Bruce'as Thorntonas. Kam V. Putinui rizikuoti dėl Baltijos valstybių

- Rugsėjį Rusijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Maskvai ir Vašingtonui reikia antro sant...

- Rugsėjį Rusijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Maskvai ir Vašingtonui reikia antro santykių „perkrovimo“. Koks politinis mąstymas, kokia „dvasia“ įkvėpė JAV vadovą Baracką Obamą pirmajam „perkrovimui“, sumanytam, kai jis tik pradėjo eiti prezidento pareigas?

- B. Obamos ir progresizmo užsienio politiką grindžianti „dvasia“ – tai sena „moralizuojančio internacionalizmo“ idėja, požiūris, kad visų tautų interesai sutampa. Esą visos tautos siekia to paties gėrio – politinės laisvės, taikos, klestėjimo, žmogaus teisių ir pan. Ir esą konfliktai tarp valstybių kyla tik todėl, kad jų visuomenėms trūksta minėto klestėjimo, jos įklimpusios religiniuose prietaruose arba yra istoriškai nukentėjusios nuo priespaudos – kolonializmo, imperializmo ir pan.

Šiuo požiūriu diplomatinio susitarimo, nuolaidų ir diskusijų politika atrodo galinti atkurti tą įsivaizduojamą „interesų harmoniją“, plėsti tarptautinį bendradarbiavimą ir užbėgti už akių žiauriems konfliktams. Tai – didžioji kantiškoji svajonė, daranti įtaką didelei daliai mūsų ir Europos Sąjungos užsienio politikos isteblišmento nepaisant to, kad ji daugybę kartų akivaizdžiai žlugo.

- Kaip vertinate B. Obamos lyderystę ir jo užsienio politiką?

- Kaip visišką nesėkmę. Jo demonstruojamam istorijos ir politinės filosofijos nesuvokimui prilygsta nebent jo narciziška arogancija, kai savo spindesiu jis apakina tiek užsienio šalių lyderius, tiek save patį. Jis apvertė aukštyn kojomis panegiriką Romos karvedžiui Sulai: niekas nepadarė tiek gera savo priešams ir tiek bloga – savo draugams. Mūsų varžovai ir priešai energingai gina savo interesus, ypač Rusija, Kinija ir Iranas, o mūsų sąjungininkai ir draugai yra apleisti ir sunerimę. Jo vadovavimo metais JAV prestižas ir priešų atgrasymo galia smarkiai smuko, ir šitai kuria agresijai palankų visuotinį vakuumą.

- Ką manote apie Europos Sąjungos atsaką į Kremliaus agresiją Ukrainoje?

- O ko tikėtis iš „karo pigmėjų“, kaip yra sakęs buvęs NATO generalinis sekretorius lordas Robertsonas? Europos Sąjunga neturi karinių išteklių, kad ką nors nuveiktų, atsakydama į agresiją, net jei to norėtų – o ji nenori. Tad ji įveda sankcijas ir smarkauja pasaulio scenoje, bet gudrus agresorius, toks, kaip Vladimiras Putinas, žino, jog visa tai – tik dėl vaizdo.

Tik dalyvavimas NATO, kuri, kaip visi žino, yra Amerikos galios priedanga, leidžia Europos Sąjungai šitaip elgtis. Turint galvoje tai, kad B. Obamos valdoma Amerika yra verčiama kvazipacifistine gerovės valstybe, tokia, kaip Europos Sąjunga, ir juda biudžeto asignavimų gynybai sumažinimo perpus keliu, NATO tampa vis mažiau patikima atgrasymo priemone.

- Ar Lietuvai, Latvijai ir Estijai gresia pavojus, nepaisant jų narystės NATO? Kokie bus tolesni V. Putino žingsniai?

- Nesu tikras, ar V. Putinas ką nors laimėtų, vykdydamas agresiją prieš Baltijos valstybes, išskyrus tai, kad pademonstruotų, jog NATO tėra popierinis tigras. Bet juk šitai mes ir taip visi žinome, tad kam papildomai rizikuoti? Tačiau neturėtume nuvertinti to, ką Tukididas laikė viena svarbiausių konfliktų priežasčių: garbės. Rusijai gali atrodyti, kad jos etniniai broliai kaimyninėse šalyse yra pažeminti; arba ji gali surežisuoti incidentus, kaip darė Hitleris Čekoslovakijoje, ir – įsiveržti. Ir štai tada aš nesilažinčiau, jog NATO laikysis savo įsipareigojimų.

- Daug kas tvirtina, jog Rusija susiduria su sunkia krize dėl jai taikomų sankcijų, tarptautinės izoliacijos ir pingančios naftos. Primenama, jog Vakarai, naudodamiesi savo ekonomine galia, parklupdė Sovietų Sąjungą. Ar tikite, kad šiandien Vakarai yra pajėgūs ir nori sutramdyti V. Putino Rusiją? Ar Rusija tikrai per silpna, kad atlaikytų naują Šaltąjį karą?

- Rusija susiduria su daugybe problemų. Galbūt net šiek tiek pavojingesnės už tas, kurias paminėjote, yra demografinis nuosmukis, bauginanti gyvenimo trukmė ir nuo išteklių gavybos pernelyg priklausoma ekonomika. Visa tai gali būti gera žinia mūsų anūkams. Bet ką galvoti apie žalą, kuri tarptautiniu mastu gali būti padaryta jau šiandien?

Praėjo 75 metai, kol sugriuvo Sovietų Sąjunga, bet per tą laiką ji išžudė milijonus žmonių. Įvykiai, kurių dar nė neįsivaizduojame, gali įkvėpti Rusijai naują gyvybę. Taip, kaip Hitlerio pražūtingas įsiveržimas į Sovietų Sąjungą suteikė šiai didžiulį prestižą, Vakarų materialinę paramą ir tarptautinę įtaką. Šie dalykai padėjo jai išsilaikyti 50 metų Šaltojo karo sąlygomis.

Šiuo metu galima tvirtai sakyti, kad Vakarai vis dar pajėgūs grįžti prie Šaltojo karo laikų politikos, kad suvaldytų Rusijos avantiūrizmą, bet dar tvirčiau galima teigti, kad jie to nenori. Geriausia, ką šiuo atžvilgiu gali nuveikti Jungtinės Valstijos, tai – padidinti naftos ir dujų gavybą bei sukurti priemones gabenti dujas į Europą, verčiant Rusijos ekonomiką, grįstą išteklių generuojamomis pajamomis, badauti. Jei taip nutiks, Rusijai bus bėda.

- Kaip paaiškintumėte V. Putino veiksmus ir mąstyseną? Galbūt jis jaučiasi išduotas dėl NATO ir Europos Sąjungos plėtros, jas priartinusios prie Rusijos sienų? Galbūt jis pamatė, kad Rusijos visuomenei tiesiog reikia caro, karo ir imperijos, o ne liberaliosios demokratijos? Jei taip, ar reikėtų vien jį už tai kaltinti?

- Manau, V. Putinas įkūnija kadaise supergalybe buvusios šalies įžeistą savigarbą – šalies, matančios save kaip Vakarų civilizacijos istorinį forpostą musulmonų agresijos akivaizdoje, besipriešinančios islamui ir suteikiančios Vakarų Europai erdvės vystytis ir daryti pažangą. Dabar ši pasaulio istorijai nusipelniusi tauta ir turtinga civilizacija yra pažeminta ir sumenkinta dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir sumažėjusio prestižo pasaulyje. Be abejo, atsaini ir Rusijos baimėms dėl galimo Vakarų įsiveržimo abejinga NATO plėtra sustiprino tą pažeminimo jausmą. Manau, visai įtikinama ir tai, kad daugelis rusų į liberaliąją demokratiją žiūri kaip į svetimybės importą iš Vakarų, kuris vykdomas be atodairos į Rusijos unikalią istoriją, turtingą kultūrą ir religingumą. Jei dauguma rusų būtent taip jaučiasi, tuomet V. Putino negalima kaltinti už tai, kad jis stengiasi apginti jų interesus ir nacionalinį tapatumą. Jis, kaip lyderis, daro tai, ko ir tikimasi iš lyderių.

Tačiau visa tai nerūpi kitoms valstybėms, turinčioms teisę į suverenitetą ir savarankiškumą, besirūpinančioms savo saugumu ir interesų gynimu. Jos neturi būti aukojamos kitai tautai.

- Kodėl Vakarai neatsako adekvačiai į V. Putino vykdomą agresiją? Ar jie yra per silpni, ar politiškai susipainioję? Kokios priežastys tai lemia?

- Vakarai tikrai yra per silpni – ir net labiau morališkai nei politiškai. Kodėl? Nes jaučiasi esą tiek turtingi, kad leidžia sau prabangą tikėti galimybe išeiti atostogų iš istorijos ir ignoruoti nekintamą prievartos ir konfliktų tikrovę bei tai, jog, vienų interesams laimint, kitų interesai tiek pat nukenčia. Vakarų valstybių piliečiai (nors ir esama išimčių) nenori aukoti savo gerovės, poilsio, vartojimo prekių – jau nekalbant apie gyvybę – tam, kad imtųsi būtinų veiksmų, kurie užkirstų kelią ateities netvarkai ir kančioms. Kai materialinė gerovė tampa didžiausiu žmogaus gyvenimo gėriu, dėl nieko nebeverta kovoti ar mirti, o ateitis – nerūpi. Manau, ši nuostata atspindi modernybės radikalią sekuliarizaciją – kai dvasinis gėris atmetamas, o religija nuvertinama iki paprasčiausio gyvenimo būdo pasirinkimo.

- Tarkime, televizijos žiūrovai Čekijoje net nelabai supranta, kas vyksta Ukrainoje ir kodėl tai apskritai turėtų rūpėti jiems ir jų vyriausybei. Jie įpratę prie to, kad televizija jiems turi pirmiausiai teikti pramogą, užuot informavusi. Ar masinė kultūra ir televizinis „infoteinmentas“ nėra tas Trojos arklys, kuris padeda V. Putinui užkariauti Vakarų visuomenių protus?

- Žinoma, šiuolaikinės visuomenės informavimo priemonės yra sekuliarizuotos hedonistinės Vakarų kultūros atstovės spaudai. Šioje kultūroje akimirkos pramogos ir linksmybės yra malonumus teikiančios prekės, vartojamos žmonių, kuriems viskas greitai pabosta ir kurie tik trumpam geba telkti dėmesį. Todėl – taip, žiniasklaida yra penktoji kolona, pasitarnaujanti agresoriui, žinančiam, kad dvasios būklė, pasiryžimas kovoti, žudyti ir mirti už tai, kuo tiki, yra triskart svarbesni dalykai, nei materialinis pranašumas, kaip kadaise sakė Napoleonas. Taigi krizė Ukrainoje yra viso labo eilinis reginys, kurį laiką populiarus, bet vėliau išstumiamas Islamo valstybės arba ebolos viruso baimės. O kitą savaitę dar kas nors įvyksta.

- „Russia Today“ televizijos kanalas sulaukia savo žiūrovų net JAV. Liberalieji žurnalistai ir jų demokratinė auditorija galvoja: „reikia matyti abi puses“ (neskiriant rusiško stiliaus propagandos nuo tiesos). Kaip rašė Allanas Bloomas, „kone kiekvienas universiteto studentas tiki arba mano, kad tiki, jog tiesa yra reliatyvi“. Ar reliatyvizmas yra svarus Rusijos pagalbininkas informaciniame kare?

- Tereikia pasidomėti Šaltojo karo istorija, kad matytume, kokios pavojingos yra nuostatos, apie kurias kalbate, ir kaip smarkiai jos apsunkino galutinę pergalę šiame kare. Nes daugybė vakariečių reiškė simpatijas komunizmui – arba ideologiniais pagrindais, arba dėl nulėpusio „matykime abi puses“ reliatyvizmo, kuriuo paprastai pateisinamas nenoras stoti ginti, stoti teisiųjų pusėn – tiesos ir teisingumo pusėn. Kam rūpi, kad Rusija užsigeidžia uosto šiltuose vandenyse arba įsižeidžia dėl to, kad nebėra supergalybė? Tai nieko bendra neturi su tuo, kaip mes vertiname „gulagus“ ir parodomuosius teismus, specialiai sukeltą badą arba šių dienų agresiją. Bet kuriame konflikte tas, kuris tiki tuo, už ką kovoja, turės didžiulį pranašumą prieš tą, kuris mato visas puses, bet nesugeba pasirinkti, už kurią iš jų kovoti ir mirti.

- Ar liberalioji demokratija išgyvena krizę? Jei taip, ar ji pati nėra tos krizės sukėlėja – ir koks šiuo atveju galėtų būti vaistas?

- Liberalioji demokratija tikrai išgyvena krizę, nes ji nėra grįsta transcendentiniais, dieviškaisiais, amžinaisiais dalykais. Atmetusi tikėjimą, ji nebeturi pagrindo, kuriuo remdamasi skirtų ir spręstų, kas yra gėris ir blogis, teisinga ir neteisinga. Todėl ji griebiasi „tolerancijos“, kuri tėra susitaikymo ir bailumo priedanga.

Taigi ne liberalioji demokratija per se (sau pati), sukurta Amerikos steigėjų, priėmusi kaip duotybę savo transcendentinius religinius pagrindus ir prigimtinį įstatymą, esantį aukščiau bet kurios pasaulietinės valdžios autoriteto, kalta dėl krizės. Krizės šerdis – sekuliarizacija, Dievo ištrėmimas iš viešosios erdvės. Deja, vieninteliu vaistu gali tapti katastrofa, pakankamai žiauri, kad sugrąžintų žmones prie dvasinių ištakų – jei tik ji nenukreips žiaurių ideologijų, tokių, kaip XX a. nacizmas ir komunizmas, link.

Bruce‘as Thorntonas yra Hooverio instituto (JAV) mokslinis bendradarbis, Kalifornijos valstybinio universiteto profesorius. Jis yra knygų “Greek Ways: How the Greeks Created Western Civilization” (2000), „Decline and Fall: Europe's Slow Motion Suicide“ (2008), „Democracy's Dangers and Discontents: The Tyranny of the Majority From the Greeks to Obama“ (2014) ir kt. autorius.

Susiję straipsniai

Užsienio politika 7609412735903239887

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item