Gintautas Vaitoška. Socialdemokratija ir santuoka

Ginče dėl santuokos dalis Lietuvos socialdemokratų teigia, kad santuoką kildinti iš šeimos yra nedemokratiška. Paliekamos nuošaly vieniš...


Ginče dėl santuokos dalis Lietuvos socialdemokratų teigia, kad santuoką kildinti iš šeimos yra nedemokratiška. Paliekamos nuošaly vienišos mamos ir nesusituokę partneriai. Atjautos santykis su nuskriaustaisiais yra klasikinė socialdemokratijos tradicija, tačiau norisi į šią motyvaciją pasižiūrėti atidžiau.

Galbūt socialdemokratai sakytų, jog sieti juos su marksizmu yra jų pažiūrų susiaurinimas. Tačiau vargu ar galima ryšį visai paneigti: būtų panašu į kataliko atsiribojimą nuo popiežiaus ar protestanto nuo Liuterio pažiūrų. Skaitant F. Engelsą ir kitus, kyla mintis, kad, greičiausiai, partijos idėjinių pradininkų pažiūros tiesiog nėra giliau nagrinėjamos. Tačiau tai, kas neįvardinta, mus valdo – sena psichoanalizės įžvalga. Tad pamėginkime įvardinti.

Grupinė santuoka – iš gamtos

F. Engelso klasikinis veikalas „Šeimos ir privačios nuosavybės kilmė“ aprašo patriarchato ryšį su privačia nuosavybe ir pirmuoju moters išnaudojimu.

Pirmykščių visuomenių gyvenimas yra atkuriamas, remiantis kai kuriais antropologais, pvz. L.H. Morganu – ir didele dalimi, kaip dabar suprantama, yra neadekvatus. Veikale pilna visokiausių įdomybių – bet pirma pažiūrėkime į paprastą, bet įtakingą F. Engelso rekomendaciją.

Skyriuje „Monogaminė šeima“ F. Engelsas pasisakė prieš kūdikio susilaukusių merginų stigmatizavimą. Jį panaikinti turėjo plačiai įdiegta valstybinė vaikų globos sistema. Nebijodamos pasmerkimo, merginos tada „galėtų laisvai atsiduoti tiems, kuriuos jos myli“, rašė filosofas. Taip pat ir santuoka turi būti išlaisvinta iš ekonominių išskaičiavimų gniaužto: ji turi būti sudaryta iš meilės ir trukti tiek, kiek meilė trunka.

„Individualios meilės trukmė yra labai individualus dalykas – ir ypatingai vyrams“, rašo Engelsas. „Kada ji aiškiai pasibaigia arba yra nustebiama kitos aistringos meilės, skyrybos neša gerovę (Wohltat) tiek jiems patiems, tiek visai visuomenei“.

Frazė „ypatingai vyrams“ kelia minčių, greičiausiai, ne tik feministinių pažiūrų besilaikantiems. Ir, atrodo, F. Engelsas taip kalba neatsitiktinai. Pirmame veikalo skyriuje jis teigia, kad žmogus evoliucijos metu buvo pranašesnis už gyvulius tuo, kad pirmosiose vystymosi stadijose galėjo gyventi grupinėje santuokoje.

Tai pirmykščiams žmonėms leidę susitelkti į didesnes grupes, kurios buvo reikalingos išlikimui atšiauriose sąlygose – tuo tarpu kitų aukštesniųjų žinduolių (pvz. liūtų, vilkų) bandose vyravo monogamijos ar poligamijos santykiai, kur pavydus patinas saugodavo savo pateles ir todėl nesijungdavo jėgų su kitais patinais. Jėgų sujungimas, tuo tarpu, buvo svarbus materialinės kultūros progreso veiksnys. Grupinėje santuokoje, pasak F. Engelso, laisvai praktikuoti ir incestiniai santykiai. Žodžiu, žmogaus evoliucija, jo kilnumas, leido dalintis vyrais ir moterimis be pavydo!

Popiežius pasmerkė gašlų žvilgsnį

Tad F. Engelso simpatijos „nesuvaržytiems seksualiniams santykiams“, kokius jis rekomenduoja ir merginoms, įvedus darželių sistemą, akivaizdžios. Bet gal ir dešiniosios minties istorijoje– na, tarkime, tokio radikalaus kataliko, kaip popiežius Jonas Paulius II – galima atrasti kokių nors kurioziškų teiginių?

Pavyzdžiui, 1980-aisiais Jonas Paulius II Romos spaudoje sukėlė skandalą pasakęs, jog vyras negali gašliai žiūrėti ne tik į kito vyro žmoną (tai Kristus draudžia Evangelijoje), bet ir į savo!.. Italų reporteriai pasibaisėję klausė: argi gašlumas mūsų laikais nereiškia seksualumo, kuris yra visapusiškai tobula dorybė?

Kalbant iš esmės, čia, regis, aiškėja skirtingi meilės supratimo būdai: „kairysis“ ir „dešinysis“. Pirmasis pabrėžia emocinės, aistringos, lytinės meilės svarbą, o antrasis teigia, jog emocijos, nors jos ir labai geros, meilės pilnai neaprašo. Šalia jų reikalingas ir pažadas, įsipareigojimas, ištikimybė. Klasikinėje tradicijoje tai yra takoskyra tarp Eroso ir Agapės.

Svarbiausia rojaus metafora

Viena žymiausių moterų Rusijos istorijoje, diplomatė, feministė ir rašytoja Aleksandra Kolontaj irgi pabrėžė meilės emocinę ir erotinę dimensiją. Ji teigė, kad santuokos pastovumas nėra žmogui natūralus dalykas, tačiau kyla iš buržuazinei santvarkai būdingo poreikio kaupti ir išsaugoti turtą.

„Buržuazinė ideologija kalė į galvas,“ rašė A. Kolontaj žymiame esė „Kelią sparnuotajam Erosui! Laiškas darbininkų jaunimui“, “kad abipusė meilė suteikia teisę valdyti mylimo žmogaus širdį visiškai ir su niekuo nesidalinant („bezrazdelno“). Tokios išskirtinos meilės idealas natūraliai plaukė iš buržuazinio „visa apimančios“ sutuoktinių meilės idealo. Tačiau argi gali toks idealas atliepti darbininkų klasės interesams?“

„Darbininkų klasės uždaviniams visiškai nesvarbu, ar meilė įgis ilgos ir įformintos sąjungos formą ar bus išreikšta praeinančiais ryšiais. Darbininkų klasės ideologija meilei nenustato jokių formalių ribų“, rašė A. Kolontaj.

Tiesiogiai visuotinių seksualinių santykių ji nesiūlė, tačiau šiaip jau erotiniai ryšiai turėjo stiprinti kolektyvo bendrystės dvasią („čuvstvo tovaričestva“). A. Kolontaj, panašiai kaip ir F. Engelsas, pasisako už lengvai nutraukiamą santuoką bei šiaip laisvą erotizmą: „Pagrindinė santuokos forma turi būti „konkubinatas“ arba „serijinė monogamija“ („posledovatelnaja monogamija“). Tačiau šalia jų – turtinga meilaus lyčių bendravimo gama „erotinės draugystės“ ribose“.

Turbūt nebūtų teisinga sakyti, kad Lietuvos socialdemokratai yra serijinės monogamijos šalininkai. O gal yra? Juk tokia kai kurių socdemų atstovų gerbiama Planuotos Tėvystės federacijos įkūrėja Margaret Sanger savo raštuose teigė, jog „per seksą žmonija galės pasiekti didįjį dvasinį nušvitimą, kuris perkeis pasaulį ir apšvies vienintelį kelią į žemiškąjį rojų“ („Civilizacijos ašis“). Ką gi, troškimas suprantamas.

Net Josephas Ratzingeris yra rašęs, kad vestuvės yra viena svarbiausių rojaus metaforų. Rojaus nebelikus, imama suprasti tiesiogiai.

Susituokę – laimingesni?

Taip drąsiai apie žmonijos ateitį svajoja, greičiausiai, tik patys drąsiausi. Bendrai imant, socialdemokratija labai suprantamai ir „normaliai“ nelabai tiki stabilios santuokos galimybe ir verte. Štai ir toji pati A. Kolontaj, kurios entuziazmas dėl visų šalių proletarų erotinės draugystės mūsų dabar truputį primirštas, labai suprantamai paprastai rašo, kad santuoka yra sunkus dalykas.

Santuokoje „du žmonės, susiliesdami tik nedaugeliu savo sielos briaunų, „privalo“ suartėti visomis savo daugiabriaunio „aš“ pusėmis. ...tai veda į buvimą kartu, kuris yra nepertraukiamas ir abi puses slegiantis. Nelieka nei savo laiko, nei savos valios, o kartais, spaudžiant materialinei priklausomybei, netgi „savo kampo“ atskirai nuo sutuoktinio.

Nepertraukiamas buvimas kartu, neišvengiamas „reiklumas“ „nuosavybės objektui“ netgi karštą meilę paverčia abejingumu ir gimdo nepakeliamus, smulkmeniškus priekaištus.“ („Meilė ir naujoji moralė“).

Kam nėra pažįstamos tokios abejonės? Ir vis dėlto, daugybė tyrimų rodo, kad santuokoje gyvenantys žmonės yra laimingesni, sveikesni fiziškai ir psichiškai, daugiau uždirba, ilgiau gyvena, mažiau geria... Koks čia paradoksas? Kaip toks kankinantis trynimasis šonais, negalėjimas pabėgti vienas nuo kito ir emocijų badas gali egzistuoti šalia laimės, gerovės, sveikatos jausmo?

Čia iškyla idealo, siekinio klausimas. Viktoras Franklis yra rašęs, kad nors absoliuti, sielos monogamija, kada vyras visą gyvenimą žavisi tik savo žmona, o žmona tik savo vyru yra retai pasiekiamas dalykas, vis dėlto jis reikalingas kaip sėkmingo gyvenimo kryptis.

Tikras, gilusis humanizmas – toks, kurį galima rasti Ericho Fromo „Meilės mene“ ar net Eriko Eriksono „Aštuoniuose amžiaus tarpsniuose“, postuluoja idealą kaip siekiamybę; idealas suteikia kryptį ir kelia bei veda netgi tada, kai nėra galima pilnai jo pasiekti.

Tiesa, socialdemokratinė idėja irgi turi savo entuziazmo ir idealizmo krūvį, tačiau meilės srityje, išaukštindama instinkto galią, ji pasiekia tik banalių rezultatų. Eroso sukilninimui reikalingas pažadas ir ištikimybė – kitaip jis šliaužioja žeme, apsiribodamas, kaip kalba neurobiologai, tik „reptilinių smegenų“ padirginimais (primiršusiam anatomiją skaitytojui primenu, jog „reptilinės smegenys“ – tai smegenų kamienas, pailgosios smegenys ir kt. smegenų dalys išsidėsčiusios kaukolės bazėje, svarbios dauginimuisi ir kt. gyvybinėms funkcijoms; jas turi ir reptilijos).

Žmogaus redukavimas iki reptilijos kainuoja. Visų pirma – vaikams. Štai F. Engelso ir kitų socialistų programose numatyti uždaviniai neblogai įgyvendinti Švedijoje. Motinystė ten labai remiama, labai gerai išvystyta vaikų priežiūros įstaigų sistema.

Netgi gimstamumo rodikliai pastaraisiais metais toje šalyje ėmė gerėti; 55 procentų švedų kūdikių gimsta ne santuokoje. Tačiau štai reprezentacinio The Lancet žurnalo 2003 m. skelbiamame tyrime sakoma, kad ne su abiem savo tėvais gyvenančių švedų vaikai, lyginant su tais, kurie gyveno su abiem tėvais, du kartus dažniau sirgo psichikos ligomis, kentėjo nuo alkoholizmo arba narkomanijos ir dažniau žudėsi. F. Engelsas klydo galvodamas, kad valstybė atstos santuoką.

Skyrybų pasekmės vaikams

Vaiko emocinė būklė yra tiesiogiai surišta su tuo, kas vyksta tarp jo tėvų. Skyrybos – išskyrus tuos atvejus, kada liejasi atviras smurtas ar šeimą užsmaugia alkoholizmas – vaikų psichiką labai destabilizuoja.

Didžiulis Judith Wallerstein tyrimas, kurio metu buvo stebimos skyrybų pasekmės vaikams 25 metus, aiškiai atskleidžia, jog suaugusiųjų skleidžiama nuomonė, kad geriau išsiskirti, kad vaikai nematytų barnių, negu juos nuolat traumuoti, daugeliu atvejų yra patogus tėvų pasiteisinimas.

Daugelis J. Wallerstein tirtų vaikų pergyveno, kai tėvai nesutardavo, tačiau jiems į galvą neateidavo mintis, kad būtų gerai jiems išsiskirti. Skyrybos sviedė jų vystymąsi atgal, prastėjo fizinė, psichinė sveikata bei akademiniai rodikliai. Užaugę bijojo patys tuoktis.

Tad gyventi dėl vaikų?“, – kaip nuosprendis skamba klausimas. Ne, tik pakelti meilės lygmenį į aukštesnę smegenų dalį – kitaip sakant, emociją sujungti su pažadu. Po šimto psichologijos vystymosi metų yra gerai žinoma, kad meilė yra ne tik spontaniškos emocijos, tačiau ir tam tikra prasme bendravimo „technikos“, konflikto sprendimo meno dalykas.

Lavinant šiuos gebėjimus galima išvengti daug skausmo ir sutaupyti pinigų. Štai JAV laikasi požiūrio, kad pagalba santuokai visuomenei kainuoja pigiau, negu skyrybos, pernai vėl skyrė didelę paramą santuokos rengimo bei sutuoktinių mokymų programoms. Ne šventieji puodus lipdo.

Keista, kad socialdemokratijos aistra už progresą, nuskriaustųjų paguodą ir įkalintųjų išlaisvinimą neišsilieja į kovą už ištikimybę. Gal būt dėl to, kad ištikimybė yra vidinė kova, tuo tarpu socialdemokratija istoriškai ėjo išorinės kovos ir agresijos keliu. Diktatūra yra jau K. Markso, ne V. Lenino sąvoka. Politikai susikirtus su įsakymu „Nežudyk!“, reikėjo atmesti arba prievartą, arba Dievą.

Atmetęs Dievą, žmogus, kuris, kaip rodo Mircea Elliade tyrimai, yra religinė būtybė, ieško to, kas gali bent priartinti prie to, kas neaprėpiama ir aukšta. Iš čia, regis, ir seksualinis Margaretos Sanger „nušvitimas“, ir trumpai trunkanti Engelso meilė, ir Aleksandros Kolontaj Eroso plasnojimas „serijinėje monogamijoje“.

Drąsus politikės pavyzdys

Norėtųsi socialdemokratus, kurių tradicijoje yra ne tik erotinių vizijų vaikymosi, bet ir tikros aistros už teisingumą ir progresą, pakviesti pakovoti už mūsų vaikų laimę. Valstybė, sakanti, kad šeima kyla iš santuokos, kelia jos prestižą ir per tai kviečia daugiau jaunų žmonių nebijoti tuoktis. Tame tarpe ir vaikus, užaugusius su vienišomis mamomis ar nesusituokusiais tėvais (tai reta, nes šie tėvai išsiskiria gerokai dažniau nei susituokę). Reikėtų peržengti emocinį atjautos vienišoms mamoms bei jų vaikams lygmenį ir pagalvoti, kas jiems iš tikrųjų žada geresnę ateitį.

Tai nelengva – tačiau pavyzdžių yra. Viena praėjusios kadencijos Seimo narė (beje, ne iš dešiniojo bloko), yra pasakiusi: „Esu vieniša mama, dukrai 15 metų. Dirbu dėl koncepcijos, pagal kurią šeima kyla iš santuokos todėl, kad savo dukrai linkiu geresnio gyvenimo nei mano.“

Tegul man toji mama atleis už citavimą iš atminties, tačiau jos drąsus pavyzdys parodo, kaip galima neleisti skausmingoms emocijoms užgožti racionalaus situacijos vertinimo. Neteisinti savęs savo vaikų gyvenime. Taip gali padaryti tik savęs nenuteisęs žmogus.

Iš kur tad kyla socialdemokratinės tradicijos santuokos ir meilės supratimo paviršutiniškumas? Iš per daug skausmingo savo klaidų vertinimo, iki teorijos iškelto hedonistinio meilės supratimo ar tiesiog nepakankamo šių klausimų reflektavimo?

Lengviau atsakyti į klausimą, kur toks supratimas veda. Būtent – į bet kokio seksualinio geismo patenkinimą, įtvirtinant teisę įstatymais. Jei Erosas mūsų gyvenime nesusijęs su vaikų gimimu, jei jais pasirūpins valstybė – tai koks skirtumas, kaip savo aistrą aš reiškiu?

Heteroseksualiai, homoseksualiai... Kaip vyras, kaip moteris... Lietuvoje šiomis dienomis pildant anketą Europos Sąjungos paramai gauti, grafoje „lytis“, vietoje „vyras“ ir „moteris“ siūloma atsakyti į tokį klausimą: „Ar jūs jaučiatės labiau moteris, ar labiau vyras?“

Tai yra Briuselio socialdemokratinės politikos klausimas. Lietuvos socialdemokratijai, gal būt, dar truputį neįprastas. Bet juk ir F. Engelso savo laiku nesupratome.

Susiję

Šeimos politika 4633574551537617738
item