Olandų gydytojai ketina patvirtinti eutanazinę organų donorystę

Gydytojai Olandijoje kuria schemą, kuri leistų padidinti skirtų persodinimui organų skaičių. Organų padaugėjimo tikimasi gaunant juos iš...


Gydytojai Olandijoje kuria schemą, kuri leistų padidinti skirtų persodinimui organų skaičių. Organų padaugėjimo tikimasi gaunant juos iš žmonių, kurie nori, kad jiems būtų įvykdyta eutanazija.

Erasmus medicinos centras (Erasmus Medical Centre) Roterdame ir Mastrichto universitetinė ligoninė (University Hospital of Maastricht) jau parašė nacionalines gaires, kurias šiuo metu analizuoja Olandų transplantacijos fondas (Dutch Transplant Foundation).

Jei procedūros bus patvirtintos, jos bus privalomos ligoninėms ir gydytojams visoje šalyje.

Šį tyrimą paskatino jausmas, paplitęs tarp transplantacijos chirurgų, kad atliekant eutanaziją kartais iššvaistomi sveiki organai. Karališkosios olandų medicinos asociacijos (KNMG) medicinos etikos ekspertas Gert van Dijk teigia: „Vidutiniškai nuo 5% iki 10% žmonių, kuriems įvykdoma eutanazija, galėtų atiduoti organus donorystei. Penki procentai neatrodo daug, bet tai reiškia nuo 250 iki 500 potencialių donorų kasmet.” Jis tiki, kad olandų gydytojai net galėtų padvigubinti organų, tinkamų gyvybę gelbstinčioms procedūroms, skaičių.

Eutanazijos ir organų transplantacijos susiejimas turi daug techninių privalumų. Tai „gyva donorystė”, todėl organai yra šviežesni ir gyvybiškesni nei tie, kurie paimti iš patyrusio smegenų mirtį, kurio gyvybė vėliau buvo palaikoma dirbtinai. Ir skirtingai nuo daugelio donorų, visus organus – abu inkstus, abu plaučius, širdį, ragenas ir t.t. – viską bus galima paimti transplantacijai. Tokiu būdu donorai gautų guodžiančią mintį, kad jie gelbėja gyvybes kitiems žmonėms, net jei jie patys ruošiasi mirti.

Iki šiol Nyderlanduose buvo tik šeši organų donorystės atvejai po eutanazijos. Daugiau jų buvo atlikta kaimyninėje Belgijoje, kur eutanazija taip pat yra legali.

Nors gauti organus donorystei iš eutanazijos laukiančių pacientų atrodo labai paprasta, iš tiesų praktikoje atsiranda daug sunkumų. Dauguma eutanazijos norinčių žmonių serga vėžiu, todėl jų organai netinkami donorystei. Tinkamiausi pacientai yra sergantys neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip amiotropinė lateralinė sklerozė arba išsėtinė sklerozė. Šiomis ligomis sergančių ir eutanazuojamų žmonių yra tik labai mažas skaičius visoje Olandijos gyventojų populiacijoje. Tačiau nors tokie žmonės ir yra paralyžuoti, jų organai sveiki.

Taip pat atsiranda ir administracinių sunkumų. Dauguma ligoninių nesutinka eutanazijos leisti atlikti tiems gydytojams, kurie nėra ligoninės darbuotojai. Daug eutanazijos norinčių žmonių nori mirti namuose, bet jei jie taip pat nori savo organus atiduoti persodinimui, jie turės mirti operacinėje, toli nuo savo mylimųjų. Tai bus vieniša ir klinikinė mirtis, smarkiai besiskirianti nuo tokios, kokią dauguma žmonių, besiruošiančių eutanazijai, įsivaizduoja.

Protokole greičiausiai bus nurodytos tvirtos gairės, kurios užtikrins, kad pacientai nebūtų žudomi dėl jų organų. Tokiu būdu bus išpildyta niūriausia prognozė apie legalizuotą eutanaziją.

Procedūros eutanazijai ir organų donorystei turi būti visiškai atskiros. Tik tuomet, kai asmuo visiškai atitiks visus kriterijus eutanazijai, jis bus tinkamas ir organų donorystei.

Mintis apie organų donorystę turi ateiti pačiam pacientui, neturi būti pasiūlyta gydytojo.

Paciento tinkamumą eutanazijai gali patvirtinti tik gydytojas, nesusijęs su organų donoryste.

Eutanaziją atliekantis gydytojas privalo pasirašyti pareiškimą, kuris įgaliotų būsimų ieškinių nuostolius atlyginti ligoninę.

Tai nėra nauja mintis. Apie tai buvo paskelbta 2010 m. Oksfordo bioetiko Julian Savulescu ir jo kolegos Dominic Wilkinson viename iš geriausių bioetikos žurnalų „Bioetics” straipsnyje. Jie rašė:

„Eutanazinė organų donorystė prieštarautų mirusio donoro taisyklėms ir draudimui gydytojams žudyti. Tačiau tai nevestų (jei būtų numatytos tinkamos apsaugos priemonės) paciento į mirti, kuris priešingu atveju gyventų. …Jei mes galime išgelbėti nors vieną gyvybę, tai jau yra didelės moralinės svarbos aspektas. Daug gyvybių galėtų būti išsaugotos, net jei mažas procentas žmonių pasirinktų eutanazinę organų donorystę… Mes turėtume padrąsinti ir paremti tokius altruistinius norus.”

Stebina ne tai, kad kai kurie etikos ekspertai pritaria eutanazinės organų donorystės idėjai. Tokių keistų idėjų bioetikos žurnaluose darosi tiek daug, kad jau baigiama su tuo apsiprasti. Stebinantis dalykas – kad vadovaujančių gydytojų grupė Nyderlanduose jau ketina šią politiką taikyti praktikoje.
Nejau gydytojai nemato, kad sukuria terpę šiurpą keliantiems pažeidimams? Akivaizdžiausia tai, kad pacientai su neurodegeneratyviniais susirgimais jaus milžinišką spaudimą baigti savo gyvenimą, kad kiti galėtų gyventi ilgiau. Jų gyvenimas bus panašus į Kazuo Ishiguru romano „Neleisk man išeiti” („Never Let Me Go”) veikėjų gyvenimą – jaunų klonuotų žmonių, kurie užauginami tam, kad taptų organų donorais. Jų mokytojai ir globėjai moko juos nuolankumo ir savo likimo atsisakymo. Mirtis vadinama „užbaigimu” – kai jie užbaigia savo užduotį, kurią ir gimė įvykdyti.

Panašiai ir vargšams olandams, sergantiems amiotropine lateraline skleroze arba išsėtine skleroze bus iškart priminta, kad kuo ilgiau jie gyvens, tuo daugiau kentės jaunesni, aktyvesni žmonės. Jų gyvenimai bus prasmingi tik tuo atveju, jei jie pasirinks eutanaziją. Tiesioginis spaudimas nebus reikalingas, jie kasdien gaus žinutes per radiją, televizijos naujienas, bulvariniuose žurnaluose. Karališkosios olandų medicinos asociacijos (KNMG) medicinos etikos eksperto Gert van Dijko žodžiais tariant:

„Išgelbėti gyvybę – tai yra pagrindinis motyvas organų donorams, kurie mirs eutanazijos būdu. Jie žino, kad anksčiau ar vėliau vis tiek mirs ir jie nori suteikti prasmę tapdami organų donorais. Tai netgi gali būti paguoda jų artimiesiems. Rodydami tokias pastangas, kurių turi imtis drąsūs žmonės, jie nusipelnys pagarbos ir didelės paramos iš savo slaugytojų.”

Olandija taip pat plečia eutanazijos sąvoką žmonėms, kurie tiesiog pavargo gyventi. Anksčiau ar vėliau, etikos ekspertai pradės šnabždėtis, kad ir jie gali palikti gyvenimą ir tuo pačiu gyvenimą suteikti kitiems.

Gražūs žodžiai negali pašalinti fakto, kad eutanazinė organų donorystė yra grynas barbarizmas. Vienas iš pagrindinių Vakarų civilizacijos įsitikinimą yra tai, kad asmenys turi būti traktuojami kaip tikslas, o ne kaip priemonė tikslui pasiekti. Olandai yra ant slenksčio šį įsitikinimą panaikinti ir pakeisti į niekšingą utilitarizmą. Sėkmės jiems…


Susiję straipsniai

Pažangos ideologija 7907699784600418006

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-12-08 20:39

    Kai žmonės nebetiki Dievu, pastato save jo vieton ir imasi spręsti kas yra vertas gyventi. Tuomet sveiki organai vertinami, kaip biologiniai ištekliai, kurie neracionaliai "iššvaistomi" po eutanazijos. Einant toliau šiuo keliu ir maisto stygiaus problemą atitinkamai bus galima išspręsti, nešvaistant biomasės. Jei žmogaus kūnui pritaikoma REDUCE (abortai, kontracepcija, eutanazija), REUSE (donorystė, organų transplantacija) tai ateis laikas ir RECYCLE idėjoms.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item