Wilfredo-Tómas Commelas y Suárez. Ispanijos Rekonkista – ilgiausias karas (II)

Fuit homo missus a Deo (Jn 1, 6) – buvo žmogus, pasiųstas Dievo, kurio vardas šį kartą buvo Pelayo, smulkiosios bajorijos sūnus iš Astūri...

Fuit homo missus a Deo (Jn 1, 6) – buvo žmogus, pasiųstas Dievo, kurio vardas šį kartą buvo Pelayo, smulkiosios bajorijos sūnus iš Astūrijos regiono (į r. nuo Galisijos – red.) Jis dalyvavo Guadalete mūšyje ir kariavo karaliaus Rodrigo pusėje. Po gotų sutriuškinimo jis nukeliavo į namus ir susitaikė su karaliaus pralaimėjimo pasekmėmis.

717 m., po trijų metų nuo gotų valdymo žlugimo, Pelayo gavo iš Astūrijos valdytojo įsakymą vykti į Kordobą, dabar mauriškosios Ispanijos sostinę, kaip įkaitas už jo vaidmenį Rodrigo vyriausybėje. Kai tik Pelayo buvo išsiųstas, Munuza iškart pagrobė Pelayo seserį, tikrai nepaprasto grožio moterį, ir uždarė savo hareme. Kordoboje Pelayo išgirdo apie savo sesers likimą ir padarė savo lemtingą sprendimą pabėgti – sprendimą, kuris pakeis jo likimą ir kiekvieno ispano likimą iki pat šių dienų. Jis pabėgo ir prasiskynė kelią namo. Pasiekęs namus, jis pašaukė savo kraštiečius nusimesti tikrajam Dievui neištikimų pavergėjų jungą. Nedaug kas jį išgirdo ir jis skubiai bėgo iš vienos vietos į kitą, nes jau anksčiau maurų valdžia pakėlė didelį triukšmą, kad jį sugautų. Jis perplaukė Piloña upę, vos išgelbėdamas savo gyvybę. Jis pasitraukė į gerai pažįstamus to krašto kalnus, kur tarp kalniečių toliau skelbė savo sukilimą. Čia, priešingai nei Pietuose, jis rado pritariančių jo mintims.

718 m. pavasarį jis turėjo subūręs aplink save mažą apie 300-400 vyrų būrį. Kai kurie iš jų, kaip ir jis pats, buvo riteriai. Kiti buvo paprasti kalniečiai. Jie įkūrė savo būstinę Ausevos kalne, vieną iš nuošalių Picos de Europa (kalnagūbrio už Gijono) viršūnių. Čia, oloje, vadinamoje Cova Dominica, „Viešpaties ola“ (dabar žinomoje kaip Covadonga) savo susirinkime jie išsirinko Pelayo karaliumi. Jo valdos buvo apie dvidešimties mylių pločio ir ilgio žemės gabalėlis – paskutinis krikščioniškosios Ispanijos likutis.

719 m. maurai kirto Pirėnų kalnus ir paėmė Prancūzijos miestą Narboną. 721 m. Tulūzai iškilo pavojus tapti sekančia islamo ambicijų Europoje auka.

Užsiėmę karu Prancūzijoje, maurai išleido iš akių Pelayo ir jo krikščionių būrio veiklą. 722 m. saracėnų[5] valdžia, dabar jau informuota apie sukilimą, ėmėsi spręsti „menką Pelayo problemą“. Naujasis mahometoniškosios Ispanijos valdytojas vardu Anbasa (Musa tuo laiku jau buvo miręs) pasiuntė savo karvedį Al-Qama su kariuomenės daliniu į Ausevos kalną. Dėl kalnuoto landšafto didžioji armijos dalis įkūrė stovyklą Deva upės pakrantėje, o mažas dalinys, lydimas arkivyskupo Oppas, kopė į kalną. Pelayo ir jo vyrai pasitraukė į saugią Covadonga slėptuvę.

Naktį iš gegužės 27 į 28 Pelayo ir jo kariai praleidžia vigilijoje priešais Švč. M. Marijos Kariautojos paveikslą. Galime lengvai įsivaizduoti, kaip šie vyrai turėjo jaustis, nes tai buvo tie patys vyrai, stovėję šalia karaliaus Rodrigo paskutiniame mūšyje ir gerai pažinoję siaubą, kurį maurai galėjo sukelti žmogaus širdyje.

Rytą arkivyskupas užlipo į kalną prie olos angos ir pradėjo dialogą. Scena buvo dramatiška: arkivyskupas, apaštalų (ar bent jau Judo) įpėdinis bando suvilioti Tikėjimo didvyrį sudėti ginklus. Šis pokalbis įsirėžė į visų ten buvusiųjų kolektyvinę atmintį ir buvo perduodamas jų vaikams bei vaikaičiams, kol buvo užrašytas Alfonso III kronikose:

Pelayo buvo Ausevos kalne su savo žmonėmis, o armija atėjo ir nusėjo savo nesuskaičiuojamomis palapinėmis lauką prieš olos įėjimą. Nuo kalvelės priešais šventąją olą vyskupas Oppas kalbėjo: „Pelayo, Pelayo, kur tu esi?“

Į tai Pelayo atsakė iš olos angos: „Aš esu čia“.

Vyskupas tęsė: „Aš tikiu, kad tu supranti, jog visa gotų armija negali atsispirti musulmonų jėgai. Kaipgi tuomet tu gali priešintis ant šio kalno? Paklausyk mano patarimo: nutrauk savo kovą ir gausi daug malonių iš maurų“. 

Pelayo atsakė: „Argi tu neskaitei Šv. Rašte, kad Viešpaties Bažnyčia yra kaip garstyčios grūdelis, kuris, kad ir koks mažytis, bet išauga didesnis už bet kurį kitą dėl Dievo gailestingumo?“

Vyskupas pasakė: „Iš tiesų, taip yra parašyta“, o Pelayo tarė: „Mūsų viltis yra Kristuje, šis mažas kalnas bus Ispanijos ir gotų išgelbėjimas; Dievo gailestingumas mus išvaduos nuo tos daugybės“.  

Kai tik Pelayo atsakė tai arkivyskupui Oppas, šis nuėjo nuo olos angos. Arabai kartu su juo pradėjo ataką. Kaip kadaise makabėjai, šie krikščionys, nustelbti priešų skaičiaus, vis tiek pasitikėjo Dievu, griaudami milžiniškas uolas ant priešų galvų. Arabai, nepažinodami stačių perėjų, ėmė didelėje sumaištyje trauktis.

Kaip tik tada pakilo audra, kuri pavertė upelius ir intakus, sutekėjusius į Devą, į vieną srovę. Šis potvynis prarijo maurų armijos likučius. Dar ilgai po to, kai tik Deva ištvindavo iš krantų, ji išplaudavo žmonių kaulus ir ginklų likučius. Arkivyskupas Oppas buvo sugautas, ir nuo tol apie jį nebuvo nieko girdėti.

Pelayo vyrai nusileido iš kalnų, paėmė Gijoną ir išvijo Munuzą. Pelayo sesuo buvo išvaduota kartu su kitomis kilmingomis krikščionėmis moterimis, pasmerktomis haremo gėdai.

Nebenorėdami švaistyti savo energijos ir vyrų tam, ką jie laikė maža barbarų gauja, susispietusia ant uolos, maurai paliko Pelayo ramiai valdyti jo mažą karalystę.

Šis pirmasis krikščioniškosios Ispanijos atkariavimo epizodas privertė visų ištikimųjų krikščionių, kenčiančių maurų nelaisvėje, širdis atsigręžti į kalnus, aidu kartojant Psalmininko žodžius: Levavi oculos meos in montes unde veniet auxilium mihi – „Pakėliau akis į kalnus, iš kur ateis man pagalba“ (Ps 120, 1).

Auštant sausio 2 rytui 1492-aisiais – „nuostabiaisiais metais“, kurie išvydo Amerikos atradimą, Pelayo palikuonys karalienė Izabelė ir karalius Ferdinandas užėmė paskutinį maurų atsparos tašką Ispanijoje – Kordobą ir taip užbaigė darbą, pradėtą jų garbingojo protėvio. Netrukus Ispanija – „katalikybės kardas“ ir tikėjimo didvyrė – padovanojo savo motinai Bažnyčiai pusę pasaulio tautų.

[5] Sen. graikai sarakenoi vadino arabų gentį Sinajaus pusiasalyje. Vėliau šis vardas prigijo visiems arabams, o iškilus islamui – visiems musulmonams.

Iš The Angelus, 1995 rugsėjis, p. 37. Vertė Šarūnas Pusčius

Šaltinis: www.fsspx.lt

Susiję straipsniai

Wilfredo-Tomas Commelas y Suarez 9031821662843919905

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item