IV advento sekmadienis. Ruošti takus Kalėdų Kūdikiui

Kurto Bauschardto nuotrauka Vienoje miesto gatvėje, pilnoje dulkių, kur lakstydavo basi skurdži...

Kurto Bauschardto nuotrauka
Vienoje miesto gatvėje, pilnoje dulkių, kur lakstydavo basi skurdžių vaikai, policininkas pamatė gana padoriai apsirengusią moterį, kuri eidama vis sustodavo, pasilenkusi kai ką paimdavo ir dėdavo į savo prijuostę. Pastebėjęs keletą kartų ją taip darant, policininkas ėmė įtarti — ką ji ten slepia. Pagaliau ją sulaikė ir griežtesniu balsu paklausė:

—    Ką jūs ten turite savo prijuostėje? —

Moteris neatsakė. Ji atrodė susigėdusi ir besibaiminanti. Policininkas pagrasino — areštuosiąs ją, jeigu ji neparodysianti surinktų dalykų. Jam atrodė, kad moteris tikrai ką nors vertingo pasiėmusi slepia.

Moteris besišypsodama atskleidė prijuostę. Čia buvo gabalai sudaužytų butelių, stiklinių, visokio dydžio stiklo šukių. Ji policininkui paaiškino:

—    Aš norėjau surinkti tuos dalykėlius nuo kelio. Juk čia basi vaikai laksto. Kad jie kojų nesusižeistų. —

Ta moteris vykdė šv. Jono raginimą, išreikštą ketvirtą advento sekmadienį, kad reikia daryti tinkamus takus Viešpačiui. —

Artėja Kalėdos. Tai mums primena Kūdikėlį Jėzų, norintį atkeliauti į kiekvieno širdį. Ir svarbu taip paruošti, taip išvalyti taką į mūsų širdį, kad Dieviškasis Vaikelis nesusižeistų. O daug yra nuodėmių šukių takelyje, vedančiame į mūsų širdį. Gal tai bus liekana sudužusių mūsų puikybės veidrodžių, gal tai išeikvoto laiko aštrios atplaišos, gal tai neblaivumo ir girtavimo sudaužyti buteliai, gal tai persivalgymo lėkščių gabalai, gal tai sutraiškytos vedybinės priesaikos brangenybių dalys, gal tai kriauklai sudužusių neleistinų pomėgių lempučių, gal tai sudužusio teisingumo puoduko šukės..., — primena mums tuos dalykus pamokslininkas tėvas Arthur Tonne. Visos tos aštrios nuodėmių skeveldros daro Viešpaties kelius nelygius. Mes visų pirma nuoširdžia išpažintimi, atgaila privalome pašalinti tas visas šukes nuo kelio, o paskiau — užgydyti širdies žaizdas nuoširdžia Komunija.

Šv. Jono Vianney motina sakydavo:

—    Nebūtų man didesnio susirūpinimo, kaip matyti, jog kuris iš mano vaikų įžeidžia Dievą. —

Mūsų motina Bažnyčia mato mūsų mintis, kalbas ir darbus, ir jai taipgi nėra didesnio rūpesčio, kaip — jeigu mes įžeistume Viešpatį Jėzų. Paskutinis advento sekmadienis yra paskutinis Bažnyčios raginimas prieš Švenčiausiojo Kūdikėlio gimimo šventę — ištaisyti takus Jo užgimimui mūsų širdyse.

Tos pasitaisymo pareigos niekada nereikia atidėlioti. Kartą vienas senas atsiskyrėlis buvo susirūpinęs pamiškės sklypą, kur augo keletas kiparisų, paversti daržu. Atsiskyrėlis pamatė jauną medelį, dar vos tik pakilusį nuo žemės, ir savo mokiniui paliepė išrauti. Tasai jį labai lengvai ištraukė. Priėjo jie prie paaugesnio kipariso. Dabar jau tam mokiniui reikėjo abiemis rankomis suėmus rauti. Tada jie priėjo prie keleto metų senumo kipariso medelio. Mokinys kad ir kaip tampėsi, tačiau neįstengė jo išrauti, ir pervargęs pasakė:

—    Medelis jau per giliai turi šaknis žemėse.

—    Tai yra vaizdas blogio žmogaus širdyje, — prabilo atsiskyrėlis. — Iš pradžių, kol dar neįsišakniję, galima lengvai jį išrauti iš žmogaus širdies. Juo ilgiau jam leidžiama augti, juo sunkiau išrauti. Jeigu gi blogas įprotis savo šaknimis apėmė visą žmogaus širdį, tada jau be ypatingos Dievo malonės net nebeįmanoma tą blogį apvaldyti ir išrauti.

Todėl svarbu kiek galint greičiau ir ryžtingiau blogio šukes nuo savo gyvenimo tako nurinkti, nuolat prieš akis turint šv. Augustino perspėjimą:

—    Kaipgi galėtumei turėti viltį blogį nugalėti, jeigu net nesi pradėjęs su juo kovoti. —

Sugrįžimas, pasitaisymas, anot rašytojo Lipperto, yra tai religinis sielos sužėrėjimas.

Tą sužėrėjimą vien savomis jėgomis pasiekti būna gana sunku. Reikia sielą užkaitinti dangiškąja ugnimi, visų pirma priartėjant prie dieviškos šilimos židinio, kuris trykšta iš klausyklos. Prie vienos klausyklos, po Šv. Jėzaus Širdies paveikslu, stovėjo toks užrašas:

—    Quod vixi — tege; quod vivam — rege! Mano praeities gyvenimą pridenk (nuplauk), mano ateities gyvenimą tvarkyk. —

Mūsų gyvenimo tvarkyme Dievas visaip į pagalbą ateina, dažnai panaudodamas kitus žmones. Štai, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV biografijoje skaitome, kaip jisai, savo palaidu elgesiu sutrumpinęs savo gyvenimą, gulėjo mirties patale. Prie jo tebuvo jo paskutinė kurtizanė ponia Dubarry. Jo tikra duktė Luiza jau kelinti metai gyveno karmeličių vienuolyne St. Denis. Būdama dievobaiminga vienuolė, ji skyrė savo maldas ir atgailą už nelaimingą savo tėvą. Ji patyrė, kad baisi tėvo liga pavojingai plečiasi. Tada ji savo kryžių, prie kurio maldoje praleisdavo budėjimo naktis, pasiuntė prie ligonio lovos. Tai buvo gegužės mėn. 4 d., šv. Monikos diena, primenanti, kaip ta šventa motina meldėsi už savo klaidžiais keliais nuėjusį sūnų Augustiną.

Kryžiaus vaizdas ir atsiminimas savo atgailojančios dukters paveikė karalių. Tą pačią dieną jis pavarė meilužę ir sekančią dieną atliko nuoširdžią išpažintį, Paryžiaus kardinolo aprūpintas šventais sakramentais. Davęs ligoniui šv. Komuniją, kardinolas, pačiam karaliui liepiant, susirinkusiems paskaitė šitokį jo pareiškimą:

—    Nors karalius tėra tik pačiam Dievui įpareigotas duoti apyskaitą, betgi pareiškia, kad labai apgailestauja piktinęs savo pavaldinius ir kad toliau norėtų gyventi tik vykdymui savo religinių pareigų ir savos tautos gerovei. —

Kai kardinolas skaitė žodžius: "giliai apgailestauja", karalius pasirėmė į pagalvę ir, kiek pakilęs, su gilios širdgėlos jausmu tarė:

—    Pakartokite tai, kardinole, prašau, pakartokite tai.

Melsdamasis ir bučiuodamas dukters vienuolės atsiųstą kryžių, jisai atidavė Dievui savo sielą.

Iš kun. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958)

Šaltinis Pro Deo et Patria

Susiję straipsniai

Religija 5533761892063088751

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item