Pokario partizanų menkinimas gali būti informacinio karo dalis

Antanas Kraujelis-Siaubūnas buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos part...


Antanas Kraujelis-Siaubūnas buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų, nusišovęs, kai NKVD pareigūnai apsupo jo namus.

Teisėsauga buvo nustačiusi 10 asmenų, kurie prisidėjo prie partizano žūties, tačiau gyvas likęs tik vienas – buvęs vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis. Prieš mėnesį Panevėžio apygardos teismas išteisino jį dėl A. Kraujelio žūties.

Dar vykstant teismo procesui signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis pareikalavo atimti kario-savanorio statusą iš A. Kraujelio-Siaubūno. Tuo pat metu suaktyvėjo užklausų ir kreipimųsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) dėl tokio statuso atėmimo ir kai kuriems kitiems pokario kovotojams.

Visa tai būtų tik mūsų valstybės vidaus reikalai, bet šita tema jau ne pirmus metus eskaluojama Rusijos. Galima manyti, kad taip siekiama sukelti visuomenės abejones Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio teisėtumu, ir sugriauti istorinį „karo po karo“ naratyvą bei jo, kaip tęstinio Lietuvos valstybingumo įrodymo, reikšmę šiuolaikinei Lietuvos valstybei. O tai jau informacinio karo dalis.

A. Sakalas ir J. Jurgelis reikalauja atimti iš partizano A. Kraujelio-Siaubūno jam po mirties suteiktą Lietuvos gynėjo statusą ir valstybės ordiną. Juos A. Kraujeliui Prezidentas suteikė remdamasis LGGRTC teikimu. Signatarai tvirtina suradę įrodymų, kad šio partizano rankos suteptos mažiausiai vienuolikos nekaltų žmonių krauju.

„Čia yra fenomenas, kodėl pasirinko herojum padaryti ne kokį ten... daug galima būtų privardyti partizanų. Kodėl pasirinko smurtautoją?“, – klausia signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas J. Jurgelis.

LGGRTC specialistai atliko dar vieną tyrimą ir teigia, kad partizanui šešėlis metamas nepagrįstai.

„Mūsų atlikto tyrimo rezultatas yra toks, kad visa tai, jų tie teiginiai, nepasitvirtino. Taip, mes nustatėm tuos visus epizodus, tačiau tiek A. Kraujelis, tiek kiti partizanai, kartu su juo veikę, dalyvavę šituose epizoduose, iš tikrųjų baudė su okupaciniu režimu kolaboruojančius asmenis“, – sako LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas.

J. Jurgelis sako, kad prieš 15 metų vadovaudamas valstybės saugumui, pats tyrė pasipriešinimo kovų istoriją. Genocido tyrimo centro atliktas tyrimas jo neįtikino.

„Aš tą analizę vadinu klastote. Jai galima skirti atskirą laiką. Čia yra klastojami parodymai, liudininkų parodymai kurie užfiksuoti KGB archyvuose“, – sako J. Jurgelis.

Teisingumo ministerijos valdininkas Donatas Glodenis, taip pat tyrinėjantis pokario laikus, tikina, kad Lietuvos pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyviai rengdavo ne ką mažiau žiaurias baudžiamąsias operacijas nei „raudonieji“ partizanai Antrojo pasaulinio karo metais. Su okupacine sovietų valdžia bendradarbiavusį D. Glodenio senelį, kuris, pasak anūko, buvo apylinkės sekretorius, sušaudė partizanai.

„Tarptautinė teisė vienodas taisykles nustato bet kuriai kariaujančiai šaliai ir šituo požiūriu dėti lygybės ženklą galima. Ir reikia vienodai vertinti ir vienų ir kitų darbus, kiek tai susiję su tarptautinės teisės pažeidimais“, – sako Teisingumo ministerijos Registrų departamento vyr. specialistas D. Glodenis.

Tuo metu signataras J. Jurgelis sako turįs duomenų, kad pasipriešinimo okupacijai dalyvių teisinis statusas suteiktas net žydų žudikams.

„Yra daugiau nemalonių dalykų padaręs LGGRTC. Yra suteikti kario savanorio vardai žydšaudžiams. Ir jiems paskui, LGGRTC pasiūlius, Prezidento suteikti aukšti laipsniai. Aš galvoju: ar sprogs kada nors ta bombelė, ar nesprogs?“, – sako J. Jurgelis.

Jei prokuratūra nesiims skubiai tirti šios generolo J. Jurgelio informacijos, tokie pareiškimai gali pasitarnauti priešiškoms Lietuvai jėgoms, nes pokario rezistencinės kovos temą jau ne pirmus metus eskaluoja Rusija. Tokius neva skandalingus faktus medžioja Maskvos finansuojamas „Pasaulis be nacizmo“.

Vienas iš šios organizacijos vadovų Maksimas Reva savo propagandiniuose filmuose įrodinėja, kad lietuviai dalyvavo Vilniaus geto žudynėse, pokariu tie patys asmenys esą perėjo į „miško brolių“ būrius. Anot filmo autorių, į miškus išėjo banditai, plėšikavę ir žudę taikius žmones.

Rusijos Užsienio reikalų ministerijos parengtoje 2012 metų Žmogaus teisių padėties Europos Sąjungoje ataskaitoje skelbiama, kad „Palankią dirvą nacionalizmo ir neonacizmo apraiškoms sudaro Lietuvos valdžios vykdomas istorijos įvykių klastojimas.“

Rusijos URM atstovai ne kartą piktinosi, kad Lietuvoje kovotojais už laisvę vadinami, anot jų, vietos fašistų parankiniai. Apie Šilutės rajone atidengtą paminklą šalia atstatyto partizanų bunkerio teigiama: „Šiame kontekste tiktų priminti, kad būtent šie nacių parankiniai, atsakingi už dešimčių tūkstančių taikių gyventojų žūtį, aktyviai priešinosi Raudonajai armijai mūšyje su fašistais“.

Sausį pristatytoje Rusijos URM ataskaitoje Lietuvai – vėl tie patys priekaištai dėl neva perrašomos istorijos ir fašistų pakalikų aukštinimo.

Karo istorikas atkreipia dėmesį, kad 1944-aisiais apsisprendę ginklu pasipriešinti sovietų okupacijai partizanai teisėtai atstovavo Lietuvos valstybei. Jie turėjo visus tarptautinėje teisėje kariuomenei priskiriamus požymius: dėvėjo Lietuvos kario uniformą, nesislapstydami nešiojo ginklą. Suformuota centrinė kariuomenės vadovybė ir struktūra, veikė karo teismai. O Partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą generolą Joną Žemaitį Seimas pripažino ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu.

„Tokiais sunkiais laikotarpiais, kada valstybės nelieka ir kada žmonės turi pasirinkt, už kurią pusę jie kovoja, labai svarbus yra moralinis vertinimas. Ir tas politinis, idėjinis vertinimas, jis turi dominuoti. Turi būt ryšis tarp žmonių, kurie kovoja, ir valstybės, kuri turi saugot savo karius“, – sako Generolo J. Žemaičio karo akademijos prorektorius Valdas Rakutis.

Visai neatmestina, kad Maskvos propagandistai bando sukelti visuomenės abejones Laisvės kovos sąjūdžio veiklos teisėtumu, įrodinėdami, kad pokariu vykęs pasipriešinimas – pilietinis konfliktas ar net „banditizmas“.

Taip siekiama sugriauti „karo po karo“ naratyvą, jo kaip tęstinio Lietuvos valstybingumo įrodymo reikšmę, apskritai neigiant buvus Lietuvos okupacijos faktą.

Joana Lapėnienė, LRT Televizijos laida „Savaitė“


Susiję straipsniai

Politika 8977942315111567851

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item