Benediktas XVI. Kalėdų palaima. Jautis ir asilas prie prakartėlės

Bažnyčios liturginių metų raida iš pradžių rėmėsi ne žvilgsniu į Kristaus gimimą, bet tikėjimu, jog Jis prisikėlė. Tad pirmapradė krikščionijos šventė yra ne Kalėdos, bet Velykos. Juk prisikėlimas pagrindė krikščionių tikėjimą ir leido atsirasti Bažnyčiai. Todėl jau Ignotas Antiochietis (miręs vėliausiai 117 m. po Kr.) krikščionimis vadina tuos, kurie „nebesilaiko šabo, bet gyvena vadovaudamiesi Viešpaties diena“. Būti krikščionimi reiškia gyventi velykiškai, remiantis Prisikėlimu, švenčiamu per savaitinę sekmadienio Velykų šventę.

Kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmą kartą patikimai nustatė Ipolitas Romietis apie 204 metus savo parašytuose Danielio knygos komentaruose; be to, Bazelio (Basel) ankstesnysis egzegetas Bo Reicke atkreipė dėmesį į švenčių kalendorių, kuriuo remiantis Evangelijoje pagal Luką vienas su kitu susieti pasakojimai apie Krikštytojo gimimą ir Jėzaus gimimą. Iš to išeitų, kad jau Lukas savo Evangelijoje Jėzaus gimimo diena laiko gruodžio 25-ąją. Šią dieną anuomet būdavo švenčiama Judo Makabėjaus 164 m. pr. Kr. įvesta šventyklos pašventinimo šventė, o Jėzaus gimimo data sykiu simbolizuotų, kad su Juo, kuris kaip Dievo šviesa sužibo žiemos naktyje, šventyklos pašventinimas – Dievo atėjimas į šią žemę iš tikrųjų įvyko.

Pranciškaus Asyžiečio Kalėdos

Šiaip ar taip, Kalėdų šventė aiškų pavidalą krikščionijoje įgijo tik IV a., išstumdama romėniškąją nenugalėtojo dievo-saulės šventę ir išmokydama Kristaus gimimą laikyti tikrosios šviesos pergale. Kad pagoniška šventė taip buvo paversta didele krikščionių švente pagal seną žydų bei krikščionių tradiciją, aiškiai parodė Bo Reicke’ės pastabos.

Ypatinga žmogiškoji šiluma, per Kalėdų šventę mus paliečianti taip, kad ši šventė krikščionijos širdyje toli pralenkė Velykas, išsirutuliojo tik viduramžiais, ir prie šios naujovės atsiradimo iš savo gilios meilės Žmogui Jėzui, Dievui su mumis, prisidėjo Pranciškus Asyžietis. Tomas Celanietis savo antrajame gyvenimo aprašyme pasakoja štai ką: „Labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas jis švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindė krūtį kaip visi žmonių vaikai. Pranciškus – nepaprastai švelniai ir atsidavusiai! – apkabindavo Kūdikėlį Jėzų vaizduojančius atvaizdus ir, kupinas užuojautos, kaip vaikai šnabždėdavo švelnius žodžius. Jėzaus vardas jo lūpose būdavo saldus kaip medus.“

Iš tokios nuostatos radosi garsusis Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Tam Pranciškų galėjo paskatinti jo apsilankymas Šventojoje Žemėje ir prie prakartėlės Romos Santa Maria Maggiore bažnyčioje, tačiau daugiausia stūmė artumos, tikroviškumo poreikis, troškimas išgyventi visą Betliejų čia ir dabar, tiesiogiai patirti Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą ir pasidalyti juo su visais savo draugais.

Apie šią prakartėlės naktį Celanietis pirmojoje biografijoje pasakoja jaudinančiu būdu, esmingai prisidėjusiu prie gražiausio Kalėdų papročio – prakartėlės – išsiskleidimo. Todėl pagrįstai galime sakyti, kad Grečo naktis krikščionijai iš naujo padovanojo Kalėdų šventę, tos šventės ištarai, jos ypatingai šilumai bei žmogiškumui, mūsų Dievo žmogiškumui persiduodant sieloms ir suteikiant tikėjimui naują matmenį. Prisikėlimo šventė kreipė žvilgsnį į mirtį nugalinčią ir mus būsimo pasaulio vilties mokančią Dievo galią. Dabar prieš akis iškilo beginklė Dievo meilė, Jo nusižeminimas ir gerumas, parodantis save mums šiame pasaulyje ir trokštantis pamokyti mus jame naujos gyvensenos bei mylėsenos.

Galbūt naudinga čia dar akimirksniui stabtelėti ir paklausti: kurgi yra šis tikėjimo istorijoje gana savitą reikšmę įgijęs Grečas? Tai nedidelis Riečio (Rieti) miestelis slėnyje Umbrijoje (Umbria), ne per toliausiai į šiaurės rytus nuo Romos. Ežerai ir kalnai suteikia šiam žemės ruožui ypatingo žavesio bei tylaus grožio, ir šiandien mus vis dar jaudinančio, juolab kad vietovė dar beveik nepaliesta turizmo bruzdesio. Grečo vienuolynas, stovintis 638 metrų aukštyje, šiek tiek dar primena savo ištakų paprastumą; jis liko toks pat kuklus, kaip ir kaimelis jo papėdėje, kaip ir poverello laikais, supamas miško, kviečiančio stabtelėjus pasižvalgyti. Celanietis teigia, jog Pranciškus ypač mylėjęs šio lopinėlio gyventojus dėl jų neturto bei paprastumo; jis čia dažnai atvykdavęs pailsėti, jį traukė ir nepaprastai asketiška, nuošali celė, kurioje netrukdomas galėjęs kontempliuoti dangiškuosius dalykus. Žmonių neturtas, paprastumas, jų tylėjimas ir kūrinijos kalbėjimas – būtent tokie įspūdžiai Asyžiaus šventajam siejosi su šia vietove. Todėl ji ir galėjo tapti jo Betliejumi ir Betliejaus slėpinį naujai įrašyti į sielų geografiją.

Tačiau grįžkime prie 1223 m. Kalėdų. Grečo teritoriją Asyžiaus neturtėliams buvo perleidęs vienas kilmingasis, vardu Jonas; Celanietis praneša, jog jis, nepaisydamas savo aukštos kilmės ir reikšmingos padėties, „neteikė jokios reikšmės savo kraujo kilnumui ir veikiau troško pasiekti sielos kilnumą“. Dėl to Pranciškus jį mylėjęs.

Celanietis pasakoja, jog šis Jonas tą naktį patyrė įstabaus regėjimo malonę. Jis pamatė lovyje gulintį kūdikį, kurį iš miego pabudino šventojo Pranciškaus artumas. Autorius priduria: „Šis regėjimas išties atitiko tikrovę, nes Kūdikėlis Jėzus iki tol iš tikrųjų daugelio širdyje buvo nugrimzdęs į užmaršties miegą. Jo tarno Pranciškaus dėka atminimas atgijo ir neišdildomai įsirėžė į atmintį.“

Šiuo paveikslu labai tiksliai nusakomas naujas matmuo, kurį savuoju širdį bei protą persmelkiančiu tikėjimu krikščionių Kalėdų šventei padovanojo Pranciškus, – Dievo apreiškimo, glūdinčio būtent Kūdikėlyje Jėzuje, atradimas. Būtent taip Dievas tikrai tapo „Emanueliu“, Dievu su mumis, nuo kurio mūsų nebeskiria jokia aukštybė ir tolybė: kaip kūdikis Jis tapo mums toks artimas, kad mes nesibaimindami galime jam sakyti Tu, galime Jam taip sakyti tiesiogiai kreipdamiesi į Kūdikio širdį.

Kūdikėlyje Jėzuje ryškiausiai atsiskleidžia beginklė Dievo meilė: Dievas ateina be ginklų, nes nenori užkariauti iš viršaus, bet trokšta laimėti iš vidaus, perkeisti iš vidaus. Jei kas nors ir gali palenkti žmogų, nugalėti jo savavališkumą, smurtingumą, jo godumą, tai tiktai kūdikio bejėgiškumas. Dievas to ėmėsi, kad taip mus nugalėtų ir atvestų pas save pačius.

Kartu neužmirškime, kad aukščiausias Jėzaus Kristaus garbės titulas yra „Sūnus“ – Dievo Sūnus; dieviškoji garbė įvardijama žodžiu, kuriuo Jėzus nusakomas kaip nuolatinis vaikas. Jo buvimas kūdikiu nepakartojamai atitinka Jo dieviškumą, kuris yra „Sūnaus“ dieviškumas. Taip Jo buvimas kūdikiu rodo, kaip galime ateiti pas Dievą, būti sudievinti. Šioje perspektyvoje suprantami ir šie Jo žodžiai: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 18, 3).

Kas nėra supratęs Kalėdų slėpinio, tas nėra supratęs ir esminio buvimo krikščionimi momento. Kas to nėra priėmęs, tas negali įeiti į Dangaus Karalystę – būtent tai Pranciškus norėjo iš naujo priminti savo ir kiekvieno būsimo meto krikščionijai.

Jautis ir asilas pažįsta savo šeimininką

Šventajam Pranciškui nurodžius, Grečo oloje Šventąją naktį stovėjo jautis ir asilas. Kilmingajam Jonui jis buvo pasakęs: „Norėčiau visiškai tikroviškai priminti Kūdikio gimimą Betliejuje ir visus vargus, kuriuos Jam teko pakelti kūdikystėje. Norėčiau savo kūno akimis pamatyti, kaip Jis gulėjo prakartėlėje ir miegojo ant šieno tarp jaučio ir asilo.“

Nuo tada jautis ir asilas tapo nuolatinis prakartėlės vaizdavimo elementas. Bet iš kur jie atsirado? Kaip žinoma, Naujojo Testamento Kalėdų istorijose apie tai nieko nepasakojama. Aiškindamiesi šį klausimą, susiduriame su dalyku, vienodai svarbiu visiems Kalėdų papročiams, maža to, su Kalėdomis ir Velykomis susijusiam liturginiam bei liaudiškajam Bažnyčios pamaldumui apskritai.

Jautis ir asilas nėra tiesiog pamaldžios fantazijos vaisiai; Kalėdų vyksmo palydovais jie tapo Bažnyčios tikėjimo Senojo ir Naujojo Testamento vienybe dėka. Izaijo knygoje parašyta būtent štai kas: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3).

Bažnyčios tėvai šiuos žodžius laikė pranašiška kalba, kuria numatoma nauja Dievo tauta, Bažnyčia iš žydų ir pagonių. Dievo atžvilgiu visi žmonės, žydai ir pagonys, buvo kaip jaučiai ir asilai, neturį proto ir pažinimo. Tačiau Kūdikis prakartėlėje jiems atvėrė akis, ir dabar jie pažįsta savo savininko, savo šeimininko balsą.

Kalėdų pavaizdavimuose viduramžiais visada krinta į akis beveik žmogiški šių galvijų veidai, tai, kaip jie išmanančiai, pagarbiai stovi ir lenkiasi Kūdikėlio slėpiniui. Tai nestebėtina, nes abu galvijai laikyti pranašišku šifru, dengiančiu Bažnyčios slėpinį – mūsų slėpinį, mūsų, kurie amžinybės atžvilgiu esame jaučiai ir asilai, kurie, tiktai Šventąją naktį atsivėrus akims, prakartėlėje pažįsta savo šeimininką.

Kas pažįsta, o kas nepažįsta?

Bet ar tikrai Jį atpažįstame? Statydami jautį ir asilą prakartėlėn, turime suvokti visus Izaijo žodžius, kuriais ne tik skelbiama Evangelija – būsimo pažinimo pažadas, bet ir smerkiamas dabartinis aklumas. Jautis ir asilas pažįsta, „tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“.

Kas šiandien yra jautis ir asilas, o kas „mano tauta“, kuri nesupranta? Iš ko atpažįstamas jautis ir asilas ir iš ko atpažįstama „mano tauta“? Kodėl apskritai neprotingas pažįsta, o protas yra aklas?

Norėdami surasti atsakymą, turime su Bažnyčios tėvais dar kartą grįžti prie pirmųjų Kalėdų. Kas nepažino? Ir kas pažino? Ir kodėl taip atsitiko?

Nepažino Erodas, kuris nieko nesuvokė nė tada, kai jam buvo papasakota apie Kūdikį, tik dar labiau tapo apakintas valdžios troškimo ir jį lydinčios persekiojimo manijos (plg. Mt 2, 3). Nepažino „su juo ir visa Jeruzalė“ (ten pat). Nepažino nė žmonės švelniais drabužiais – prakilnieji (plg. Mt 11, 8). Nepažino mokytieji, Bibliją išmanantys Rašto aiškinimo specialistai, tiksliai žinoję reikiamą Rašto tekstą, tačiau, nepaisant to, nieko nesuvokę (plg. Mt 2, 6).

Pažino, palyginti su šiais aukštesnės padėties žmonėmis, „jautis ir asilas“ – piemenys, išminčiai, Marija ir Juozapas. Ar galėjo būti kitaip? Tvartelyje, kur guli Kūdikėlis Jėzus, nėra prakilnių žmonių, čia jaučio ir asilo namai.

O kaip mes? Ar nesame taip nutolę nuo tvartelio todėl, kad esame tam per daug prakilnūs ir per daug protingi? Ar nesame taip įsipainioję į mokslišką Biblijos aiškinimą, kokio nors teksto istorinio autentiškumo ar neautentiškumo įrodinėjimus, kad nebematome paties Kūdikio ir nebegirdime, ką Jis mums sako? Ar nesame per daug „Jeruzalėje“, rūmuose, užsisklendę savyje, savo savavališkume, persekiojimo baimėje ir dėl to nepajėgiame nakčia išgirsti angelų balso, ateiti ir pagarbinti?

Tad šią naktį jaučio ir asilo veidai žvelgia į mus klausdami: mano tauta nesupranta, o tu ar girdi savo šeimininko balsą? Statydami pažįstamas figūras prakartėlėn, turėtume Dievą prašyti suteikti mūsų širdžiai paprastumo, kuris leistų mums kūdikėlyje atrasti Viešpatį – kaip tai kadaise Greče pavyko Pranciškui. Tada ir mums galėtų nutikti tai, ką Celanietis – labai panašiais žodžiais kaip šventasis Lukas apie piemenis pirmąją Šventąją naktį (plg. Lk 2, 20) – pasakoja apie pamaldų Greče dalyvius: kiekvienas grįžo namo kupinas džiaugsmo.

Benediktas XVI-asis. Kalėdų palaima. „Katalikų pasaulio leidiniai“ (2007)