Augustinas Dainys. Europos Sąjungoje Dievui vietos nėra

Apie nūdienos lietuvio santykį su tiesa kalbamės su Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fa...

Apie nūdienos lietuvio santykį su tiesa kalbamės su Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Filosofijos katedros dėstytoju, metafizinio romano „Angelofilai: trys istorijos apie sielos alchemiją“ ir poezijos knygos „Akys girdi sielagėlę“ autoriumi filosofijos mokslų daktaru Augustinu Dainiu.

- Kultūrinėje spaudoje skaitydamas jūsų filosofinius svarstymus apie Poncijaus Piloto klausimą, užduotą Jėzui: „Kas yra tiesa?“, nejučia pagalvojau - argi mes nesame dar vargingesni ir už vargšą Poncijų Pilotą? Juk anas turėjo nors apgailėtiną, skurdžiadvasišką, bet bent jau savąją tiesą, o mes - neturime jokios. Užuot priklaupę prieš imperatorių, anų dienų krikščionys verčiau sutikdavo būti liūtų sudraskyti, o dabartiniai, manau, ne tik ramiausiai priklauptų, bet po to ir ramiausiai nueitų savais keliais nė nesusimąstę, kad ką tik išdavė savas tiesas. Aš klystu?

- Ko gero, su didžiuma taip ir nutiktų - priklauptų, pagarbintų „dėl akių“, sau pasakytų, kad tai daro nenuoširdžiai - aplinkybių verčiami, ir tikrai nemanytų išdavę savąsias tiesas. Mirti už tiesą šiuolaikiniam žmogui apskritai atrodytų kvaila, kad ir kokia ta tiesa būtų.

Mūsų laikais tiesos problema apskritai nėra svarstoma - socialinėje aplinkoje, kurioje gyvename, tarsi nėra netgi etiška apie amžinąsias, visuotines tiesas svarstyti. Kokia gi tiesa gali jungti žmones, it kokioje kokteilinėje suplaktus tautų katile, religijų katile, imigrantų kuriamų mikrokultūrų katile? Taigi, vienintelė nūdienos Europos tiesa - politkorekcija. Europa sąmoningai atsižada savo viso epochomis kaupto ir puoselėto filosofinio, istorinio, kultūrinio paveldo, atsižada lig šiol turėtosios savo tapatybės, tarsi teigdama: „Sutinku likti be filosofinio stuburo, neturėti jokių skiriamųjų bruožų, kad tik būtų taika.“

Tad minėtasis nūdienos žmogaus „jokios savo tiesos neturėjimas“ - programinis, inicijuotas naujosios Europos Sąjungos visuomenės kūrėjų. Juk žinome - nenorint sėti tarp žmonių nesantaikos į Europos Sąjungos Konstituciją net ir Dievas nebuvo priimtas. Mat kaip bepažiūrėsi - ankstesnė Europa tikrai buvo nuožmios nesantaikos židinys, kas keletą metų užtvindantis žemę krauju, o nereta karų priežastis - religiniai konfliktai. Todėl visa tai, ką matome ir patiriame, tėra mėginimas kurti Europą be karų.

- Bet ko gi verta yra tokia taika, sukurta moralės sąskaita, nacionalinio identiteto sąskaita, žmonių tikėjimo ir dvasinio gyvenimo sąskaita?

- Turit mintyje, kad taikos vardan yra keičiamas pats žmogiškumo turinys? Ko gero, taip ir yra. Tačiau ne taip jau maža manančių, kad tai - tinkama kaina. Na, pagalvokime kad ir apie patriarchalinių visuomenės įpročių atsikratymą, apie moterų teises, apie individo žodžio, veiksmų, karjeros laisvę, apie neaprėpiamas galimybes rinktis... Dažnas pasakytų, kad kaip tik dabar yra Europos „aukso epocha“.

Idėją tautų ir mentalitetų suniveliavimo pagrindu sukurti taikią visuomenę Europai, manau, pamėtėjo Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdys. Tik vargu ar tai adekvatu - JAV visuomenė natūraliai formavosi ne nacionaliniu pagrindu, o Europa per amžius egzistavo ne tik kaip atskirų tautų, bet taip pat ir kaip atskirų valstybių, atskirų kultūrų visuma. Todėl dirbtinis naujos tapatybės skiepijimas Europos psichikai - gana skausmingas.

- Bet kas gi čia per nauja tokia tapatybė, kuri neleidžia žmogui turėti bet kokios konkrečios savo nuomonės, prisibijant, kad ta nuomonė gali kam nors nepatikti?

- Tautiniai reikalai, unikalūs mentalitetų skirtumai, filosofinis, kultūrinis paveldas - būtent tokia ir yra kaina už taiką. Tiesa yra aukojama ant taikos altoriaus.

Žinoma, nemaža filosofų, iškilių asmenybių kritikuoja tokią naujosios visuomenės inžineriją, tačiau mūsuose, deja, karaliauja laisvamaniškų ir ateistinių pažiūrų prancūzų filosofų pagimdytas demokratinis materializmas. Iš esmės visa tai, ką šiandien rašo Vasiliauskaitė, Bielskis ar Donskis, ir yra pastangos iš Lietuvos visuomenės sąmonės lig šiol turėtą tapatybę išdildyti. Dėl, jų manymu, taurios ir priemones pateisinančios priežasties - idant lengviau sutartumei su kitais.

- Apibrėžkite, ką reiškia žodis „asmenybė“?

- Na, tai žmogus, turintis savy moralės svertą ir savaisiais žodžiais, savaisiais veiksmais atstovaujantis labiau ne sau, o idėjai, didesnei ir ilgaamžiškesnei už jį patį. Deja, naujai kuriamoje ES visuomenėje asmenybėms vietos nepalikta. Kuriamas hiperkomunikabilus pasaulis, kuriame pati hiperkomunikacija nutrina visas skirtybes tarp individų, paskirus žmones paversdama tiesiog socialinio tinklo dalimi ir įpratindama tuo tenkintis.

- Pirmosios ES švietimo programų užaugintos kartos jau pasiekė universitetus. Ką galite pasakyti apie dabartinius studentus - ateities Lietuvą? Ar asmenybių tarp jų esama?

- Atsirado labai ryškus studento tipas - ryžtingas, emancipavęsis, guviai mąstantis, nebijantis reikšti nuomonės, bet visiškas ateistas. Šio tipo studentai netiki Dievu ir metafiziniais klausimais nekvaršija sau galvos. Jų nuostata: gyvenimas trumpas, todėl reikia skubėti juo mėgautis.

Ta studentų dalis, kuri laiko save tikinčiaisiais, didžiąja dalimi nepriskiria savęs nė vienai konkrečiai konfesijai - sako tikį Aukštesniąja Jėga, bet ne tuo, kas rašoma Biblijoje.

Tai leidžia numanyti, kad ateities Lietuvos visuomenė bus ateistinė. Vakarų filosofai šią Katalikų bažnyčios krizę įvardija terminu „naujasis religingumas“. Turima omenyje, kad Katalikų bažnyčios prarastų pozicijų sąskaita atsirado daug naujų religinių ar pusiau religinių judėjimų, meditacijos būrelių... Šiuolaikine kalba reikėtų sakyti, kad Katalikų bažnyčia neatranda būdų, kaip simpatiškai save pateikti dabartinės religijų rinkos sąlygomis.

Todėl, tęsiant mūsų diskusiją apie nūdienos žmogaus santykį su tiesa, nebeliko ir paties svarbiausiojo gynybinio tiesos bastiono - Bažnyčia prarado visuomenės moralės sergėtojo, žinančiojo tiesą, monopolį.

O realybėje visa tai atrodo šitaip: tarp kurso draugų pasklidus žiniai, kad vieno mano studento tėvas - katalikybės mokytojas, kiti studentai jam sukūrė tokį psichologinį spaudimą, kad jis buvo priverstas pereiti į neakivaizdinių studijų programą.

- Na, o jei kalbėtume ne apie religinį, o tautinį kontekstą? Ši Lietuvos ateitį kursianti karta dar tebeturi tautybę? Tėvynę?

- Na, matyt, Slavojus Žižekas padarė savo... Tarp studentų neįtikėtinu tempu plinta marksizmo doktrina. Jie aktyvūs, pasikaustę žiniomis, save visai be humoro vadina „leniniečiais“, nors ir nėra nusiteikę prorusiškai, jie - už socialinį veiksmą, už revoliuciją, už „išsivadavimą iš buržuazinės santvarkos“... Nacionalinis kontekstas kaip ir lieka nuošalyje, patriotizmą jaunimo sąmonėje keičia socialinis aktyvumas.

- Neslėpsiu, jūsų įvardyti ženklai, prognozuojantys bedievę, betautę ir bedvasę ateities Lietuvą, mane ne juokais gąsdina. Sakykit, ko imtis pedagogams, filosofams, kultūros ir valstybės žmonėms, kad Lietuva tame ES tautų katile neprapultų - neprarastų savosios tapatybės?

- Reikia iškilių asmenybių, gebančių ir norinčių būti moraliniais ir idėjiniais vedliais, savuoju gyvenimu liudyti deklaruojamą tiesą, savąjį tikėjimą. Jaunimas visais laikais ieško tų, su kuriais galėtų tapatintis. Brandžių, šviesių ir išmintingų žmonių, galinčių tokiais vedliais tapti, be abejo, esama, tačiau asmenybė, idant paskui ją būtų norima sekti, privalo dar būti ir kilni.

O ką mes turime daryti? Turime visi uoliai vykdyti savąsias misijas, turime drįsti daiktus ir reiškinius vadinti savaisiais vardais ir tokiu būdu kurti dirvą tiems vedliams atsirasti. Turėti savąją tiesą ir ją liudyti.

Konkretaus recepto ar metodo čia nėra ir būti negali. Asmeniškai aš netikiu socialinių programų verte, netikiu selekciniu gėrio auginimu - tik individualybėmis ir asmenybėmis. Tokiais vienišiais aristokratais, donkichotais, kurių liudijama tiesa - nei epochoms, nei madoms keičiantis - nekinta.

Susiję straipsniai

Įžvalgos 3922163000343802773

Rašyti komentarą

  1. "Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus."

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item