Marius Parčiauskas. Komforto kerai. Patogus gyvenimas nėra ramybė (III)

Antrąją serijos dalį galite rasti čia . „<…> ir neleisk mūsų gundyti, Bet gelbėk mus n...


Antrąją serijos dalį galite rasti čia.


„<…> ir neleisk mūsų gundyti,

Bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.“


Tikriausiai visiems Novus Ordo šv. Mišių metu yra tekę linkėti kitam žmogui ramybės. Tačiau pamąstykime, ką tai linkėdami turėjome omenyje. Patogų gyvenimą, nešlubuojančią sveikatą, kuo mažiau nemalonumų, saugumą, ilgus gyvenimo metus? Paprastai tariant, ar nelinkėjome kitiems elementaraus komforto, kuris ne tik nėra tiesiausias kelias į ramybę, bet dažnai yra pagrindinė kliūtis pasiekti ramybei? Patogus gyvenimas nebūtinai reiškią ramybę, o dažniausiai jis net yra ramybės priešingybė.

Ne veltui straipsnis buvo pradėtas dviem paskutinėmis maldos „Tėve mūsų“ eilutėmis. Užtenka vien šių eilučių gilumo, kad iš esmės būtų paaiškinta visa krikščioniškos ramybės samprata. Įsigilinus į šių eilučių prasmę, gali atrodyti, jog jos viena kitai prieštarauja, bet būtent šis prieštaravimas ir yra viena iš svarbiausių krikščioniško gyvenimo apybraižų. Pirmojoje eilutėje prašoma neleisti blogiui mūsų gundyti, o atrojoje prašoma gelbėti nuo to paties blogio. Tuomet kokį vaidmenį čia atlieka jungtukas „bet“? Būtent jis išreiškia gundymo ir blogio priešpriešą, tik jo dėka paaiškėja, kad mūsų gundymas gali pasitarnauti ne vien blogiui, nes Dievas leidžia mus gundyti tam, kad tai mums padėtų tobulėti ir atskirti blogį nuo gėrio kelyje į šventumą. Juk tiek daug kartų Dievas mums leidžia klysti, o šventaisiais tampa ne tie, kurie neklysta, bet tie, kurie suklydę nuoširdžiai atgailauja ir supratę savo klystančią prigimtį kliaujasi ne vien savo paties jėgomis.

Šis kelias beveik neįmanomas komforto sąlygomis. Neįmanoma iš tikrųjų suprasti savo žmogiškojo silpnumo, jei niekada nesi išgyvenęs jo savo ar kitų veiksmuose. Ir neįmanoma suprasti, kodėl „bet“, o ne „ir“, jei nesupranti šio silpnumo esmės. Ši esmė slypi žinojime, kad be gundymų ir vargų šventumas neįmanomas, todėl maldoje ir prašoma negundyti, tačiau gelbėti nuo pikto, o tai reiškia, kad prašoma negundant vesti į šventumą. Jau vien tai, kad egzistuoja toks prašymas ir jis užbaigia svarbiausią krikščionišką maldą, parodo, jog gundymas suprantamas kaip normalus įrankis mūsų tobulėjimui, nes tobulėjimas šventume reiškiasi gundymų nugalėjimą kasdienėje praktikoje. Suprasdami tai, mes vis tiek prašome gailestingojo Dievo, kad jis leistų mums pasiekti šventumą patyrus kuo mažiau gundymų.

Tačiau yra didelis skirtumas, beveik praraja, tarp šių eilučių prasmės, kai jos ištariamos prašant banalaus prisitaikėliško komforto be gundymų, ir tada, kai jos ištariamos puikiai suprantant gundymo esmę ir kodėl gundymas yra toks svarbus mūsų kelyje į šventumą. Tik antruoju atveju, visiškai supratę, kokią vietą mūsų gyvenime užima gundymas, galime ne tik sėkmingai su juo kovoti, bet ir prašyti gailestingojo Dievo, kad šiuos būtinus gundymus sušvelnintų ir būtų atlaidesnis mūsų silpnai valiai.

Bene geriausiaitokio komforto esmę nusako šie Šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiai: „Visi, kurie neatgailauja ir tarnauja pasauliui savo kūnais bei jo geiduliais, yra suklaidinti velnio, kurio vaikais jie yra ir kurio darbą jie daro“. Komforto ir saugumo kaip tikslų savaime troškimas yra mūsų kūno geidulių išraiška. Galime ir turime linkėti ligoniui sveikatos, o vargšui padėti materialiai. Tačiau ši pagalba tampa krikščioniška supratus, jog gali linkėti ligoniui sveikatos tik tuomet, jei šis linkėjimas nesikerta su Dievo planu, kurį tam žmogui Jis yra parengęs. Mums būtina norėti, kad ligonis pasveiktų, tai yra žmogiška ir natūralu. Tačiau prie išsakytų žodžių „linkiu tau pasveikti“, mintyse būtų gerai pridėti „jei tai neprieštarauja Dievo sumanymui“. Daug šventųjų yra sirgę sunkiausiomis ligomis, bet būtent šios ligos buvo vienas pagrindinių jų šventumo „variklių“. Šį iš pirmo žvilgsnio paradoksalų teiginį geriausiai išreiškia šie Šv. Ignaco Lojolos žodžiai: „Jei Dievas siunčia tau daug kančių, tai ženklas, kad Jis tau turi paruošęs didį planą ir tikrai nori padaryti tave šventuoju“.

Būtent todėl pasakyta: „Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19, 23-30). Tai nereiškia, kad kilmingas ar turtingas žmogus negali būti išganytas, Bažnyčios istorijoje matėme ne vieną pasiturintį šventąjį, pavyzdžiui, šv. Tomas Moras, šv. Liudvigas IX ar šv. Kazimieras. Šiais žodžiais norima pabrėžti, kaip sunku visko aptekusiam žmogui tai padaryti, ir žymiai sunkiau nei kenčiančiajam. Čia slypi visas krikščioniškos vilties grožis, o kartu parodoma kaip ši viltis pasiekti ramybę nesiderina su siekiu kasdienybę paversti saugiu ir steriliu inkubatoriumi. Ne todėl, kad būtų blogai turėti pinigų arba gražiai rengtis. Bet todėl, kad tai darydamas turi stengtis dvigubai labiau nei apdriskęs skurdžius gatvėje, nes būtent tose komforto ir prabangos detalėse ir slypi tas mūsų nenorimas gundymas. Taigi, prašydami negundyti, bet norėdami gyventi patogiai, prieštaraujame patys sau, o tai parodo, jog iš tikrųjų nežinome, ko prašome. Būtent patogiame gyvenime ir slypi gundymai, būtent tokiomis aplinkybėmis krikščioniška ramybė (t.y. šventumas) atrodo beveik nepasiekiama.

Šis komfortas yra tarsi Trojos arklys, kurį įsileidę, kartu beveik neišvengiamai įsileidžiame ir tinginystę bei geidulius. Šis komforto troškimas simbolizuoja gaivališką geidulių išlaisvinimą, nors ir apgaulingai pasyvia forma. Prieštaraujame pačiam didingiausiam Dievo planui, kurį Jis mums yra paruošęs, ir visa tai pateisiname žemiškųjų gėrybių gausa. Net neverta kalbėti, ką iššaukia godumas jų atžvilgiu, tačiau būtina bent jau suprasti, jog kuo patogiau gyvename, tuo adatos skylutė mažėja, o mes iš kupranugarių virstame banginiais.

Iš tikrųjų mes nenorime tokios religijos, kuri yra teisi ten, kur ir mes teisūs. Ko mes norime, yra religija, kuri yra teisi ten, kur mes klystame. Dabartinių madų laikais klausimas turėtų kilti ne dėl to, ar religija leidžia mums laisvę, bet ar apskritai turime laisvę į religiją. Tokie žmonės paprasčiausiai prisiima modernią nuotaiką, su visu tuo, kas joje yra malonu, kas anarchiška ir net bukai akivaizdu, ir tada iš bet kokio tikėjimo reikalauja, kad šis atitiktų tą nuotaiką. Jie sako, kad nori religijos, kuri būtų praktiška, nors jie būtų praktiški ir be jokios religijos. Jie sako, kad nori religijos, kuri atitikų mokslą, nors jie priimtų mokslą net tada, jei nepriimtų religijos. Jie sako, kad nori tokios religijos todėl, kad patys tokie jau yra. Jie sako, kad nori to, nors iš tikrųjų turi omenyje, kad galėtų gyventi ir visai be religijos.“      G. K. Čestertonas

Jie sako, kad nori patogios religijos, bet iš tikrųjų turi omenyje, kad patogiau būtų gyventi visai be religijos.

Straipsnis iliustruotas Mikalojaus Konstantino Čiurliono paveikslu „Ramybė“

Šaltinis: www.neliberaliai.lt

Susiję straipsniai

Religija 3891838309598099534

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item