III advento sekmadienis. Ruoškite kelią Viešpačiui

Domenico Ghirlandaio, „Šv. Jono Krikštytojo pamokslas“ Prieš keletą metų pasaulio garsenybė dr....

Domenico Ghirlandaio, „Šv. Jono Krikštytojo pamokslas“
Prieš keletą metų pasaulio garsenybė dr. Lorenz buvo iš Vienos atgabentas į JAV gydyti vieno milionieriaus dukters, sirgusios kaulų liga. Atvykus specialistą užplūdo tūkstančiai laiškų, kviesdami ateiti gelbėti sergančių vaikų kitose šeimose. Deja, jis nebegalėjo tų prašymų patenkinti.

Tarp pasiuntusių jam maldavimo laišką buvo ir viena moteris iš Chicagos rytinės dalies. Ji gydytojui pažadėjo atlyginti, kiek tik jisai pareikalaus, kad tik atvyktų. Ji netgi įprašė savo parapijos kunigą melstis, kad jos viltys išsipildytų.

Gydytojas turėjo įprotį kasdien po pietų išeiti pasivaikščioti. Jeigu staigiai užeidavo lietus, atskubėdavo šoferis jo parvežti. Kartą tam gydytojui bevaikštant, prapliupo sunkus lietus. Moteris, kuri meldėsi, kad Dievas atsiųstų jai tą gydytoją, išsiskubino į prieangį patraukti kėdžių nuo lietaus. Ji pamatė senyvą žmogų, ateinantį permirkusį nuo lietaus. Jis užsienietišku akcentu prabilo:

— Ponia, ar aš galėčiau pasėdėti jūsų prieangyje, kol lietus praeis?

Netardama nei žodžio, moteris parodė jam kėdę. Susenęs, silpnas, sulytas žmogus vėsiame ore buvo paliktas atvirame prieangyje.

Praslinkus tik trumpam laikui, privažiavo automobilis prie tų namų. Vairuotojas atskubėjo prie to seno žmogaus, apgaubė jį apsiaustu ir nugabeno į mašiną. Koks buvo tos moters nustebimas, kai tą vakarą ji laikrašty perskaitė, kad garsusis specialistas, dr. Lorenz, lietaus buvo nuvytas į privačių namų prieangį, kur buvo paliktas šaltame, drėgname ore. Moteris greit nusiskubino į viešbutį, bet patyrė, kad specialistas jau išvykęs į rytines valstybes, iš kur skubiai vyks į Vieną. Moteris pergyveno baisų įtempimą — Apvaizda buvo nusiuntusi specialistą į jos namus gelbėti ligoniuko, o ji nebuvo pasiruošusi priimti. Moteris neteko psichinės pusiausvyros, pateko į beprotnamį, kur iki mirties kartojo:

—    O, kadgi būčiau aš žinojusi?! Dievas buvo siuntęs jį į mūsų namus; Dievas atsiliepė į mano maldas, ir aš jo nepažinau. —

Deja, šią tragediją pergyvena ne viena siela. Įvairiomis progomis Kristus beldžiasi į mūsų sielos dureles, bet jis būna neatpažintas, neįleistas, mūsų širdys pasilieka šaltos, jam neparuoštos. Dėl to trečią advento sekmadienį Evangelijoje mes ir girdime šv. Jono Krikštytojo perspėjimą: "Ruoškite kelią Viešpačiui". Jis ateis. Jis neaplenks mūsų, kad tik mūsų sielos durelės Jam būtų atviros, kad tik širdis paruošta.

Romoje, Šv. Sabinos bažnyčioje yra kardinolo Valentini kapas, kur paminkle yra įrašyta:

—    Kad galėtų gyventi mirties valandą, jisai visada gyveno taip, lyg tai būtų jo mirties valanda. —

Tai didžiojo pasiruošimo kelias. Prieš dvasios akis turima grabnyčios liepsnelė išdegina širdyje visas šiukšles. Jieškomos Dievo malonės dvelkimas išvėdino mūsų sielos pelėsius. Renkami dorybių žiedai padaro iš mūsų širdies puošnų gėlyną, mielą mums, kvapų artimui ir nevystantį amžinybei. Štai kelias tikrojo pasiruošimo — išmesti iš širdies nuodėmių akmenis, atgailos arklu purenant išnaikinti piktžoles ir įdiegti dangiškos gyvybės daigų.

—    Būti pasiruošusiam, tai viskas, — sako savo kūrinyje "Hamlete" Šekspyras. Advento metas ir yra tas didžiojo sielų ir širdžių paruošimo laikotarpis.

Ida von Herzfeld, pamaldi hercogo našlė (mirusi 813 m.), anksti prieš savo mirtį įsakė paruošti sau sarkofagą ir pastatyti šalia savo mirusio vyro kapo bažnyčios prieangyje. Du kartu dienoje ji tą savo busimąjį karstą pripildydavo maisto bei kitų gėrybių ir išdalydavo pavargėliams. Lengva ranka maitindama alkanus, dalydama drabužius, ji gerais darbais ruošė kelią Viešpačiui į savo sielą, o savo sielą ruošė kelionei į amžinybę.

Vienas keliautojas, nuvykęs prie Como ežero, nustebo atradęs puikų parką ir vilą. Viskas nuostabioje tvarkoje, tik tylu, lyg būtų visi išmirę. Sutikęs pakeliui seną sodininką, keliautojas ėmė teirautis, kokia to viso priežastis. Jis atsakė:

—    Savininkai gyvena Milane. Tik prieš dvylika metų jie buvo paskutinį kartą čia atsilankę.

—    Bet jie galėtų čionai nors rytoj grįžti, taip čia viskas gražu, — prabilo keleivis.

—    Šiandien, šiandien jie galėtų atvykti. Viskas paruošta, — atsiliepė italas sodininkas.

Taip mūsų siela visada turi būti paruošta Viešpačiui. Tas paruošimas vyksta nuoširdžia išpažintimi, o paskui — dievobaiminga Komunija.

Viena lietuvaitė po išpažinties džiaugėsi kunigo pasakytu trumpu, taikliu pamokymu:

—    Per šventą Komuniją jūsų širdis pasidaro kaip altorius, kuriame gyvena Viešpats. Reikia tą altorių papuošti dorybių žiedais. —

Tolimame Elzase, Oelenbergo trapistų vienuolyne, yra plačiai žinomas paveikslas: mirtis su dalgiu žiūri į sieną, kur parašyta: "O gal šiąnakt!". Paveikslas yra prie įėjimo į trapistų miegamąjį ir jiems primena būti visada pasiruošusiems — gal ši naktis bus paskutinė.

Tebūnie todėl mūsų gyvenimas pagal tą mišiolo maldą:

—    Meldžiame Tave, Viešpatie, apvalyk mūsų širdį, kad Tavo Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, atvykdamas į mus, atrastų sau tinkamai paruoštą buveinę.—

Iš kun. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958)


Susiję straipsniai

Religija 8049529247085136460

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item