Alvydas Jokubaitis. Universitetas be dvasios, bet su vadyba (II)

Sprendimai apie savo ir kitų žmonių veiksmus šiandien apmąstomi remiantis tais pačiais principais, kaip ir sprendimai apie gamtos mokslų...


Sprendimai apie savo ir kitų žmonių veiksmus šiandien apmąstomi remiantis tais pačiais principais, kaip ir sprendimai apie gamtos mokslų objektus. Išsipildė primityvių ir vulgarių materialistų, tokių kaip Julieno Offray de La Mettrie, svajonė – viskas priklauso nuo to, kaip dirba mūsų mašina. Kartais galima net pamatyti, kad siela yra skrandyje.

Universitetinių švenčių proga mėgstama kalbėti apie universitetų atvirumą pasauliui, tačiau šis atvirumas netenka prasmės, nes nelieka nieko, su kuo studentas norėtų save tapatinti, kam jis būtų uždaras ir ką norėtų išsaugoti. Universitetų atvirumas pasauliui virsta abejingumu sau ir kitiems. Daugelio humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetų studentų žinios baigiasi įsitikinimu, kad skirtingais laikais ir skirtingose vietose žmonės mąsto skirtingai. Viskas tampa reliatyvu kaip gamtos moksluose, tarytum žmogaus dvasia būtų tik gamtos reiškinių analogas. Studentai abejoja net įsitikinimais, kurių neturi. Frydricho Nyčės žodžiais, mūsų dabartinių universitetų humanitarinių mokslų studentų ugdymo rezultatas yra filisteris. Cituojant Nyčę, „ne pagal amžių protingas ir savimi pasitikintis plepys". Jis kalba apie laisvę, bet niekada nėra dalyvavęs filosofinėje diskusijoje apie jos prigimtį. Jis garbina laisvę ir determinizmą kartu, tarytum tarp šių dviejų dalykų nebūtų esminio skirtumo. 

Skirtingai negu fizikos ir gamtos mokslai, humanitariniai ir socialiniai mokslai atsirado ne tik iš smalsumo – jie susieti su žmogaus gyvenimo ir veiklos prasmės apmąstymais. Bent jau taip galvojo senųjų universitetų, įskaitant Vilniaus universitetą, kūrėjai. Šiandien apie tai nedrįstama viešai kalbėti, nes tai susieta su nuorodomis į moksliškai neįrodomus dalykus – sielą, dvasią, laisvę ir pareigą. 

Asmenybės ugdymą vis labiau keičia informacijos kaupimas ir analitinių proto gebėjimų treniravimas. Universitetai virsta fabrikais, gamyklomis ir verslo kontoromis. Kovodami už ūkinius patogumus jie praranda dvasią. Dėstytojo ir studento atvirumas pasauliui baigiasi ekonominės naudos išskaičiavimu. Studentai ruošiami techniniam pasaulio užkariavimui, o ne gyvenimui padorių žmonių visuomenėje. Jie nepasiruošę rimtai diskusijai apie padorių žmonių visuomenę. Nesunku suprasti, kad universitetas ir studentų skaičiaus didinimas – tai du nesuderinami dalykai. Visi didūs dalykai yra išimtis. 

Vis labiau nyksta universitetų moralinės prasmės suvokimas. Sunku tikėtis, kad gamtos mokslų atstovai prabiltų apie moralinę universiteto idėjos prasmę. Jie šiandien pirmiausiai rūpinasi parama naujiems tyrimo projektams ir mano, kad dėl visų universiteto tikslų jau yra sutarta ir lieka tik susitarti dėl priemonių. Bet kokia moralinė idėja jiems atrodo kaip užmaskuotas materialinis interesas ar tuščia humanitarų spekuliacija. Tai – universitetą žudanti filosofija.

Liūdniausia, kad jai pritaria humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Pirmieji tai daro kurdami pozityvizmo filosofiją, o antrieji – pamėgdžiodami gamtos mokslus. To pasekmė – didėjanti universitetų demoralizacija. Mokslininkų vertybinis neutralumas pradeda virsti idealų redukcija į tai, kas žema. 

Mokslininkai negali atsisakyti mokslui būtino nešališkumo principo, tačiau nenorima suprasti, kad tai turi neigiamų šalutinių padarinių – su mokslo pagalba vulgarizuojami kilnūs dalykai. Ko verti humanitariniai ar socialiniai mokslai, į žmogų žiūrintys tik kaip į padarinį, o ne priežastį? Tai žmogaus mokslas be žmogaus. Nenuostabu, kad net universitetų mokslininkų darbus pradėta vertinti įvairiausiomis lentelėmis, kad tik nereikėtų žmogaus. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą universitetuose dirbo savo vardus turėję mokslininkai, šiandien dirba kadrų skyriaus dokumentų kintamieji. Kas humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus šiandien riša su tiksliųjų ir fizikinių ar gamtos mokslų atstovais? Atsakymas paprastas – niekas, tik administracija. Mūsų šiandien neriša bendri intelektualiniai interesai. Universitetas tapo panašus į biurokratinio aparato vienijamą imperiją, nesinori sakyti, 1980-ųjų pabaigos Sovietų Sąjungą. 

Mokslininkams šiandien rūpi mokslinės produkcijos gaminimas, iš jų žodyno dingo žodis „kūryba“ – universiteto mokslininkai šiandien gamina, o ne kuria. Kuo dažniau jie kalba apie vadinamąjį mokslo universitetą, tuo lengviau suprasti, kad mokslinės produkcijos gamybai, labiausiai pradeda trukdyti studentai. Rūpestis jais yra visai kitos prigimties uždavinys negu mokslinės produkcijos gamyba. 

Žodžiu „universitetas“ šiandien vadinami specializuoti moksliniai institutai. Sovietinių KPI, VISI, VPI, ŠPI, KKI ir kitų institutų virtimas universitetais yra geras žodžio „universitetas“ nuvertėjimo įrodymas. Pokomunizmas sukūrė keistą akademinio gyvenimo magiją, kai pakeitus instituto vardą į universitetą, tikimasi radikalių permainų. Šią primityvią religiją sukūrė proto vardu auditorijose kalbantys ir veikiantys mokslininkai. 

Modernusis Vakarų universitetas atsirado kaip pastanga išsaugoti visuminį požiūrį į mokslus. Šiandien tai netenka prasmės. Daugumai tiksliųjų ir fizikinių ar gamtos mokslų atstovų humanitariniai mokslai atrodo kaip laisvalaikio forma pavargus nuo darbo laboratorijoje prie rašomojo stalo. Šių mokslų atstovai jau neturi supratimo apie sritis, kurioms netinka jų tyrimo metodai. 

Pirmoji šio požiūrio auka yra moralės filosofija. Per visą VU istorija mes neturėjome tokio moralės filosofijos nuosmukio kaip dabar. Jau greičiau sausio mėnesį sužydės vyšnios medis, negu mūsų universitetuose atsiras praktinės filosofijos katedra. Amerikiečių politikos filosofas Leo Straussas yra sakęs, kad šiuolaikiniams mokslininkams yra būdingas moralinis bukumas. Tai nėra džiuginantis reiškinys. Universiteto idėjos negali apginti klausos moralei neturintys žmonės. 

Mūsų dabartiniai universitetai sukuria vis didesnę įtampą tarp politikos ir mokslo. Mokslinis mąstymas šalina tautą, kuri jam yra tik empirinių duomenų rinkinys. Vadovaujantis mokslinio mąstymo metodais, niekada nebūtų kilusi mintis apie lietuvių tautą. Mokslininkai negali turėti tautinių ir kitokių lojalumų. Jų nuomone, visur yra tik vienas mokslas ir visur tas pats – tai reiškia, kad politinė tvarka taip pat turi būti tapati. Tautos turi supanašėti. Mokslininkai vykdo politinę misiją, tik nenori to pripažinti. 

Vienas keisčiausių dalykų yra tarptautinių publikacijų reikalavimas iš humanitarų. Būtent reikalavimas, o ne laisvas mokslininkų pasirinkimas. Nepaisoma elementarios logikos – jeigu nėra tautinio, tai negali būti ir tarptautinio mokslo. Vadinamasis Lietuvos tarptautinis mokslas sugalvotas kaip tramdomieji marškiniai humanitarams – už to stovi nepasitikėjimas jais ir vietine mokslininkų bendruomene. Net sovietmečiu žmonės mieliau rinkdavosi į bendrus humanitarinių, socialinių mokslų renginius, nes jie nebuvo tik žargonu kalbančių specialistų sueigos. Kovodami už dalyvavimą tarptautinėje bendruomenėje, mes prarandame savo pačių bendrumo suvokimą. 

Į individus išskaidytas universitetas tampa visuomenės politine problema. Tauta yra universalus dabartinio pasaulinio politinio gyvenimo principas. Kultūros skirtumų nepaisantis universitetas – tai tik Europos Sąjungos utopija. Nėra abejonės, kad būtina siekti kuo platesnio tarptautinio universiteto bendradarbiavimo, tačiau kartu negalima nesuprasti, kad homogeniškas universalumas nėra tikros demokratijos požymis. 

Pokomunistinio laikotarpio universitetų reformos pagilino žmonių susvetimėjimą. Tai tampa vis didesne problema. Jos esmę paaiškina Alexio de Tocquevillio visai kita proga išsakytas pastebėjimas. Cituoju Tocquevillį, kiekvienas jų užsidaręs savo kiaute, yra, sakytum, svetimas kitų likimui. Jis gyvena tik savyje ir pačiam sau. Ir nors turi šeimą, bet jau, galima sakyti, nebeturi tėvynės. Šis XIX amžiaus Amerikos demokratijos apibūdinimas tinka dabartiniam Vilniaus universitetui. Reikia pripažinti, kad mes vis labiau abejingi vienas kito likimui ir tik norime stebinti pasaulį analitiniais savo proto sugebėjimais. 

Dingsta suvokimas, kad protas nėra vienintelis žmogaus vadovas. Į universitetus ankstesniu laiku žmonės ateidavo ne tik spręsti matematikos uždavinius ar įminti gamtos bei visuomenės mokslų mįsles. Jie pirmiausiai norėjo susiliesti su specifine žmonių gyvenimo ir bendravimo forma, kuri jau beveik tūkstantį metų vadinama universitetais. Šiandien ši forma traukiasi iš mūsų visuomenės gyvenimo. 

Didelė klaida manyti, kad šį pasitraukimą galima sustabdyti Senato, Tarybos ar Rektoriaus rinkimų tvarkos pakeitimais. Mes patekome į daug didesnę bėdą negu mums atrodo. Krizei įveikti naudojamos priemonės gali būti tik jos dar didesnis gilinimas. Klaidingos yra ne tik priemonės, bet ir pirmiau jų suformuluojami tikslai. Šiandien mes nesusitvarkome su universitetais ne todėl, kad rankos per silpnos, bet tiesiog kardas per sunkus. Pozityvizmo filosofijai skirtą knygą Leszekas Kolakowskis pavadino „Susvetimėjęs protas“. Pozityvizmas yra filosofinis mokslo gynėjas, todėl nieko nuostabaus, kad mes šiandien gyvename susvetimėjusiame universitete. Kaimo žmonės tokiais atvejais sako, kad obuolys nuo obels netoli krenta. Moderniojo mokslo sukurtas pasaulis tampa jį sukūrusių žmonių ryšių su kitais žmonėmis išbandymu.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 6519725785361459349

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item