James Kalb. Atgaivinti žmogaus prigimtį

Kaip ir kiti gyvi padarai, žmonės turi tik savo rūšiai būdingą prigimtį. Mes stengiamės sukurti tam tikras mums klestėti leidžiančias są...


Kaip ir kiti gyvi padarai, žmonės turi tik savo rūšiai būdingą prigimtį. Mes stengiamės sukurti tam tikras mums klestėti leidžiančias sąlygas, turime būdingus elgesio įpročius, tam tikru būdu reaguojame į įvykius ir bendraujam su kitais žmonėmis. Visa šitai yra akivaizdu.

Tačiau, jei šiandien pabandai užsiminti apie žmogaus prigimtį viešoje diskusijoje, esi sutinkamas priešiškai. Žmonės apkaltins tave, kad mąstai stereotipiškai, taip griaudamas  viltį ir trukdydamas pokyčiams. Tie žmonės norės, kad įrodytum kiekvieną kiekvieno teiginio detalę ir nė vienas įrodymas nebus jiems pakankamai geras, o tavo argumentai tiesiog netiks. Ir kai kitą kartą tu vėl grįši prie panašių svarstymų, reikės vėl viską pakartoti iš naujo.

Tai apsunkino gyvenimą katalikams ir tiems žmonėms, kuriems rūpi žmogaus gyvenimo tikrovė, taip pat ir tai, kaip mes turėtume gyventi. Atrodo, žmonės mano, kad mes galime susikurti tokią realybę, kokios norime, taigi požiūris, priimantis ją kaip stabilią ir patvarią, atrodo beprasmiškas. Jeigu tu sakai, kad yra dvi lytys, natūraliai susijusios tarpusavy ir mums reikia taip bendrauti, kad galėtume laimingai ir produktyviai gyventi, tau pasakys, kad esi siauraprotis fanatikas. Kaltinimai ims skambėti dar garsiau, jei  pabandysi pridurti, kad vyras yra protingas padaras ir labai svarbu, kaip jis supranta savo situaciją, taigi, jei vyras vedęs, jam svarbu suvokti tiek santuokos funkcijas, tiek ir jo paties vaidmenį santuokoje.

Viena gyvenimo, kurį lemia prigimtis, neigimo pasekmių yra visiškai liberalus požiūris į santykius tarp vyro ir moters. Šis požiūris suformuoja nestabilius ir nefunkcionalius lyčių tarpusavio santykius ir, užuot pateikęs santuoką kaip pagrindinę pagalbą, galinčią kiekvieno žmogaus gyvenimą padaryti geresnį, santuoką vaizduoja kaip ne kiekvienam prieinamą prabangą. Tokio mąstymo pasekmė – daugybė nelaimingų žmonių. Bet mes nedaug ką galime padaryti, kad išvengtume šitų ir panašių dabartinės tendencijos neigti pagrindines žmonių gyvenimo realijas pasekmių. Ir taip bus tol, kol žmonės savo gyvenimuose vėl nepradės vadovautis žmogaus prigimties išmintimi. 

Bet kaip tai galėtų atsitikti? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, mums reikia suvokti, kodėl žmogaus prigimties sąvoka buvo atmesta ir įvesta kažkas kita, nors ir pakankamai stabilu bei detalu.

Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės šiandien nebesuvokia savo prigimties kaip orientyro yra ta, kad jie mano ją esant visiškai beprasme. Tai kažkas panašaus į atomų judėjimą vakuume, kuriame susidūrę jie atšoka vienas nuo kito arba galime pasitelkti kokią nors šiuolaikiškesnę šio pavyzdžio versiją, - ir tokį supratimą sunku priimti kaip gyvenimo orientyrą. Remiantis šiuo požiūriu, prigimtis atrodo akla, despotiška jėga, kuri gali tik nurodyti, ką turime nugalėti, jei norime būti laisvi. Tą jėgą tada lengviau suprasti ne kaip orientyrą, o kaip prielaidą dominuoti, padedant technologijoms. Ši mąstymo kryptis formuoja nesveiką vaizdinį, kuris šiandien  akivaizdžiai vyrauja  – remiantis juo, manoma, kad mes galime kurti žmogaus gėrį, griaudami visas svarbiausias idėjas apie tai, kas žmogus iš tiesų yra. Štai kad ir mokytojai neturėtų  sakyti „berniukas“ ir „mergaitė“, nes taip įvardindami lytis, jie iš anksto suformuoja jaunuolių požiūrį tiek į save, tiek ir į lyčių tarpusavio santykius.

Tam, kad sugrįžtume prie prigimtinių dalykų, reikia įtikinti žmones, kad modernusis mokslas negali visiškai išsamiai paaiškinti realybės, o mūsų pasaulis turi tam tikras svarbias savybes, kurių neįmanoma išskaidyti iki elementariųjų dalelių ir jų kombinacijų erdvėje, nors atrodo, kad tai neturėtų būti sunku padaryti. Tačiau tam, kad paaiškintų realybę, šiuolaikinis mokslas turi kažką prasmingai pasakyti, bet dalelių išsidėstymo erdvėje aprašymas nepaaiškina jo prasmės. Taigi mokslas negali pats savęs paaiškinti, remdamasis išimtinai moksliniais metodais.

Jei šis bruožas yra būdingas mokslui, tai juo labiau jis neatskiriamas nuo visko, kas susiję su  žmogumi. Tam, kad suprastume save ir savo veiksmus, mums reikia kur kas pilnesnio suvokimo apie tai, kas yra pasaulis, o sudėtinė šio suvokimo dalis yra prasmė kaip autentiška realybės ypatybė. Mums taip pat reikia sugebėti kalbėti apie žmogiškus dalykus, remiantis kitų gyvybės sistemų funkcionavimo pavyzdžiais ir numanomais tų sistemų veikimo tikslais. Net šiandienos mokslininkai, tyrinėjantys gamtą, pripažįsta, kad šitai daryti būtina, pavyzdžiui, kad ir kalbant apie akis ar kraujotakos sistemą. Žmonės ir jų sukurtos visuomenės yra sudėtingi dariniai. Jose atsirandančių prasmių ir kitų realybės aspektų nei grynasis mokslas, nei biologinės funkcijos bei numanomi jų tikslai paaiškinti negali. Taigi norint suprasti tas prasmes, reikia priimti jas kaip sistemas, kurios sujungia į visumą anuos du minėtus dėmenis.

Žmogaus prigimties sąvoka leidžia mums tai padaryti. Ja remiantis teigiama, kad žmonės natūraliai, siekdami vienokių ar kitokių tikslų atitinkamai ir elgiasi, ir į jų, kaip žmonių, gėrio sąvoką įeina šios normos priėmimas ir perkėlimas į harmoningą sistemą, kurioje tos prasmės gyvuoja ir žmonės jas gali suprasti ir joms pritarti. Štai santuokos pavyzdys – vyro ir moters santuokoje biologinis funkcionavimas ir seksualinis impulsas sujungiamas su įvairiausiais emociniais, socialiniais ir dvasiniais aspektais. Jei nepriimsime to kaip žmogaus prigimties dalies, žmogaus gyvenimas, kaip visuma, praras prasmę ir pats žmogus atrodys kaip netvarkingai suversta krūva. 

Bet šiandien šiuo klausimu jau sunku susitarti. Viena priežasčių yra tai, kad žmonės nebežino, kur su šia žinia eiti, kadangi žmogaus prigimties sąvoka yra abstrakti ir tampa miglota, jei mums prireikia ją tiksliai apibrėžti. Akivaizdu, kad į ją įeina šeimos ryšiai, skirtumai tarp lyčių, skirtingumas tarp jauno ir seno, bet kas tiksliai yra šie dalykai, kaip juos reikia suprasti ir ką su jais daryti? Šios sąvokos turi būti priartintos prie mūsų ir sukonkretintos, jei jau jos yra mūsų orientyrai, tačiau tai padaryti gali būti sunku. 

Žmogaus prigimtis nėra tapati deguonies atomo masei, kurią, remiantis aiškiais eksperimento rezultatais, galima tiksliai apibrėžti. Žmogaus prigimtį reikia interpretuoti, o interpretacijos gali būti skirtingos. Daugybė detalių apie tai, kaip mes suprantame žmogaus prigimtį  ir kur galbūt tai mus nuves, turi kultūrinį pagrindą.  Maitinimasis yra natūralus dalykas, bet tai, kas tau yra pietūs – omaras ar gabalėlis arklienos – priklauso nuo to, iš kur tu esi kilęs. Kažką panašaus galima pasakyti apie principus, kaip vadovauti savo kūniškiems troškimams. Natūralu, kad juos reikia pripažinti, kad jie visur daugeliu atžvilgių panašūs, bet detalės gali labai skirtis. Žmogaus prigimtis gali mums patarti, kad lytinis susilaikymas yra geras ir būtinas dalykas, bet ar tai reiškia, kad visada reikėtų vengti poligamijos, skyrybų ir naujų vedybų? Tai, kad sunku prieiti stabilios bei visiems priimtinos išvados šiais klausimais, yra viena priežasčių, kodėl reikalinga neklystamumo doktrina.

Paprastai šiuos dalykus apibrėžia socialinės, moralinės ir religinės tradicijos. Tradicija čia nėra galutinis atsakymas, tačiau ji neatsiejama, sprendžiant minėtus klausimus. Visi mes esame visuomenės nariai, o visuomenėje vyrauja tam tikras bendras supratimas. Didžia dalimi to supratimo naudingumas ir vientisumas priklauso nuo tradicijos, kuri  aprėpia sėkmės atvejus, trumpalaikes įžvalgas, pusiau suprastas potekstes ir didžiulę įvairovę patirčių tam, kad akumuliuotų ir pateiktų aiškias formas, besireiškiančias per simbolius, nusistovėjusią tvarką ir tikėjimą, o šie veiksniai, savo ruožtu, sudėlioja gyvenime randamus modelius į priimtinas naudoti formas. Todėl žmogaus prigimties, kaip orientyro atgaivinimas ir galimybė gyventi gyvenimą, kuris yra kur kas prasmingesnis nei tas, kurį skatina šiandienos „raminančioji“ popkultūra, tarp kita ko, pareikalaus iš žmonių turėti stipresnį tikėjimo, kultūros ir bendruomeniškumo pojūtį, nei vyraujantis šiandien globaliame biurokratijos, komercijos ir žiniasklaidos valdomame pasaulyje. Tik tuomet aiškūs tam tikros tradicijos standartai gali tapti gyvybinga jėga.

Kaip to pasiekti – atsakyti sunku.  Labiau integruotos krikščioniškos gyvenimo sistemos atgimimas krikščionių visuomenėse suteiktų galimybę atsakyti į daugelį klausimų, bet kaip tai galėtų atsitikti ir ko dar galėtų prireikti, yra paini problema, kurios detalės turėtų būti apgalvotos. Tačiau akivaizdu, kad į tą temą “ko dar galėtų prireikti” turėtų būti įtraukta labiau savarankiška kasdienos gyvenimo sistema kartu su įvairiais  švietimo būdais, sukurtais perduoti tam tikrą gyvenimo tradiciją, kuri formuoja mus pagal tai, kas mes esame, o ne perdarinėja mus kaip elementus, skirtus postindustrinės globalios visuomenės gamybai ir vartojimui tenkinti. 

Žinoma, tos pastangos turėtų būti daug visapusiškesnės. Atsižvelgiant į čia aptariamo klausimo svarbą šeimos ir apskritai – krikščionių gyvenime, mūsų kunigai turėtų svarstyti jį Šeimos Sinode, kuris vėl rinksis kitais metais. 

James Kalb yra teisininkas, nepriklausomas mokslininkas, konvertitas. Jis gyvena Brukline, Niujorke. Parašė knyga „Liberalizmo tironija: kaip suvokti ir nugalėti valdomą laisvę, inkvizicijos toleranciją ir prievartinę lygybę“ (ISI Books, 2008)

Už šio teksto vertimą dėkojame propatria.lt bendradarbei Elenai Raudaitienei.

Parengta pagal catholicworldreport.com


Susiję

Skaitiniai 3625572072051115437
item