Sajay Samuelis. Technomokslų leviatanas prieš mąstančią visuomenę

Sajay Samuelis, Pensilvanijos universiteto profesorius, tyrinėja ekonomikos istoriją ir eko- log...


Sajay Samuelis, Pensilvanijos universiteto profesorius, tyrinėja ekonomikos istoriją ir eko- logiją, mokslinio pasaulėvaizdžio ribas, administracinių struktūrų ir profesinių asociacijų politinę reikšmę demokratijai. Finansus ir bankininkystę studijavęs Bombėjaus univer- sitete Indijoje, sąskaitybos magistrantūrą baigė Pensilvanijos universitete JAV, ten įgijo ir daktaro laipsnį. Beveik dešimtmetį dirbęs kartu su vienu iškiliausių ir radikaliausių modernybės kritikų – filosofu ir istoriku medievistu Ivanu Illichu, priklausęs jo suburtai tarptautinei neformaliai tyrinėtojų grupei, profesorius Europoje ir JAV surengė akademinių seminarų ciklą „Mąstymas po Illicho“.

Su Sajay Samueliu kalbėjomės apie jo mokytojo intelektualinį palikimą ir fundamentalią modernybės kritiką, svarstėme, kodėl jos mitai iki šiol tebėra gyvi ir tebedaro tokią didelę įtaką.

Almantas  Samalavičius. Šiemet  išleistas  Ivano Illicho  tekstų  rinkinys  „Kitapus  ekonomikos  ir ekologijos“, kurį Jūs sudarėte ir kuriam parašėte įvadą (su Kalifornijos gubernatoriaus Jerry’o Browno pratarme), yra išskirtinė knyga. Ne tik todėl, kad nau- joms skaitytojų kartoms pateikiama gili nekonvencionalaus socialinio mąstytojo modernybės ir industrinės visuomenės  analizė.  Tai  fundamentali  ir,  sakyčiau, pranašiška modernaus ekonominio mąstymo ir ekologijos diskursų kritika. Illichas perspėjo: jei ir toliau bus manoma, kad naujos, vis „žalesnės“ ir švaresnės technologijos leis energiją ir gamtos resursus vartoti ne mažėjančiais, o didėjančiais mastais, tas kelias niekur nenuves. Tačiau dabar vyraujantis „technovaizdis“ sustiprina iliuziją, esą naujosios technologijos išspręs visas civilizacijos prieštaras. Ar tikitės, kad Illicho idėjos ras palankesnę dirvą šiandienos kontekste, kai vis daugiau žmonių nusivilia augimo, pažangos ir gerovės, grindžiamos vien kiekybe, perspektyvomis? Ar viliatės, kad moderniosios civilizacijos kursas, lydimas niūraus savigriovos šešėlio, vis dar gali pasikeisti, keičiantis žmonių sąmonei?

Sajay Samuel. Antropologas Maxas Gluckmanas kadaise įžvelgė gana keistą ritualinio lietaus šokio ypatybę. Tikėjimas jo  galia  retai  kada  susvyruoja – jei po šokio pasipila lietus, tai suvokiama kaip jo efektyvumo įrodymas, jei dangus lieka toks pat giedras, koks buvęs, tai priimama kaip ženklas, kad šokti reikia dar uoliau, ankstesnis šokis veikiausiai buvęs nepakankamai rituališkas.

Rengdamas šį Illicho eseistikos rinkinį, įsitikinau, kad tikėjimas pažanga ir gerove, kuri grindžiama ekonomikos augimu, yra kiek priblėsęs, palyginti su tuo entuziazmu, koks buvo visus apėmęs prieš dešimtį ar kelias dešimtis metų. Tačiau raida nėra tolygi: Vakaruose (imant, aišku, bendrais bruožais), ypač po vadinamosios „ekonominės krizės“, daugeliui žmonių tenka dirbti vis daugiau, uždirba jie vis mažiau, vis giliau klimpsta į skolas, taigi ateities perspektyva darosi abejotina ir neužtikrinta. Darbo ir vartojimo rituale įvyko pertrūkis, o tai verčia daugelį permąstyti savo įsitikinimus, suabejoti pažanga ir ekonomine gerove. Net labiausiai užkietėję ekonomizmo šulai jaučiasi suglumę, susidurdami su tuo, kas vyksta ir ko neįmanoma įveikti, – nors jie ir toliau beatodairiškai garbina nuvarytus arklius, kurie genami pirmyn su šūkiais „daugiau dirbkime“, „daugiau vartokime“, tačiau pamažu imama, tiesa, kol kas miglotai, suvokti, kad šitai nebeveikia.

Vis dėlto mantra, esą ekonomikos augimas už- tikrins pažangą ir gerovę, regis, gana lengvai suvedžiojo tuos, kurie į rinkos ekonomiką įsijungė visai neseniai, po ilgų skurdo dešimtmečių, kai buvo verčiami laikytis planinės plėtros ar komunizmo dogmų. Tikėjimas ekonomikos stebuklais suvešėjo ne tik vadinamosiose BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir neseniai prisijungusi Pietų Afrikos Respublika) šalyse, bet ir Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje, Afrikos kontinente. Šis tikėjimas susijęs ir su milijonais valstiečių bei smulkiųjų gamintojų, kurie per pastaruosius du dešimtmečius buvo priversti įsilieti į darbo rinką.

Vis dėlto esu įsitikinęs, kad dabar Illicho idėjos turėtų rasti platesnį atgarsį, todėl ir norėjau išleisti šį esė rinkinį. Tačiau kaip viskas klostysis, matysime. Tokio pobūdžio radikali kritika, privalau pabrėžti, neteikia didelės paguodos tiems, kurie naiviai įsi- vaizduoja, kad žalių ekologiškų dažų sluoksnis paslėps mus supantį begėdiškai nuogą „technovaizdį“. Visiškai akivaizdu: jei rimtai nežiūrėsime į argumentuotus perspėjimus, ištrūkti iš kalėjimo, kurį vadinate „technovaizdžiu“, nepavyks.

Knygos įvade primenate, kad Illichas numatė ne- išvengiamai prasidėsiančią krizių virtinę. „Aiškindamas, kad įprotis būti įdarbintam kelia frustraciją ir griauna pasitikėjimą savimi, o didėjanti mašinų galia didina priklausomybę nuo jų, Illichas perspėjo: klaidingas „krizės“ suvokimas perversiškai baigsis tuo, ko norima išvengti. Politikai ir mokslininkai toliau tvirtina, esą ekonomikos krizę lemia tai, kad paprasčiausiai trūksta darbo vietų, o ekologijos krizė susijusi su tuo, kad nepakanka švarios energijos.“ Kaip galėtumėte paaiškinti šį keistą paradoksą?

Norėčiau atskirti tai, kas, mano  nuomone,  yra du skirtingos prigimties reiškiniai, slypintys  šiame klausime. Pirmiausia, kaip įtikinamai parodė Giorgio Agambenas, pastaruoju metu „krizė“ yra nuolatinė modernių politinių režimų palydovė. Priežastis, kodėl „krizės“ visada įvardijamos, tačiau niekada neįveikiamos, yra ta, kad jos atsiveria erdvėje, kurios nepasiekia įstatymas. Ištikus krizei, kuri paprastai pateikiama kaip egzistencinis pavojus, įstatymo galią pakeičia skubus „poreikis“ daryti tai, kas „būtina“.

Endeminės krizės, kuria apkrėsta visa modernioji politika, mastą geriau suvoksime, prisiminę kai kuriuos tos politikos krikštatėvius. Pavyzdžiui, Niccolo Machiavellis rekomendavo valdovui griebtis net nužudymo, kad pavaldinius apimtų baimingas dėkingumas, o Thomas Hobbesas pateisino absoliučią Leviatano valdžią, teigdamas, esą žmogus žmogui iš prigimties yra vilkas. Iš abiejų pamatinių teiginių matyti, kad modernioji politika – tai krizės vadyba. Krizė reikalauja sukurti tokią vadybos ir administravimo zoną, kurioje apgavystėms negaliotų joks įstatymas. Taigi turėtume iš tam tikros distancijos žvelgti į tai, kaip „krizė“ pasireiškia moderniaisiais laikais.

Tačiau yra ir kita klausimo dimensija, kurią norėčiau aptarti labiau tiesiogiai. Kodėl valdžia, matydama, kad masiškai didėja bedarbystė, plečiasi spektras gamtos katastrofų, kurių priežastimi dažnai tampa ir pernelyg didelis pasitikėjimas technomokslais, vis tiek nesugeba mąstyti, atmetusi ekonomikos ir technomokslų kategorijas?

Norėčiau pabrėžti, kad mąstymas apie ekonomiką ir ekologiją yra įkalintas siaurame mentaliniame narve, ir tai neleidžia suvokti savo aklumo. Modernusis ekonomikos mokslas yra grindžiamas mainumo vertės idėja, pavyzdžiui, deimantų kaina rinkoje. Tačiau tai galima taikyti, tik atmetus naudingumo vertę, neįvertinant tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, vanduo naudos. Adamas Smithas tą aiškiai pabrėžė savo knygoje „Tautų turtas“. Mokslas, paremtas mainumo verte, kitaip sakant, visų vertybių šaltiniu laikantis perkamus ir parduodamus daiktus, neturi jokios perspektyvos, iš kurios galėtų įvertinti vartojamosios vertės adekvatumą. Toks mokslas geriausiu atveju gali blaškytis tarp rinkos jėgų intensyvinimo arba jų slopinimo – tai įprastas vadinamosios „laisvosios rinkos“ šokis su reguliuojamomis rinkomis. Neatsitiktinai po pastarojo finansų rinkos žlugimo su ypač pražūtingais padariniais imta reikalauti, kad valdžia griežčiau reguliuotų šį sektorių. O antai prieš geras dvi dešimtis metų, kai Reaganas ir Thatcher dirigavo neoliberalizmo iškilimui, dauguma tokių apribojimų buvo panaikinta.

Panašiai mąstymas apie technomokslą neįstengia pažvelgti į šį reiškinį iš didesnio atstumo. Taip yra, mano nuomone, todėl, kad modernieji mąstymo būdai grindžiami prietarais. Galbūt tiksliausiai vieną iš tokių prietarų nusakė Giambattistas Vico, tvirtindamas, kad tai, kas „teisinga“, ir tai, kas „pagaminta“, yra konvertuojama tarpusavyje. Vadinasi, modernusis mąstymas geba iš tikrųjų pažinti tik tai, kas yra pagaminta. Man atrodo, pamatinis tikėjimas tuo prietaru yra viena iš priežasčių, kodėl technomokslo valdos neginčytinai plečiasi. Pavyzdžiui, manymas, kad problemas, susijusias su anglies dioksido išmetimu į atmosferą, išspręs geoinžinerija, kyla iš to, kad atsisakoma suvokti, kas yra duotybė. Valingai bandoma neigti skirtumą tarp to, kas pagaminta technomokslo, ir to, kas duota gamtos. Pagamintų, sukonstruotų dalykų visumos nebandoma  suvokti, žvelgiant iš duotybės perspektyvos. Tad ir toliau klimpstama į žmogaus gaminių liūną.

Kaip ir kai kuriems kitiems iškiliems mąstytojams (galima paminėti Jacques’ą Ellulį ar Lewisą Mumfordą), Illichui rūpėjo apmąstyti, ką technologijos sako apie mus ir mūsų kultūros kryptį. Filosofai Stevenas Bestas ir Douglas Kellneris pabrėžia: „Visos žmonių kultūros turi savus technologinius komponentus, tačiau jokia kultūra, išskyrus XX a. kultūrą, nebuvo valdoma technologijų ir technologinio mąstymo. Technokultūra iškyla tada, kai kultūrą bandoma apibrėžti, pasitelkiant ne tiek religiją, socialines normas, etiką ar humanitariką, kiek mokslą ir technologijas; kai tarpasmeninius, konkrečius santykius, įsišaknijusius šeimoje ir kaimynystėje, keičia elektroniniai, skaitmeniniai ryšiai; kai technologija, atsiradusi siekiant apibrėžtų socialinių ir ekonominių tikslų, tampa varomąja jėga ir sukelia pokyčius, kurie įsitvirtinusias tradicijas apverčia aukštyn kojomis taip sparčiai, kad neįmanoma to nei sukontroliuoti, nei suprasti reiškinio prigimties, nei numatyti padarinių.“ Kaip tyrinėtojas, daugelį metų dirbęs kartu su Illichu, ar galėtumėte teigti, kad dabar santykis su technologijomis darosi kritiškesnis, skvarbesnis, gilesnis?

Vienas iš esmingesnių Illicho indėlių į technologijų apmąstymą yra teiginys, kad jas galima analizuoti iš trijų pozicijų, susijusių tarpusavyje. Šalia tyrimų, kaip technika funkcionuoja (automobilis perkelia kūnus erdvėje), kokios yra socialinės jos funkcionavimo pasekmės (transporto kamščiai, pėsčiųjų išstūmimas, tarša), galima tyrinėti, kokią įtaką technika (su intencija ar be jos) daro mūsų suvokimui, pirmiausia savivokai. Illichas gilinosi, ypač vėlesniais metais, kokiais būdais ir kaip technika pertvarko savimonę. Numanomas šių tyrimų tikslas buvo atskleisti tai, ką akademikai dažnai vadina subjektyvumu, – kokiu laipsniu specifinės technologijos daro poveikį savęs supratimui. Tarkime, koks rašymo technikos ir abėcėlės poveikis, pavyzdžiui, melagio sampratai ir su ja susijusiam jausmų kompleksui? Ar galėtų būti nustatyta ir patvirtinta tiesa, įvertinant teiginių „teisingumą“, jei ištartas žodis nebūtų iškaltas akmenyje ar užrašytas popieriuje?

Man regis, kuriant vis naujesnes kompiuterių amžiaus technologijas, sąmoningai siekiama daryti poveikį savivokai. Panagrinėkime, pavyzdžiui, skirtumą tarp žiūronų ir išmaniojo telefono. Žiūronai yra instrumentas, kompensuojantis regėjimo trūkumus ir neturintis pretenzijų formuoti pasaulio suvokimą (nors tas suvokimas, žinoma, formuojamas). Išmanusis telefonas priešingai – yra suprojektuotas taip, kad darytų kuo didesnį  poveikį  vartotojams.  Tai ne tik instrumentas, kuris paprasčiausiai perkelia žmogaus balsą ten, kur šis kitaip negalėtų būti girdimas, o dabar, sakykime, aš galiu pasikalbėti su savo mama Indijoje. Išmanusis telefonas perkelia pasaulį prie žmogaus pirštų galiukų, sukurdamas sąlyčio su pasauliu iliuziją, kai į jį žvelgiame, su juo bendraujame, padedami mašinos. Kuriama tokia aplinka, kur kiekvienas galėtų būti kartu su kitais (veidaknygė), matyti tai, ką mato kiti (snapchat), dalytis jausmais (twitter, emoticons) ir jaustis „susijęs“. Nesvarbu, kad tas „susisaistymas“ yra iliuzinis. Priešingai negu žiūronai, išmanusis telefonas suprojektuotas taip, kad gamintų „susisaistymą“, mobilizuodamas vartotojų jausmus. Primygtinumas, su kuriuo tikrinamos telefono žinutės, naršomi veidaknygės įrašai, daromos asmeninukės ir siunčiami tekstai, klausiant, kas naujo, leidžia tvirtinti, kad išmanusis telefonas nėra paprasčiausias instrumentas. Žmonės negali tų telefonų atsisakyti taip lengvai, kaip išmeta perskaitytą knygą ar panešiotus marškinius, nes prie savo išmaniųjų antrininkų jie prisirišę ne mažiau karštai, negu vaikas glaudžiasi prie motinos.

Viena iš tokio aistringo prieraišumo priežasčių būtų tai, kad tokios technologijos yra projektuojamos, turint tikslą pertvarkyti savivoką. Jos sąmoningai griauna ribas tarp asmens ir pasaulio, tarp to, kas asmeniška, o kas vieša, primesdamos obsceniškumo svaigulį, apie kurį rašė Jeanas Baudrillard’as. Siūloma nešvankiai atvirauti, begėdiškai apsinuoginti, ir tai teikia malonumą būtent todėl, kad viskas čia yra ekstatiška (ne vietoje). Susaistytoji savastis nėra asmeninė savastis. Užvaldyta įsivaizduojamų pasaulių, praradusi ribas ir saiką, susisaisčiusioji savastis ne- turi laiko analizei, kritikai, apmąstymams. Manau, tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl technovaizdis vertinamas taip nekritiškai.

Kartu su architektu Jeanu Robert’u tyrinėjote moderniąsias greičio ir suprojektuotų erdvių koncepcijas. Ar manote, kad urbanistinė kultūra gali būti atgaivinta, atsisakant „inžinieriškai“ apdorotos urbanistinės erdvės? Ar tikite, kad šiuolaikinius miestus apskritai įmanoma humanizuoti? Juk dabar urbanistinė erdvė tarnauja išimtinai eismo ir transporto „poreikiams“, kurie neretai esti tikrieji miestų plėtros ir skėtrumo motyvai. Kuo tradicinis požiūris į vietą, kuri turi dvasią (genius loci), skiriasi nuo moderniojoje eroje įsigalėjusių erdvės ir greičio sampratų?

Illichas, kalbėdamas apie žmonių santykį su vieta, vartojo žodį „būstas“ (dwelling). Gyventi būstuose yra menas ir žmonės juose gyvena skirtingai – pradedant ant uolų pakibusiu Dagonu Malyje, baigiant arabų pelkėmis Irake. Gyvenimas būstuose atspindi dermę tarp žmonių fizinės formos, kultūrinės matricos  ir  dirbtinės  aplinkos.  Deja,  visa  tai  ištrynė „aprūpinimas būstais“ (housing), „urbanistinis planavimas“ ir „projektavimas“. Šios architektūrinės sąvokos, parazituojančios „erdvės“ ir „greičio“ idėjų sąskaita, yra modernios kilmės dalykai. Erdvė – tai medžiaga, paklūstanti Newtono atrastam visuotinės traukos dėsniui, iš be galo smulkių dalelyčių Leibnizas nustatė matematines jos ribas pagal Descartes’o tuštumos analizę. Visa tai, kas pavaizduojama ant matematinio paviršiaus, yra tiesiog kintamieji – nesvarbu, ar tai miestas, namas, kelias ar parkas. Erdvė yra esminis projektuotojų amato įnagis, su kuriuo galima išlyginti kalnus, užtvenkti upes, užpilti slėnius. Erdvės idėja suponuoja, kad tasai ten, kur žmonės juda, tuštinasi, kvėpuoja ir miega, gali būti suprojektuotas, ir kad žmonės yra ne mažiau paslankūs negu erdvė, kurią jie verčiami užimti. Erdvė tiesiogine prasme yra nejuslinė – jos negalima paliesti, užuosti, išgirsti ar paragauti.

Kažką panašaus galima pasakyti ir apie greitį. Nors ir Aristotelis, ir Tomas Akvinietis aptarė, kas yra judesys ir judėjimas, jie nežinojo, kas yra greitis. Senovės mąstytojai buvo teisūs: negalima pažinti greičio, nepaisant to, kad galima aritmetiškai jį išmatuoti. Greitis yra nejuslinis mokslinis darinys. Jis apibrėžiamas kaip spatium/tempus santykis – atstumas, įveiktas per tam tikrą laiką. Pasak Robert’o, būtent Galileo išrado šią fantastišką sampratą, matematiškai sujungiančią dvi skirtingas dimensijas. Susiejo atstumą su laiku tarsi šios dvi kiekybės būtų tos pačios rūšies. Mokslinis aklumas nebendramačiams dalykams yra kažkas, prie ko jau pripratome, bet ko vis dar negalime iki galo perprasti. Galiausiai pėdų matavimas sekundėmis ar mylių dienomis tiek pat susijęs su sveika nuovoka kaip obuolių dauginimas, pasitelkiant apelsinus. Tačiau kai tik „išrandamas“ greitis, asilus galima lyginti su pėdomis, automobilius su vabalais, o dviračius su ropliais. Kai imama greitį laikyti savaime suprantamu dalyku, lėtumas reiškia tik tiek, kad skubama ne taip greitai. Ąžuolo laiką galima lyginti su gepardo laiku, tik sulėtintu. Greitis sukuria iliuziją, kad judėjimą galima suvokti vien kiekybiškai, kaip paprasčiausią buvimo vietos pakeitimą.

Neabejoju, kad labai svarbu, netgi būtina atgaivinti, pagyvinti mūsų miestus ir didmiesčius. Tačiau man atrodo, kad tokių veiksmų rezultatai priklausys nuo to, kokios projektuotojų ir planuotojų svajonės bus įgyvendintos: ar industrinio, ar ekologinio pobūdžio, t. y. ar priešiškos, ar draugiškos aplinkai.

Kaip manote, ar senąsias miestų statybos tradicijas ir miestokūros meną, kurį buvo perpratusios senosios civilizacijos, įmanoma panaudoti dabartiniams miestams pertvarkyti? Ar kada nors bus atsigręžta į tai, ką Mumfordas vadino „naudinga praeitimi“?

Aš visa širdimi palaikau „naudingos praeities“ sampratą. Tačiau su viena išlyga – negalima sugrįžti atgal, ten, kur jau buvome. Kai kalbama, pavyzdžiui, apie skirtumą tarp gyvenamojo namo (dwelling) ir buto (housing), daug kam atrodo, kad nėra jokio praktiško būdo, kuris leistų grįžti į tuos laikus, kai žmonės tiesiog statėsi namus ir juose gyveno (dwelt). Be abejonės, jie teisūs. Tačiau net jei ir neįmanoma sugrįžti į praeitį, galima ir derėtų tą praeitį visapusiškai tyrinėti, kad perprastume dabarties istoriškumą. Dažniausiai bet koks pokytis sustingdomas, nes neįveikiama kliūtimi laikoma tai, kas iš tikrųjų tėra išankstiniai įsitikinimai. Pavyzdžiui, taip yra atsitikę su „erdvės“ ir „greičio“ suvokimu.

Tačiau vien todėl, kad negalime sugrįžti į  praeitį, nereiškia, kad turime judėti „pirmyn“. Leiskite paaiškinti: daugelis geranoriškai nusiteikusių architektų ir urbanistų šiandien teigia, kad būtina perprojektuoti miestus ir priemiesčius, jei norime išvengti tokio likimo, kokį knygoje „Lūšnynų plane- ta“ įtikinamai aprašė Mike‘as Davisas. Žada įtraukti žmones į „projektavimo procesą“, imtis „ekologiško projektavimo“ ir taip toliau. Giriasi būsiantys geresni projektuotojai už savo pirmtakus, esą geros jų intencijos ir šiuolaikinis mokslas leidžia pasitikėti jais gerokai labiau nei tais, kurie anksčiau konstravo vietas žmonėms gyventi. Nesutinku. Šie rožinės ateities pažadai apgaulingi, nes paremti projektais, susijusiais tik su „pirmuoju tinko sluoksniu“, su tuo, ką žmonės galėtų padaryti ir patys, taigi naujieji projektuotojai vargu ar skirsis nuo savo pirmtakų, tais pačiais žodžiais žadėjusių tą patį, kai buvo kuriamas dabartinis kraštovaizdis.

Užuot paskubomis lipus į stačią uolą, patartina sustoti. Jei neįmanoma nusiropšti žemyn, ne mažiau kvaila yra kabarotis aukštyn. Matyt, geriausia stabtelėti ir nuodugniai apmąstyti, kas atsitiko. Šiuo atveju irgi svarbu susigaudyti, kaip galėtume atgaivinti ir tinkamai puoselėti tas lengvai pažeidžiamas vietas, kurios dar yra išlikusios, kad erdves praradusio miesto plyšiuose surastume vieną kitą vietelę čia ir dabar.

Vieša paslaptis, kad tokie gilūs modernybės analitikai kaip Ivanas Illichas, Jacques’as Ellulis ar Lewisas Mumfordas pamažu išstumiami iš universitetinių studijų programų. Profesoriai, besivaikantys „naujausių“ ir „madingiausių“ koncepcijų, nerekomenduoja studentams jų veikalų. Kalbant kiek bendresnėmis kategorijomis, ar šiuolaikinis universitetas vis dar yra vieta, kur bręsta ir iš kurios sklinda rimta šiuolaikinės civilizacijos ir kultūros kritika, užuot atrajojus konvencionalų išmanymą apie viską ir toliau projektavus „technovaizdžius“?

Žodžio „edukacija“ prasmė suprantama klaidingai. Pasak Illicho, kad ir kaip švietėjai stengėsi šiam žodžiui suteikti kilnesnę prasmę, lotyniškoji educatio šaknis nereiškė nei vadovauti, nei nukreipti ar išmokyti, ji veikiau buvo vartojama, kalbant apie auklių darbą su kūdikiais. Iš tikrųjų universitetai šiandien nesiima edukacijos, suprantamos kaip neišmanėlio auklėjimas. Illichas dar galėjo vartoti žodį „mokymas“ kaip atsvarą „edukacijai“. Dabar universitetai, mokyklos irgi nusitvėrė šito žodžio, bet vien tam, kad pridengtų menkstančią savo svarbą. „Į praktiką nukreiptas mokymas“, „mokymosi tikslai“, „mokymasis visą gyvenimą“ – tai kaukės, po kuriomis universitetai slepia paprasčiausią faktą, kad jie yra dviejų prekių – žinių ir sertifikatų – gamybos fabrikai.

Šalių vyriausybės ir korporacijos finansuoja didžiumą vadinamųjų tyrimų, kuriuos atlieka universitetai. Tokia „žinių“ gamyba ir pardavimas kitiems mažai ką bendra turi su asmeniniu žinojimu, kuris padidina asmens supratimą apie pasaulį ir patį save. Būtent sertifikatai – antroji prekė, kurią dabar ciniškai gamina universitetai, – yra geriausias atotrūkio tarp „žinių“ ir supratimo įrodymas. Visame pasaulyje šimtai tūkstančių jaunuolių grūdami į mokyklas ir universitetus, kad gautų patvirtinimą, esą yra pasirengę užimti prestižines darbo vietas. Jų tėvai iš paskutiniųjų stengiasi, kad vaikai atsidurtų tinkamose mokyklose, kuriose įgis tinkamus diplomus, kad gerai mokytųsi, sunkiai triūstų, po aštuonias valandas per dieną lankydami užsiėmimus, ruošdamiesi egzaminams, nemokamai dirbdami internais... Tai daryti skatina tolydžio auganti baimė, atsiradusi dėl „poreikio“ trūks plyš įgyti diplomą. Užtenka pažvelgti į JAV statistiką – studentų įsiskolinimai, siekiant padengti mokesčius už studijas, dabar pranoksta beveik visas kitas vartojimo paskolas.

Universitetas yra prekės ženklo kūrimo ir „produkcijos“ rūšiavimo mašina – jis suteikia prekės ženklą ir surūšiuoja žmogiškąjį kapitalą, kuris plūsta per jį. Tačiau visi, įskaitant didelę dalį dėstytojų, administratorių ir studentų, pripažįsta, kad išmokstama mažai, nepaisant gausybės egzaminų, kuriuos reikia laikyti, aibės referatų, kuriuos tenka rašyti. Vieša paslaptis, kad universiteto tikslas mažai ką bendra turi su žinojimu, kuris ugdytų charakterį, nulemtų požiūrius, praplėstų pasaulėžiūrą. Viskas daroma vien dėl įrodymo, kad įveikei šią pakopą. Svarbu gauti pažymį, o ne tai, ką tas pažymys turėtų atspindėti.

Konkrečiau atsakydamas į klausimą, pateiksiu Pensilvanijos universiteto, kuriame ir pats dirbu, pavyzdį. Ne per seniausiai administracija nutarė uždaryti Mokslo, technologijų ir visuomenės studijų skyrių, kuriame savo piligriminę kelionę nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos kasmet atlikdavo Illichas. Pridursiu, kad pagal tą programą studentai galėjo gilintis į mokslo ir technologijų filosofiją, istoriją, susipažindavo su Ellulio, Mumfordo, Heideggerio, Illicho, kitų mąstytojų veikalais. Paradoksalu, bet Mokslo, technologijų ir visuomenės studijų programa buvo nutraukta kaip tik tada, kai baigtas naujausias universiteto statinys – Tūkstantmečio mokslo kompleksas. Man, vienam iš buvusių šios programos dėstytojų, akivaizdu, kad genetikos ir nanotechnologijų tyrimai bus atliekami, atmetant bet kokį sisteminį šių sričių apmąstymą, ir tai viską pasako apie universiteto vaidmenį, puoselėjant tokią kritiką, kokios Jūs tikitės.

Dėkoju už pokalbį. 

Kalbėjosi Almantas Samalavičius





Susiję straipsniai

Sajay Samuelis 8092520961504575850

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item