Romualdas Ozolas. Pamokslas kaip gyvenimas

Keletas pastebėjimų Kristijono Donelaičio 300-ojo gimtadienio metą Kas turi atgyti dainoj,  ...

Keletas pastebėjimų Kristijono Donelaičio 300-ojo gimtadienio metą

Kas turi atgyti dainoj, 
Turi mirti gyvenime.
Frydrichas Šileris

Galėtų būti ir atvirkščiai – gyvenimas kaip pamokslas, nes Kristijonas Donelaitis gyveno taip, kaip pamokslavo. O savo didžiausią pamokslą – „Metus“ – pasakė ant visų amžių, dar sykį paklausdamas, negi iš tiesų tauta į savo šedevrą turi išeiti per mirtį?

Tris didžiuosius širdies darbus pastoriaudamas dirbo Donelaitis: ugdė sodą, konstravo klavesinus ir rašė eiles. 

Sodas buvo kūnui, klavesinai – dvasiai, o poezija – sau. Arba sielai. Tai yra – sau kaip visumai su savo esme – nuolat nerimstančia, ieškančia, kenčiančia ir tikinčia būties begalybe savyje, kuri vadinama siela. Galima numirti nė nesužinojus, kas skaudina arba kelia tave tavyje pačiame, bet jeigu bent sykį pajutai vienatvę ir įsiklausei, – suprasi, sužinosi. Nes vienatvė – tai savo vientisumo, susyk ir atskirumo pajautimas tau pirmąsyk ar darsyk atsivėrus būčiai. Donelaitis turėjo ne vieną progą giliai ir ilgai žiūrėti būčiai į akis. Atsakymas jai buvo visas Donelaičio gyvenimas pastoriaujant – padedant kitiems, to gal ir nežinantiems, pakelti savo vienatvės naštą. Atsakymas sau buvo „Metai“ – poema apie Saulės rate sukamo nebaigtinumo troškulio sutaikymą su visokiais baigtinumais, bet taip, kad jie atrodytų gražūs. 

„Metai“ – tai pasakojimas apie žmonių gyvenimą taip arti gamtos, kad nuo jos – rodos – dengia tik pastoriaus pamokymai ir pabarimai; „Metai“ parašyti tokia liaudiška kalba, kad – atrodo – kalba patys lietuvninkai būrai; „Metai“ išskleisti ritmu, kuris ateina iš Antikos graikų ir romėnų herojinių epų ir savo sunkiasvore, žemės gelmes drebinančia eigastim virš visų laikinumų kelia ir lietuvninkų dramą. „Metai“ – poema, unikali ne tik Europos, bet ir visoje žmonių raštijoje, savo galias skleisianti tuo ryškiau, kuo sparčiau bus linkęs susitraukti šiandieninis pasaulis. Vos prieš porą šimtų metų Prūsijoje sugebėję išleisti pirmą lietuvišką knygą (1547 m.), o Abiejų Tautų Respublikoje vis giliau grimzdę į makaroninę katalikiškų raštų kalbą, lietuviai staiga susilaukia tokios dangaus aukščio giesmės! Kas tai? Kaip tai? Kodėl tai? 

„Metai“ – vienatvės būtyje giesmė, tiesos bylojimas, kai į pasaulį pažvelgia siela. Sakymas, kaip turėtų būti gyvenama, kad buvimo našta būtų lengvesnė bent tiems, kuriuos reikia atjausti. 

Donelaitis visada tvirtas. Dažnai – liūdnas, kartais – įtūžęs, bet niekada – ištižęs. Toks gali būti tik tas, kuris pro būties viršugalvį pažvelgė į nebūtį ir nepalūžo. Priešingai – stojosi liudyti ir rodyti pavyzdį. Kad vienatvė nevirstų vienišumu, ieško draugystės. Viešpats nedavė per Aną Reginą susilaukti ne tik vaikų, bet ir meilės, ir jis su džiaugsmu sutinka kiekvieną jo dvasiai atliepiantįjį, netgi lietuviškųjų aspiracijų neturintį kaimyninio Valtarkiemio pastorių Johaną Heinrichą Kempferį, nekalbant apie jo ganomų būrų likimui neabejingus Pilypą Ruigį, Pėterį Gotlibą Milkų, Adomą Fridrichą Šimelpenigį, Joną Godfridą Jordaną. Bet jie – tik gyvenimo epizodai. Nuolat ir pastoviai vienatvė deginama sode, nuodijama barometrų gyvsidabrio garais, užglostoma klavesinų plunksnelėmis. Ir, žinoma, išsakoma bažnyčioje. Čia Donelaitis gali sau leisti, privalo sau leisti viską, ką yra supratęs per gyvenimą ir ko nedraudžia pastoriaus pareigos. Sakymai ganomiesiems, kurie nebuvo nei romūs kaip medžiai, nei darnūs kaip muzikos instrumentai, nei kilnūs kaip poezija, buvo sunkiausi iš jo darbų. Nuolatinis ėjimas į nežinomybę, susidūrimas su inertiška tikrove, kartais neįveikiama ir nuraminama tik viltyje, bet neišvengiama, nes tas susidūrimas – tai jo pašaukimas, jo lemtis liudyti Martyno Liuterio priesaką neužmiršti, jog kiekvieną žingsnį, kiekvieną savo buvimo akimirką žmogus vienas pats stovi Dievo akivaizdoje, akis į akį su Dievu. 

Ta nuostata, porą šimtmečių protestantizmo teoretikų ir praktikų interpretuota ir perinterpretuota, veikiama negailestingos tikrovės ir gerokai užvualiuota, sušvelninta, savo pirmaprade prasme Kristijonui Donelaičiui buvo puikiai suvokiama. Kitaip tikrai nebūtų reikėję savo pamokslų apie pasaulį ir gyvenimą jame, kad ir kokie gražūs jie būtų, o vis tiek neišbaigti, atviri, šerpetoti, vieną gražią dieną sėdus sudėlioti į baigtinį, sutramdytą, nuramintą tikrovės pavidalą – poemą, kuri savo tobulumu gal ir pelnys kada Dievo malonę. Martynas Liuteris su savo aš stoviu čia ir negaliu kitaip bei esu akis į akį su Dievu yra tikrasis ir didysis Kristijono Donelaičio asmens ir kūrybos įkvėpėjas, jų šaknys ir  šakos. Nieko tikro kūrėjas sukurti negali, jeigu jis netiki.  

Tiktai tikėjimas atlaiko tikrovę, kad ir koks būtų jos svoris. Nėra jokios abejonės: Liuterio idėjinis individualizmas yra ir Kristijono Donelaičio laikysenos filosofinis pamatas. Atsakomybė už save kiekvieną gyvenimo akimirką esant Dievo akivaizdoje išveda Kristijoną iš nežinomybėje liekančios jo vaikystės į Karaliaučiaus universitetą, kai kiti jo amžiaus jį jau baigia, bet padeda įveikti ir mokslus, ir ištverti badą iki alpulio, ir vienatvę kambarėlyje prie Žuvų turgaus, iš kur, be kitų vertybių, išsineša tvirtą nusistatymą tvardytis ir būti moralus bet kokiomis aplinkybėmis.

Ta pati Dievo akies linija perveria jo visus santykius ir su mokiniais Stalupėnuose, ir su ganomaisiais Tolminkiemyje, nes „be Dievo sviete nieks negal nusiduoti“. Bėda ta, kad yra stojus gadynė, kai velnias su visais savo mokslais „vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavyt, šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekyt“ neboja. Betgi ir lietuvninkai, tie biedni nabagėliai, „ gėdiškus vargus ar stroką sau pasidaro“, „ypačiai, kad ant svodbų, jau durnai prisiriję, būriškai bei kiauliškai tuo pradeda šūtyt“, „ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę / nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos, kad vėmalai visur per visą karčiamą teška.“ „Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, / kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė / ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo!“   

Velnio „su savo mokslais velniškais“ įveikimas yra tiesioginė religijos priedermė. O štai vokiška ir net prancūziška ant būrų ganytojo griūvanti tikrovė yra jo asmeninių pajėgų ir sugebėjimų reikalas.

Kad jis yra lietuvis šitame vokiečių, prancūzų ir kitų svetimšalių plūdesy Prūsijon po didžiojo maro – Donelaičiui aišku nuo mažumės. Kad jis priklauso tiems, kurie vadinami lietuvninkais ir yra savi – taip pat aišku („ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!“). Savi ne tik gimtim, artimi ir dora, ir tik „šveisteris ir prancūzas“ bei vokietis pasipūtęs raspustą čia daro, ir moralinis atsiribojimas nuo jų yra būtent tas veiksmas, kuris problemą sprendžia pastoriui Kristijonui priimtiniausiu ir lietuvninkui būrui palankiausiu būdu. Ir pastorius Kristijonas puslapis po puslapio ir autoriaus, ir Pričkaus, ir Selmo, ir Lauro ir kitų bendruomenės autoritetų lūpomis, o kai reikia – ne tik liežuviais, bet ir pagaliais moko visokius Slunkius, Plaučiūnus irgi Pelėdas.

Bet kai šitaip gražiai besipasakojant štai vakmistras pasirodo ir besispardydams taip baisiai keikti pagauna, „kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo“, Donelaičiui nelieka nieko daugiau, kaip vėl prisiminti velnio kėslus ir tik pasakoti, kur iš baimės nupuolė slėptis syveida, starluks, varlės su rupūžėm, žiurkės su pelėm ir daug daug pusgyvių žvirblių – „taip tas neprietelius prasikeikė“. Dočį, kad ir „nesvietiškai pagadintą“, kai Gryta su Selme ir Berge žolelėm ir tepalais atgaivins, gal dar bus galima kiek paprotinti, o ką tu padarysi vakmistrui – juk jis policija, valdžia, kad ir žemiausia. Ką jau kalbėt apie amtmoną ar amstrotą, kad ir kiek jie „muštų per ausį“!

Štai čia ima skleistis tikroji Donelaičio drama.

Donelaitis yra tipiškas žmogus ant dviejų kultūrų ribos. Tiksliau: dviejų kultūrų susikirtimas eina tiesiai per jo širdį. Kilme būdamas lietuvis, kultūra jis yra vokietis. Ir ne tik dėl to, kad puikiai kalba vokiškai, kad taip pat iškalbingai rytais sako pamokslus vokiškai, o vakarais – lietuviškai, – tai tik išoriniai faktai. Jų vidinė tikrovė tokia: kad ir koks moralinis pašlemėkas tas vokietis, jo pusėje galia ir valia, ir jeigu tu nori būti pastorium, o tavo gentainis galėtų bent jau per svodbą sočiai prisivalgyt, jis neturėtų „prieš vėją pūsti“, tu turėtum rytais vokišką pamokslą rėžti, gi jis – „greitai į mielą baudžiavą bėgti“ ir visus metus dirbti, kaip tik lietuvninkai temoka. Donelaičiui iki ašarų gaila baudžiavos kiaulidėj gyvenančio brolelio, bet atjautą, gailestingumą paprastai visada nukerta galios valia. Tuo labiau, kad ta galia – kylanti vokiška Prūsijos Karalystė. 

Donelaičio laikais etniniai prūsai Prūsijoje buvo jau, galima sakyti, išnaikinti. Lietuvių sparčiai mažėjo: 1756 m. iš trijų tūkstančių Tolminkiemio gyventojų tūkstantis buvo lietuviai, o po šimtmečio, 1858 m., – nė vieno. Didysis jų naikinimas pradėtas su kolonizacija po 1350 m. kilusio didžiojo maro, apie du trečdalius gyvybių nusinešusio ne vienoje gyvenvietėje nuo Mielkiemio, Tolminkiemio iki Vėluvos, Labguvos, kur iki tol lietuviai sudarė daugumą. Kai 1743 m. dvidešimt septynerių Donelaitis grįžo į Tolminkiemį, viskas buvo labai pasikeitę: nebebuvo vienalytės lietuviškos bendruomenės, dvarus valdė vokiečiai, lietuviai buvo tapę baudžiauninkais, o Prūsiją tvarkantys monarchai negailestingai ir nuosekliai kėlė ją į Europos istoriją lemiančią jėgą. Po Abiejų Tautų Respublikos karo su Švedija Frydrichas II Brandenburgą pagaliau sujungė su Rytų Prūsija ir padėjo pamatus Prūsijos Karalystei, kuri vokiečių nacionalizmo ir diduomenės racionalizmo dėka vokiečių žemes Bismarkui leido sutelkti Vokietijos imperijon. 

Vokiškoji Prūsija nebuvo tautinė valstybė. Kai išsekusią Vokiečių ordino valdomą teritoriją didysis magistras Albrechtas Hohencolernas reorganizavo į pasaulietinę valstybę, kad netaptų visišku Latvijos vasalu, jis stengėsi suartėti su Lietuva, visokeriopai remdamas reformacijos plėtrą. Dar kartą lietuviai į valstybinės politikos lygį buvo iškilę Napoleono karų metu, kai Frydrichas Vilhelmas III buvo priverstas su žmona Luiza glaustis Klaipėdoje. Deja, ir Lietuva, ir Lenkija XIX amžiuje jau buvo ištrintos iš pasaulio žemėlapio, o Prūsija ne tik laikėsi, bet ir kilo, stiprėjo, nes buvo stojęs nacionalinių valstybių formavimosi metas, kurių sėkmę lėmė susitelkimas ir jėga. Germanizacija pamažu tapo nacionaline politika.  

Vokietėjimas spartėjo, deja, ne be pačių lietuvninkų valios: jau Donelaičio laikais buvo įsigalėjusi nuostata, kad į žmones galima išeiti tik per vokiečių kultūrą. Donelaitis buvo klasiškas tokio požiūrio įsikūnijimas. Ir jis sąžiningai vokiškai sakė pamokslus, vertė vokiškus dokumentus, siūlė vokišku vardu pavadinti naują kaimą ir neturėjo nė menkiausios minties, kad būtų galima priešgyniauti tvarką ir rimtį garantuojančiam monarchui. 

Donelaitis yra išėjęs į žmones. Tik atjaučiantis tuos, kuriems nebuvo lemta pakilti virš jų prigimtinės luominės padėties. Donelaitis, atrodo, nė nesuvokia, kad Dievo ir jo akyse vyksta itin svarbus naujųjų laikų procesas – irstančią visuomenę vienijusią luominę struktūrą keičia tautinės vienybės visuomenė. O ir supratęs kaip istorijos vyksmą, ar būtų priėmęs jo atnešamą chaosą kaip ertmę, kurioje galima ieškoti radikalesnio lietuvninkų padėties pagerinimo, kai pačių lietuvninkų jau mažuma, jie doriškai krinka, o pastorystė siūlo ir leidžia dirbti dorinimo darbą ir nuveikti kažką labai tikra ir konkretaus?! 

Protestantizmo socialinė filosofija padeda Kristijonui Donelaičiui įveikti jaučiamas teisingumo ir gailestingumo, proto ir jausmo prieštaras. Metai po metų jis darosi vis griežtesnis ir piktesnis, kol į gyvenimo pabaigą ginčas su amtmonu Teofiliu Ruigiu, tikrai gero bičiulio Pilypo Ruigio sūnumi, dėl parapijos bažnyčiai priklausančios žemės poetą užgula tiesiog paranojiška tūžmastimi ir sparčiai sekina paskutines jo gyvybines galias.

Jeigu turėtume daugiau žinių apie poeto asmenį, jo būdą ir pažiūras, Donelaičio savybėmis nereikėtų laikyti mūsų pačių daromų prielaidų. Tačiau bylinėjimasis dėl žemės primygtinai atkreipia dėmesį į vieną aplinkybę, kuri netiesiogiai aiškina ir „Metų“ atsiradimo priežastis: Kristijonas Donelaitis slepiasi, na, teisingiau, kabinasi už daiktų, gal netgi tapatinasi su daiktais. Kad ir knygiško, kabinetiško tipo humanitaras ir humanistas, jis yra racionalios ir net pragmatiškos pasaulėvokos asmenybė, aiškiai matanti ir praktinę gražiausio pasaulyje sodo bei daržo naudą, ir barometrų, termometrų, net klavesinų naudingąsias savybes, o tokių daiktiškųjų gėrybių, kaip kiaulė, bulius, avinas, netgi nuo medžio numušta varna, panaudojimą būriškam džiaugsmui propaguoja ne viena dešimčia „Metų“ eilučių.

Kad „Metus“ paliko kaip keturias atskiras giesmes, kad jų nebandė paskelbti, galima būtų manyti jį patį iki galo nesuvokus, ką čia padarė, tačiau galima būtų daryti ir prielaidą, kad laikė tas giesmes, kaip ir pasakėčias, žemesnei paskirčiai, tarkim, draugų ratui prie naminio vyno. Tačiau faktas, kad vienu momentu „Metai“ paties Donelaičio stropiai perrašyti ant gero popieriaus ir dar jame ne kartą taisyti, neleidžia abejoti, jog Donelaitis ir šį savo dvasios proveržį suvokia kaip daiktą, turintį pakankamai aiškų pavidalą, užbaigtą tiek, kad galima krapštyti tik šluostant dulkeles.

Suprantama, poema galėjo būti panaudota įvairiopai. Tačiau visų pirma poema skirta sau pačiam. Pačiam, kas mielą dieną matančiam pasaulio kaip Dievo tvarinio grožybę. Pačiam, rašant galinčiam pajusti, kaip tas grožis taip tobulai gobiasi lietuviškais žodžiais. Pačiam, visą tą pasaulio grožio įvairovę supilstančiam į metų laikų maišus ir sukabinančiam aplink saulę – tesuka! O juk suka! Pagaliau – sau pačiam, būrų ganytojui, kuris čia, poemoj, šitame pamoksle apie grožį ir gėrį, gali jau nebodamas pikto žvilgsnio ar nepraustaburniškos pastabos, išpeikti visus girtuoklius, apsirijėlius, keikūnus ir kiauliasnukius, pasakydamas savo galutinį sprendimą: tič!

Kad nuramino tikrovę, numarindamas ją savo hegzametro eilutėse, Donelaitis, reikia tikėtis, neabejojo, nes jei teksto jau nebetaisė, jautė, kad tai gražu.

Ar jautė, kad šitaip jis gieda ir šermenų giesmę savo dar gyviems lietuviams, nieko kito nebenorėdamas? 

Jeigu ir nejautė jiems nieko kito, tik gailestį, tai kas vėrėsi priešais jį, pastorių, prieš ištariant vokiškai pirmąjį pamokslo žodį lietuviams jau vokiečiams? Ne vienatvė? Su visa jos nereikalingumo niekam našta?

Susiję straipsniai

Skaitiniai 7717360256352341112

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item