Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (IV)

Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (III) Tau...



Tautos suvereniteto ribojimas

Savavališkas KT kompetencijos plėtimas pasireiškia ir tuo, kad pasisavinama teisė spręsti, ar konstitucingi rengiamų Konstitucijos pataisų, net ir tų, kurios teikiamos referendumui ir kuriomis tiesiogiai realizuojamas Tautos suverenitetas, projektai. Konstitucijos 105 straipsnis suteikia KT teisę spręsti, „ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai“, bet KT 2014 m. sausio 24 d. priėmė nutarimą, kuriuo pasisavino teisę spręsti priešingą klausimą: ar LR Konstitucija (konstitucinės pataisos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, šiuo atveju stojimo į ES sutarčiai, nors 2004 m. liepos 13 d. konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnis nustato, kad kolizijos atveju ES teisės normos turi viršenybę tik prieš Lietuvos įstatymus, kitus teisės aktus, bet ne prieš Konstituciją. Konstitucijos viršenybė ES teisės atžvilgiu išlieka vien todėl, kad išlieka Lietuvos valstybė ir iki šiol nėra atšauktas fundamentalus Konstitucijos 7 straipsnis: „Negalioja joks teisės aktas [taip pat ir tarptautinė sutartis – A. V.], priešingas Konstitucijai.“

Pasisavinęs teisę spręsti, ar Konstitucijos pataisų projektai neprieštarauja Konstitucijai ir tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams (čia kalbama tik apie tokius tarptautinius įsipareigojimus, kurie neprieštarauja Konstitucijai), Konstitucinis Teismas pakyla aukščiau ne tik už Seimą, bet ir už Tautą. Toks Konstitucijos savinimasis, bandymai apriboti Tautos suverenitetą, blokuojant jos iniciatyvą keisti Konstituciją, paneigia pačią tiesioginės demokratijos idėją, įtvirtintą Konstitucijos 4-ajame straipsnyje. Tauta, aukščiausios valdžios (suvereniteto) turėtoja, paverčiama pasyvia ir nuolankia savo sukurtų žinybų tarnaite, nors pats KT 1994 m. liepos 22 d. nutarimu aiškiai pasisakė prieš tautos suvereniteto varžymą išankstinėmis ekonominėmis ar kitokiomis projektų ekspertizėmis.

Bet 2014 m. sausio 24 d. nutarime KT išdėstė jau visai kitokį požiūrį: rengiamas referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams prieštarautų Lietuvos stojimo į ES sutarčiai [4].

Tauta, pritarusi narystei ES, šioje dalyje iš tikrųjų apribojo savo suverenitetą ir įsipareigojo nepriimti jokių Konstitucijos ar kitų teisės aktų pakeitimų, kurie prieštarautų šiai sutarčiai. Bet šis apsiribojimas labai abstraktus, nes stota į ES, reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises […], savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“ (LR Konstitucinis aktas, 2004 m. balandžio 13 d.). Vadinasi, šių vertybių atžvilgiu Tauta neapribojo savo suvereniteto, nes pagal Lietuvos „konstitucines tradicijas“, pradedant Trečiuoju Lietuvos Statutu (1588), baigiant 1922, 1928, 1938 m. ir dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija (iki 2003 m. kovo 20 d., kai Konstitucijos 47 straipsnis buvo pakeistas), nuosavybės teisė į žemę niekada nebuvo pripažįstama ir „užsienio subjektams“. III Lietuvos Statuto, III skyriaus 12 artikulas įsakmiai draudė duoti žemės užsieniečiams [5], o trys Lietuvos konstitucijos (1922, 1928 ir 1938 m.) teisę į žemę suprato kaip piliečių teisę, nes asmens teises apibrėžė kaip Lietuvos piliečių teises, o 1992 m. Konstitucija (47 str.) nuosavybės teisę į žemę (iki 2003 m. kovo 20 d.) pripažino tik Lietuvos valstybės piliečiams ir valstybei. Minėtas III Lietuvos statutas draudė žemę pardavinėti užsieniečiams, tarp jų ir lenkams, kurie čia mandagiai vadinami „kaimynais“ (суседомъ), nors Lietuva, 1569 m. sudarydama su Lenkija Liublino uniją, irgi buvo įsipareigojusi pripažinti nuosavybės teisę įsigyti žemės Lietuvoje ir lenkams: „Visi statutai ir įstatymai, bet kokie ir dėl bet kokių priežasčių prieš lenkus Lietuvoje nutarti dėl lenko Lietuvos žemės pirkimo ir laikymo, bet kokiu būdu jis ją gavo, arba iš žmonos, arba iš patarnavimo, pirkimo, kaip dovaną, keičiant arba kokiu nors įsigijimo būdu pagal paprotį ir visuotinę teisę, tie visi įstatymai galios netenka, nes prieštarauja teisei, teisingumui, abipusiškai meilei ir unijai bei susivienijimui. 
Todėl tegu visada lenkas Lietuvoje ir lietuvis Lenkijoje gali pagal teisę įgyti ir laikyti turtą“ [6]. Bet šiam Unijos akto skirsniui prieštaraujančių III Lietuvos Statuto nuostatų niekas tada nelaikė atsisakymu nuo unijos.

Žemės užsieniečiams pardavimo draudimas ar nacionalinės valiutos išsaugojimas yra tik du stojimo į ES sutarties punktai, dėl kurių Lietuva gali iš naujo derėtis su ES. Negalima jų tapatinti su visa stojimo į ES sutartimi kaip daugelio punktų visuma, teigiant, neva draudimas parduoti žemę užsieniečiams reiškia, kad Lietuva išstoja iš ES. Niekas neneigia principo Pacta sunt servanda, tačiau sutartys ne tik sudaromos, bet ir koreguojamos. Tai patvirtina kitų ES valstybių praktika. Didžioji Britanija, atsisakiusi euro, o šiuo metu besirengianti britams taikyti vienokią, o kitų ES valstybių piliečiams kitokią pašalpų teikimo tvarką, netapo ir netampa ES sankcijų auka, negresia jai ir pašalinimas iš ES. Ypač smarkiai stojimo į ES sutartį yra pakoregavusi Vengrija. Sankcijas už sutarties koregavimą bandyta taikyti Austrijai, bet vėliau jos tyliai atšauktos. Ir tai suprantama, nes Europos Sąjunga yra laisvų demokratinių valstybių sąjunga, kuri nuolatos keičiasi, vadinasi, koreguojami ir nacionalinių valstybių tarpusavio santykiai, ir santykis su centrinėmis ES institucijomis. 

Po Lisabonos sutarties 2007 m. gruodžio 13 d. ES yra jau ne ta pati sąjunga, į kurią Lietuva įstojo 2004 m.: viena vertus, labiau orientuojamasi į federalizmą, antra vertus, stiprėja priešinga tendencija – reikalaujama labiau gerbti nacionalinių valstybių suverenitetą. ES ateitį lems ne sustingusios, bet pokyčiams atviros sutartys, o tą kaitą skatina būtent nacionalinės valstybės. Tik gerbdama nacionalinių valstybių interesus, nuolatos atsinaujindama ES išsaugos savo patrauklumą. Šią tendenciją aiškiai išreiškia Anglijos konservatorių devizas: „Europoje, bet ne po jos padu.“ Apie ES sutarties dinamiškumą 2013 m. rugsėjo 22 d. kalbėjo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel: „Esame tarp tų, kurie sako: jeigu sutartys nebėra pakankamos – plėtokime tokias sutartis. Žinau, kad kai kada valstybėms sunku pasiekti sutarčių pakeitimo. Tačiau tie, kurie nori daugiau Europos, privalo būti pasirengę naujoms taisyklėms, susijusiomis su kompetencija… Europos Sąjungos šalys turi būti pasirengusios pakeisti savo sutartį, kad sustiprintų 28 valstybių bloką.“

Galimybę koreguoti stojimo į ES sutartį numato ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ preambulė, kurioje sakoma: Seimas priima šį aktą, „pažymėdamas, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas, siekdamas užtikrinti […] Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 111-4123). Ši formuluotė kaip tik ir duoda pagrindą nuosavybės teisę į žemę pripažinti tik Lietuvos piliečiams [7], nes tai garantija, kad kartu su žeme nebus parduodamas ir tautos suverenitetas jos teritorijoms pažeidžiant Lietuvos piliečių interesus, – ateityje tai galėtų įžiebti net tarptautinius konfliktus. Neatsitiktinai visos ES šalys įvairiais saugikliais riboja savo žemės pardavimą užsieniečiams, labai atsakingai pasverdamos problemas, kokių joms dėl to gali kilti ateityje. Nepajudinamos yra tik sutartys, sudarytos tarp valstybių, susaistytų pavaldumo santykiais, nes daryti pakeitimus neleidžia jas pavergusi arba joms komanduojanti valstybė.

Taigi bandymai Konstitucijos pataisas, siūlomas referendumui, laikyti antikonstitucinėmis ne tik pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą draudimą varžyti ar apriboti Tautos suverenitetą, bet ir užkerta kelią bet kokioms iniciatyvoms koreguoti tarptautines sutartis reformuojant ES, plėtojant tiesioginę demokratiją, kuri šiandienos pasaulyje yra vienintelė išeitis iš demokratijos krizės, kilusios Vakarų Europoje ir Amerikoje dėl atstovaujamosios demokratijos absoliutinimo.

Laisvai aiškindamas Konstituciją, plėsdamas savo kompetenciją, KT nuėjo taip toli, kad jo veiksmų neteisėtumas jau akivaizdus ir tiems, kurie šiuo klausimu specialiai nesidomi. Siūloma net atsisakyti KT kaip institucijos, perduodant jo funkcijas Aukščiausiajam Teismui. Kad ir kaip būtų apsispręsta, aktuali problema išlieka pats teisės aktų aiškinimo reglamentavimas, nes nekontroliuojama veikla anksčiau ar vėliau neišvengiamai virsta savo pačios priešybe.

Konstitucijos aiškinimo galimos taisyklės

Žinoma, kaip reglamentuoti teisės aktų aiškinimą, reikėtų atskiros diskusijos. Bet, manau, derėtų remtis bent jau šiais principais:

1) Aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė neturėtų nuo tekstinės prasmės nukrypti taip smarkiai, kad vykdymo požiūriu virstų iracionalia teisės norma, kuri naudojama labai retai ar išvis nenaudojama, arba kad vertybės, kurias ji gina, prarastų turėtą konstitucinę apsaugą, arba kad būtų sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teisės ginama vertybe, kaip tai atsitiko, pripažinus „kitas šeimos formas“: kai asmenims naudinga, jie gali savo santykius laikyti šeima, kai nenaudinga – ne šeima.

2) Aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė privalo neprieštarauti kitų Konstitucijos normų tekstinei prasmei (taip atsitiko, pavyzdžiui, pripažinus Prezidentą atsakingu už kontrasignuoto dekreto priėmimą, ignoruojant Konstitucijos 85 straipsnį).

3) Neleistina, kad aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė prasilenktų su piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo, veikos ir bausmės proporcingumo, kitais teisės principais (taip atsitiko, kai KT išaiškino, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai).

4) Aiškinimu negali būti pratęsiamas galiojimas (taikymo teisė) to teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ši taisyklė iš dalies jau nustatyta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje, tačiau ji turėtų galioti ir kaip visuotinis teisės aktų aiškinimo principas.

5) Konstitucinis Teismas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios anksčiau jam nebuvo žinomos, privalėtų persvarstyti savo priimtą nutarimą. Prie tokių naujų aplinkybių turėtų būti priskiriami ir EŽTT sprendimai, kuriais pripažįstama, kad kuri nors KT nutarimo dalis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, bet KT, priimdamas konkretų nutarimą, galėjo nežinoti apie tokį prieštaravimą (prieštaravimo galimybę). Panaši taisyklė iš esmės yra suformuluota KT įstatymo 62 straipsnyje, bet jame nenurodoma, ką reikėtų laikyti „naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis“. Be to, pagal šį straipsnį peržiūrėti nutarimą yra ne KT pareiga, bet jo teisė. Teisę reikalauti, kad nutarimas būtų peržiūrėtas, privalo turėti ir asmenys, dalyvavę konstitucinėje byloje.

6) Jei žmogaus teisių pažeidimo, konstatuoto EŽTT, nacionalinė teisė nepašalina per metus, jis turėtų būti šalinamas aukštesniu – ES teisės arba tarptautinės teisės apskritai – lygmeniu.

7) Konstitucijos aiškinimas neturėtų sukurti naujos, savarankiškos, iki tol Konstitucijoje nebuvusios teisės normos, išskyrus tuos retus atvejus, kai reikia apginti aiškiai pažeistas pagrindines piliečių teises.
Tokių ir panašių taisyklių suformulavimas, manau, padėtų tiksliau apibrėžti Konstitucijos aiškinimo teisėtumo kriterijus, KT sprendimai taptų labiau prognozuojami, tai užtikrintų geresnį valstybės susikalbėjimą su visuomene ir socialinę santarvę.

Žinoma, tokiu atveju kiltų ir kiti klausimai: koks subjektas turėtų teisę nustatyti Konstitucijos aiškinimo taisyklių pažeidimą, kokias teisines pasekmes turėtų sukelti tokio pažeidimo konstatavimas. Tai irgi galėtų būti atskiros diskusijos objektas. Manyčiau, nustatyti, ar koks nors Konstitucinio Teismo nutarimas nepažeidė kurios nors taisyklės, nustatančios, kaip aiškinti Konstituciją, galėtų Seimas kvalifikuota balsų dauguma. Tokia parlamento teisė sektų iš konstitucinės jo teisės vykdyti parlamentinę visų Seimo sudarytų institucijų, taigi ir Konstitucinio Teismo, kontrolę. Teisinėje valstybėje nėra ir negali būti institucijų ar pareigūnų, kurie atsidurtų visiškai anapus kontrolės, nes Konstitucija ir teisė pirmiausia priklauso ne Konstituciniam Teismui, o Tautai ir jos demokratiškai išrinktiems atstovams. Valdžių padalijimo principas privalo veikti kiekvienos institucijos atžvilgiu kaip abipusė atsvara ir sąveika. Tokiu atveju turėtume abipusę Seimo ir KT kontrolę, kuri sumažintų KT galimybę nelegaliai plėsti savo kompetenciją, kurti naujas Konstitucijos normas arba silpninti konstitucinę joje įtvirtintų vertybių apsaugą.

Konstitucinė teisės aktų priežiūra – tai pažangi idėja, kaip užtikrinti Konstitucijos viršenybę visų kitų Lietuvos teritorijoje galiojančių teisės aktų atžvilgiu, tačiau palikta be jokios kontrolės iš šalies, ji neišvengiamai degraduoja.

Nuorodos:

[4] Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 170 straipsnio (2012 m. kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2014 m. sausio 24 d. byla Nr. 22/2013.
[5] „Мы государъ … што жъ въ томъ паньстве Великомъ Князстве Литовскомъ и во всихъ земляхъ (…) кгрунътовъ, староствъ, державъ, врядовъ земъскихъ и дворныхъ, посесый, або въ деръжанье и поживанье, и вечностей жадныхъ чужоземцомъ и заграничникомъ ани соседомъ того паньства давати не маемъ, але то все мы и потомъ наши великие князи Литовские давати будемъ повини только Литве, Руси, Жомойти, родичомъ старожитнымъ и уроженцомъ Великого Князства Литовъского и иныхъ земель, тому Великому Князству належачихъ“. – J. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas. II tomas, tekstas, Kaunas, 1938, p. 129.
[6] Liublino unijos paskelbimo aktas.
[7] „Pilietis“ reiškia ne tik fizinį asmenį, kaip oficialiai bandoma pateikti, bet ir juridinį asmenį, nes juridinis asmuo yra ne kas kita, kaip ūkinis piliečių susivienijimas.

Kultūros barai“, 2014 metai, nr. 9

Susiję straipsniai

Politika 3716930580196873204

Rašyti komentarą

  1. Bijau, kad Merkel pasisakymas, įskaitant ir "Europos Sąjungos šalys turi būti pasirengusios pakeisti savo sutartį, kad sustiprintų 28 valstybių bloką" susijęs NE su nacionalinių valstybių (kurias eurosajūzo viršūnėlės bevelytų "išmesti į istorijos šiukšlyną") interesais. Tiksliau, susijęs - bet tik tolesniu su jų ribojimu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-12-31 13:21

    Kaip teises profesoriui - primityvu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va, ką mėgstu, tai neprimityvius, gerai argumentuotus komentarus. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item