaidingai manydami, kad jis yra geras. Tai byloja apie tam tikrą prigimtinės laisvės netobulumą, nes pasirinkdami blogį mes piktnaudžiaujame laisvo pasirinkimo galia, net jeigu manome, kad renkamės gėrį. Rinktis tai, kas bloga ir žalinga, yra neabejotinas trūkumas. Mes būname moraliai laisvi (teisingai naudojamės laisva valia) tik tada, kai renkamės tai, kas iš tiesų gera ir teisinga.

Kai kurie žmonės mėgina įrodinėti, kad gebėjimas rinktis blogį yra būtinas laisvei. Pasak jų, jei galime pasirinkti blogį, tai kažkaip įrodo, jog esame laisvi. Tačiau tai reikštų, kad Dievas nėra laisvas, nes Jis negali rinktis blogio. Šv. Tomas Akvinietis primena, kad gebėjimas daryti blogį, gebėjimas nusidėti yra iš tiesų ne laisvė, o vergovė. Šv. Tomas sako, kad kai žmogus ką nors daro skatinamas išorinės jėgos, jis veikia ne iš savęs, bet verčiamas kito, tai yra kaip vergas. Žmogus iš prigimties yra protinga būtybė. Jeigu jis veikia ir renkasi remdamasis protu, tuomet jis elgiasi kaip žmogus, jis elgiasi laisvai, savarankiškai. Tai yra laisvumo ženklas. O nusidėdamas jis veikia ne pagal savo protą, o skatinamas kito, panašiai kaip vergas. „Kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas“, ‒ sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

To mokė ir senovės filosofai. Jie sakė, kad tik išmintingas žmogus yra iš tiesų laisvas, nes jis visada renkasi gėrį ir tiesą, vedančius į laimę, o ne jam kenkiančius blogį ir melą. Todėl popiežius primena, jog laisvai valiai reikia šviesos ir stiprybės, kad ji galėtų kreipti savo veiksmus į tikrąjį gėrį ir susilaikyti nuo blogio. Šią užduotį ir tikslą įvykdo Įstatymas. Įstatymas yra proto potvarkis, turintis mus vesti į gėrį ir tiesą.

Popiežius pirmiausia kalba apie prigimtinį įstatymą, įrašytą į visų žmonių širdis, paskui ‒ apie amžinąjį Dievo įstatymą ir žmonių įstatymą.

Žmonių įstatymai, netgi prigimtinis įstatymas, remiasi amžinuoju įstatymu, kuris yra ne kas kita, kaip visa sukūrusio Dievo protas ir žinojimas, Dievo, kuris trokšta, kad žmogus pas Jį sugrįžtų. Šie įstatymai mūsų netobuliems protui, valiai ir jos laisvam pasirinkimui padeda veikti pagal Dievo valią, gėrį bei tiesą ir taip pasiekti laimę. Tai yra morali, tikroji laisvė. Tai yra teisingas laisvos valios panaudojimas.

Popiežius Leonas sako, kad „amžinasis Dievo įstatymas yra vienintelė žmogaus laisvės norma ir taisyklė ne tik pavienio žmogaus gyvenime, bet ir bet kokioje bendruomenėje ar civilinėje visuomenėje.

Tikroji laisvė žmonių bendruomenėje pasireiškia ne tuo, kad kiekvienas daro ką užsinori. Iš to kiltų anarchija, nuolatiniai vaidai ir revoliucijos. Tikroji laisvė visuomenėje būna tada, kai netobuli piliečiai paklūsta amžinajam Dievo įstatymui ir valstybės įstatymams, kad pasiektų laimę šiame gyvenime ir amžinybėje.

Dievas yra žmogaus kūrėjas. Jo amžinasis įstatymas yra tarsi gero elgesio planas ar vadovas. Jo įstatymas veda mus į tikrąją laimę, kai teisingai naudojame savo laisvą valią. Be Jo įstatymo negalime tapti laimingi, patenkinti ir tikrai laisvi.

Paskui popiežius primena įstatymų leidėjams, kad civiliniai ir žmonių įstatymai turi atitikti amžinąjį Dievo įstatymą, nes įstatymo tikslas yra vesti žmogų į gėrį ir tiesą, tai yra į Dievą. Tai griežta įstatymų leidėjų ir politinės vyresnybės pareiga bei atsakomybė.

Šaltinis: www.fsspx.lt

Susiję straipsniai

Shane Pezzutti 8848713132796352995

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item